Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Gabriel García Márquez. Antradienio popietė

Nuotrauka iš knygos „García Márquez, El viaje a la semilla“
Nuotrauka iš knygos „García Márquez, El viaje a la semilla“

Likimo ironija: XX a. 6 dešimtmetyje Gabrielis García Márquezas pateikė šį apsakymą Karakaso dienraščio „El Nacional“ konkursui, bet nepelnė nė pagyrimo. Po kelerių metų jo artimas draugas Kolumbijos rašytojas Alvaro Mutis, tuo metu kalėjęs Meksiko kalėjime, parašė jam laišką prašydamas atsiųsti ką nors paskaityti. Márquezas nusiuntė bičiuliui rankraštį su aštuoniais apsakymais, šis vėliau paskolino jį savo draugei meksikiečių rašytojai Elenai Poniatowskai, kuri jį pametė. Kai rankraštis pagaliau atsirado, Mutis pasiūlė jį Verakruso universiteto leidyklai, ir pasaulį išvydo knyga „Didžiosios Mamos laidotuvės“. Apsakymu „Antradienio popietė“ kaip pavyzdiniu veikiai susidomėjo garsiausi kalbininkai Vladimiras Propas, Algirdas Julius Greimas, Roland’as Barthes’as, Cvetanas Todorovas, Claude’as Brémond’as, Eleazaras Meletinskis. Jame minimi personažai persikėlė į romaną „Šimtas metų vienatvės“ ir pagarsėjo visame pasaulyje savo nemirtingais žygiais...


Išsprūdęs iš ankšto tarpeklio drebančiomis raudonų uolų sienomis, traukinys nėrė į bananų plantacijas, be galo be krašto nusidriekusias iš abiejų pusių, nuščiuvo vėjelis, dvelkęs nuo jūros, ir stojo nepakenčiama tvanka. Pro vagono langą į vidų veržėsi gaižūs dūmai. Pagelžkele siauru keliu jaučiai vilko vežimus, kaupinai prikrautus žalių bananų kekių. Kitoje kelio pusėje, nežinia kodėl neapsodintuose sklypuose, dunksojo kontoros su elektriniais ventiliatoriais, raudonų plytų kareivinės, o tolėliau, už apdulkėjusių palmių ir rožynų, – gyvenamieji namai su stalais ir kėdėmis nustatytomis terasomis. Buvo vienuolikta valanda ryto, dar palyginti vėsu.
– Geriau uždaryk langą, – prabilo moteriškė. – Plaukai apeis suodžiais.
Mergina pabandė, bet surūdijęs rėmas nė nekrustelėjo iš vietos.
Be jų, tame paprastame trečios klasės vagone keleivių daugiau nebuvo. Garvežio dūmai plūdo kaip plūdę pro langą, ir mergina pasikėlusi ant sėdynės pasidėjo daiktus – celofaninį maišelį su valgiu ir laikraštin suvyniotą gėlių puokštę. Atsisėdo ant priešinio suolo, toliau nuo lango, priešais motiną. Abi vilkėjo varganais gedulo drabužiais.
Mergina buvo dvylikos metų, traukiniu važiavo pirmą kartą. Moteris atrodė per sena, kad būtų jos motina: vokai išmarginti melsvų venų, smulkutė, išgverusi, dukslia kaip sutana suknele. Sėdėjo tiesi tiesutėlė, lyg nugara būtų priaugusi prie atlošo, abiem rankomis laikydama kadaise lakuotą, o dabar nublukusį portfelį. Buvo rami, kaip įprasta amžinai skurstantiems žmonėms.
Dvyliktą valandą oras ėmė kaisti. Traukinys sustojo kažkokioje stotelėje, dykvietėje, ir dešimt minučių pylėsi vandens. Lauke, paslaptingoje plantacijų tyloje, slūgsojo blankūs šešėliai. Tvankiame vagone dvokė žaliamine oda. Toliau traukinys važiavo nespartindamas greičio. Du kartus stabtelėjo vienoduose miesteliuose ryškiai išdažytais namais. Moteriškė snūduriavo nukneibusi galvą. Mergina nusiavė batelius, nuėjo į tualetą ir pamerkė nuvytusias gėles.
Kai grįžo į savo vietą, motina jau laukė: metas valgyti. Davė merginai gabalėlį sūrio, pusę kukurūzinio papločio ir tešlainį, paskui iš maišelio išsitraukė to paties. Jos ėmė valgyti, traukinys tuo tarpu lėtai pravažiavo metaliniu tiltu ir nesustodamas nudundėjo per miestelį, tokį pat kaip ir visi kiti, tik jo aikštėje būriavosi žmonės. Saulėkaitoje linksmai griežė muzikantai. Už miestelio, saulės išdegintoje plynėje, jau nebuvo plantacijų.
Moteriškė baigė valgyti.
– Apsiauk, – įsakė.
Mergina pažvelgė pro langą. Nieko daugiau nematė, tik plynę, kