Raimonda Žiūkaitė. Kaleidoskopinės haliucinacijos

Pavasarinių šiuolaikinės muzikos festivalių refleksija

Pavasarį atbunda ne tik gamta. Žiemos sąstingiui pasibaigus, užgriuvo virtinė lietuvių kompozitorių premjerų. Po dve­jų metų pertraukos sugrįžo „Operomanijos“ kompanija su NOA („Naujosios operos akcijos“) festivaliu, pristatančiu jaunųjų tarpdisciplininius veikalus (lot. opera – veikalas), įvyko kasmetinis elekt­roninės-elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, vadovaujamas Antano Jasenkos, ir seniausias Lietuvoje jauniausiųjų kompozitorių –­ studentų –­ organizuojamas „Druskomanijos“ festivalis.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

NOA festivalio programa intrigavo, į ją įrašytų kūrinių idėjos skambėjo labai patraukliai (pagirtinas naujas sprendimas festivalio buklete šalia anotacijų cituoti ir kūrėjus; jei citatų nepakako –­ organizuota daug susitikimų ir diskusijų). Vis dėlto ne visi lūkesčiai buvo pateisinti, koncertai parodė, kad dar yra ką tobulinti. Festivalį balandžio 2 d. ŠMC atidarė „NOA sėkmės talismanas“ – Linos Lapelytės opera „Geros dienos!“. Gali būti, kad šios operos populiarumo paslaptis – minimalistinės, smegenyse lengvai apdorojamos muzikos ir aktualių temų tragikomiškas derinys, įkūnijantis universalias realijas. Scenografija minimalistinė, bet taikli, ypač apšvietimas – prekybos centrų lempos. Pakilęs triukšmas ir mirksinčios šviesos reiškė ne kulminaciją, o pabaigą. Veikalas visai neprailgo, net būtų galėjęs tęstis toliau.

Bet štai beveik dvi valandas trukęs vienu aktyviausių ir produktyviausių tarpdisciplininės kūrybos srities menininkų laikomo Arturo Bumšteino garso vaidinimas „Audiokaukas“ prailgo. Iš kelerių metų fantastinių knygų skaitymo ir daugiau nei 100 filmų peržiūrų gimusi istorija balandžio 15 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje papasakota vien garsais tamsoje sėdmaišiuose įsitaisiusiems žiūrovams. Įrašams trukus dvejus metus gauta tokia įvairių garsų aibė, kad klausant net nespėjo kilti asociacijų. Neaiškios kilmės garsai išblaškydavo, nutraukdavo siužeto liniją, pasakotojos balsas pranykdavo triukšmuose, o klausytojai likdavo tiesiog tų keistų garsų apsuptyje. Tikriausiai tokio būta sumanymo –­ juk haliucinacijose nebūna vientiso siužeto. Kita vertus, reikia pagirti garsų charakteringumą, įvairovę, o labiausiai temos originalumą, idėjų apie zoobordelį, egzokulinariją bei naujo žanro, kuris skambėjo maždaug kaip „eksperimentinės kulinarinės fantastikos nuotykių romanas“, atradimą. Kai kur įdomų pojūtį sukeldavo apsupantis garsas (surround), tačiau įdomiausias dalykas –­ savijauta, kai po dvie­jų valandų gulėjimo tamsoje sugrįžti į dienos šviesą ir paragauji bobausių!

„Druskomanija“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Druskomanija“. Martyno Aleksos nuotraukos

Festivalio programoje dar buvo trys operos su Rūtos Vitkauskaitės muzika: „Įstabusis ir graudusis planas B“, „Skylė“, „Confessions“; viena Ritos Mačiliūnaitės nanoopera „DressCode’as: Opera“ ir audiovizualinė paukščių stebėjimo kelionė mieste „Flyway“.

Paskutinė premjera – audiovizualinis projektas „Consolium 3000“ – įvyko balandžio 18 d. planetariumo amfiteatrinėje salėje. Tai smagi Mykolo Natalevičiaus, Tado Dailydos, Miko Žukausko idėja prikelti legendinius videožaidimus. Tačiau projektas stokojo meninio „įsikišimo“, transformacijos. Jei ir buvo linksma jį stebėti, tai tik dėl pačių videožaidimų ir Martyno Stakionio smagaus dirigavimo. Pažadas, kad „XX amžiaus videožaidimai virs XXI amžiaus skambesiu“, reiškė viso labo gana kokybiškas aranžuotes elektroakustiniam ansambliui. Norėjosi daugiau kūrėjų prisilietimo, gal naujos istorijos sukūrimo, gal interaktyvumo arba bent geresnio garso ir vaizdo sin­chrono.

* * *

Iš karto po to prasidėjo „Jauna muzika“. Kadaise vadintas „didžiausiu elekt­roninės ir elektroakustinės muzikos festivaliu Lietuvoje ir Baltijos šalyse“ šiemet „Jauna muzika“ tokio titulo nenusipelno. Anot rengėjų, festivalis mėgina permąstyti autoriaus vaidmenį, autorinės vizijos galimybę, o kiekvienas iš dalyvaujančių kompozitorių turi aiškiai išreikštą autorinę viziją. Panašu, kad autoriai vertina „gyvybę“ muzikoje –­­ visuose koncertuose naudoti akustiniai instrumentai ar retrotechnologijos (magnetofono juostos, analoginiai sintezatoriai) nusvėrė skaitmeninį garsą iš laptopų. (Visi skambėję kūriniai sukurti 2015 metais.)

Balandžio 21 d. įvyko „Apolono beprotybė / Delirium of Apollo“: seansas fortepijonui (Petras Geniušas), įvairioms kanklėms (Aistė Bružaitė), įrašytiems balsams (Severija Janušauskaitė), triukšmams ir transliacijos prietaisams, o kompozitorius Šarūnas Nakas prisiėmė „psichoakustinės koordinacijos“ funkciją. „Piano.lt“ salėje sukurta kamerinė aplinka, publika, padalyta į dvi grupes, sėdėjo priešpriešiais kaip kokiuose debatuose. Viename šone fortepijonas, o kitame kanklės kūrė uždarą ratą, per vidurį ant žemės numestos „dekoracijos“: bitnikų kartos autorių knygos ir megafonas. Tarp žiūrovų sėdėjo kompozitorius, iš nešiojamo kompiuterio leidęs garsus (skiemenys, riksmai, aimanos, varpai, upelio čiurlenimas) ir moters balsą, skelbiantį Hölderlino, Masocho, Rimbaud, Artaud išmintį (pati balso savininkė sėdėjo šalia). P. Geniušas ekspresyviai grojo net tą vieną Skriabino „Prometėjo“ akordą. Seanso pradžioje „Lietuvos žiniose“ atskleistas autoriaus sumanymas perteikti absurdą, tuštumą, slogumą pavyko. Nepaisant pauzes užpildžiusių kieme dulkinamų čiužinių garso, vėliau, elektronikos takeliui perėmus / užliejus instrumentų garsus, pasinerta į kontempliaciją.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-05_nr._3524_druskomanija2015_035_std.jpg

Balandžio 23 d. ŠMC kino salėje Arturo Bumšteino projektu „Besi­leidžiantis laiptais Gamelanas“ norėta sujungti du meno istorijos motyvus: konceptualizmo pradininko Marcelio Duchamp’o postkubistinę vizualios reprezentacijos studiją ir Indonezijos Gamelano orkestro vaizdinį. Neaišku, iš kur ir kur Gamelanas leidosi (ir kaip jis leidosi laiptais?), bet vyksmas bent jau neerzino. Pasirodantys ekrane skaičiai vertė iš visų jėgų stengtis ausimis suvokti procesą: kas gi vyksta, gal lėtai leidžiasi žemyn ar kinta tembras? Tačiau atrasti proceso taip ir nepasisekė. Matyt, skaičiai – šiaip sau, kad prablaškytų. Trimitininkai Dominykas Vyšniauskas, Kamilis Szuszkiewiczius ir Tomaszas Dabrowskis improvizavo tylioje dinamikoje, tad trimitų tembras neišryškėjo, įsipynė į migdantį gamelano žvangėjimą.

Balandžio 24 d. Vilniaus mažajame teatre pasirodė „DIISSC Orchestra“ (Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis, Vytautas V. Jurgutis, Antanas Jasenka). Šįkart scenoje, be kolektyvui būdingų CD grotuvų ir low-tech įrangos, stovėjo seni elektroniniai klavišiniai. Koncertą pradėjo mįslingai programoj atsiradęs ir iš konteksto iškritęs garso menininko Ginto K kūrinys „Žinutė butelyje“ – saldi, užmaskuota triukšmais melodija. Į tuščią sceną buvo paleista dūmų, prožektoriai apšvietė kūrinio „atlikėjus“: kompiuterį ir dvi kolonėles. Mykolo Natalevičiaus „Asistolija“ – tvarkingai sukomponuota, aiškios minties – vyko taip, kaip anotacijoje parašyta: „Kūrinį sudaro keli sluoksniai, besiskleidžiantys iš vieno tęsiamo garso, nuo kurio ašies atskyla bei išryškėja vis daugiau smulkių tembrinių detalių.“ Trimitininkas Algirdas Januševičius į spengesį įpūsdavo oro ir vožtuvų garsų, o kompozitorius dirigavo. Mindaugas Urbaitis, greičiausiai įkvėptas senųjų lietuviškų instrumentų „Vilnius-3“ ir „Venta“, sukūrė kompoziciją „Tarp šiapus ir anapus“. Anot autoriaus, „elektrinių vargonų, o vėliau ir įvairių kitų elektroninių klavišinių instrumentų skambesys 7 dešimtmetyje labiausiai asocijavosi su roko muzika ir minimalizmu“. Tarsi pro uždangą, filtrą prasiverždavę minimalizmo ar bliuzo, roko muzikos motyvai liūliuojančio ostinato fone atskleidė muzikos, „ateinančios iš anapus ir klausomos šiapus“, stiliaus bruožus. Buvo naudojama net elektrinė gitara, tačiau bendram skambesy ji neišsiskyrė, net prastai girdėjosi. Kompozicija sulaukė publikos simpatijų. Po pertraukos aukštu garsumo lygiu ausis „virino“ lenkų garso menininkas, kompozitorius, improvizuotojas Robertas Pietrowiczius, analoginiu moduliniu sintezatoriumi realiuoju laiku kūręs kompoziciją.

Festivalio pabaigoje, balandžio 26 d., apsilankė ambient muzikos legenda iš JAV Williamas Basinski. Kaip pastebi Sasha Frere-Jonesas, karjerą Basinski padarė senos garso įrašų juostos fragmentais, ypač žymiausiu darbu „Irimo kilpos“ („The Disintegration Loops“), gimusiu kompozitoriui ėmus įrašinėti pokyčius, kai garso įrašo juosta subyra į dulkes. ŠMC kino salėje menininkas pasisveikina su žiūrovais, pagiria miestą ir ima groti naujam albume pasirodysiančias kompozicijas „Kaskada. Potvynis“ (2015). Ekrane mirguliuojant vandeniui vis kartojasi drumzlinas, melancholiškas fortepijono motyvas, po truputį klimpstantis į „šlapią“ aidą, kol melodija virsta paskirais garsais, byrančiais nuo magnetinės juostos, ir galiausiai girdime reprizą. Pasibaigus šiam į miego karalystę skraidinančiam kūriniui, ima suktis dramatiškas orkest­ro motyvas, visai netinkantis ambient stiliui ir tvyrančiai atmosferai. Galų gale Basinski’o veikloje svarbiausias yra faktas, kad jo muzika –­ ne sukomponuota, o tiesiog atsirandanti ir esanti gamtos jėga, kuri primena neišvengiamą visko –­ nuo atminties iki fizinio kūno – nykimą. Tokie savaime susikuriančios muzikos fenomenai (kaip ir Steve’o Reicho „Pendulum Music“) žavi, nes rodo paradoksą, žmogaus nereikšmingumą.

* * *

Kuo šiemet pasižymėjo „Druskomanija“, laisvas, jaunatviškas renginys, kuriame užsakymai kompozitoriams ir bilietai klausytojams virsta bendruomenišku savaitgaliu Druskininkuose? Po pernai atšvęstos 30-mečio sukakties, šiemet gegužės 15–24 d. Vilniuje, Druskininkuose ir Liškiavoje vykęs festivalis buvo kuklesnis – atrodo, net nesiekta platesnės sklaidos, pasirinkta likti tarp saviškių. Programoje nebebuvo tarpdisciplininių renginių (muzikos fontanams ar oro balionui) ir muzikos atlikimo netradicinėse erdvėse / lauke, o vietoje konferencijos paskelbtas recenzijų konkursas. Apsiribota dažnų festivalio draugų – LMTA akordeonistų ansamblių „ContemporACCO“ (vadovas R. Sviackevičius), varinių pučiamųjų trio (T. Karka, V. Marozas – trombonai, S. Kirsenka – tūba), Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (dirigentas D. Katkus) – koncertais. Pirmą kartą kviesta rašyti arfai (V. Smailytė) ir įvairiems junginiams su ja – violončele, trombonu, balsu, klavesinu. Kaleidoskopiškame „ElektroAkusManijos“ koncerte girdėjome visko: sukauptų elektroakustinių kūrinių, audiovizualinių darbų, popdainų, improvizacijų.

Vis dėlto kasmet „Druskomanijoje“ labiausiai domina LMTA kompozicijos bakalaurantų diplominiai kūriniai, kurių šiais metais būta rekordiškai daug –­ net 9. Juose nė vienas jaunas autorius stilistiškai nenustebino, jie tiesiog tęsė savo kūrybos polinkius, stiprių kūrinių buvo tik vienas kitas. Vilniuje Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pagriežė melancholiškai tonalias J. Trinkūnaitės „Gęstančias aimanas“; infantilias G. Vengelio, besisemiančio idėjų iš šokių muzikos, „Dvylikos akordų variacijas“; konceptualų, bet tiesmukai perteiktą R. Naujanytės „Sohum“ (kuriame išgirdome visą netoninių garsų enciklopediją); kinematografišką E. Šataitės, rašančios teatrui, simfoninę dramą „Eremos“; akibrokšto ne kompozicija, o performansu su buteliais siekiančią V. Lakštučio „Stolichnaya“. Druskininkuose atlikti likę kūriniai: gan eklektiška muzikologės B. Jurkonytės „Habatema“, sulydžiusi A. Habos ketvirtatonius, ateminę muziką ir netoninius efektus; M. Drukteinio „Superstygos“, kuriose visatos stygų teorija išreikšta nuolatiniu įvairaus greičio ir atstumo glissando judėjimo frazėmis (įdomiai idėjai norėjosi dar paveikesnio įgyvendinimo); tradicinio skambesio G. Janonytės „Dangus, debesys“ ir energingas, ritminio prado turintis, Freudo įkvėptas A. Mažulienės kūrinys „Berggasse 19“.

„Druskomanija“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Druskomanija“. Martyno Aleksos nuotraukos

Apžvelgus šiuos pavasarį vykusius renginius, nežinia ar yra prasmės minėti, kad visuose festivaliuose vieni kūriniai kelia rezonansą, bet didesnė dalis tampa tik laiko praleidimu (ar sugaišimu), dar labiau tankinančiu dabarties tirštumą ir nereprezentatyvumą. Tiesiog į eterį paleistos, „neiškomponuotos“ (ne)muzikos pavyzdžių pasitaiko nuolat, o dalis kūrinių sukurti tik dėl kiekybės, dalyvavimo, užimtumo. Nors idėjų būta labai įdomių.

Post scriptum – šiuolaikinių kompozitorių išmintis:

„Tai dvasinis kanibalizmas tos mūsų kultūros, kuri bombarduoja mus ultrajutiminėmis hiperstimuliacijomis, skirtomis perdirbti mus į nepailstančias vartojimo mašinas, kuri pramogų ir net meno pavidalu vagia, be viso kito, mūsų laiką ir netgi mūsų laiko pojūtį.“ (Benjaminas Boretzas)

„Visa ši muzika gera, visa ji miela... O, pliuralizme! Niekas taip negydo nesupratimo. Būk liberalus, būk kilnus vertindamas kitų skonius, ir jie bus kilnūs tavajam. Viskas yra gera, nėra nieko blogo. Nėra jokių vertybių, užtat visi laimingi. Šis išlaisvinantis diskursas, kita vertus, sustiprina izoliaciją –­ formuoja getus ir ramina sąžinę dėl egzistavimo gete, ypač jei karts nuo karto dar apsilankoma kitų getuose.“ (Pierre’as Boulezas)

Komentarai  

 
-1 #1 Kad 2015-06-13 18:44
Kažkaip sunkai išspausta.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai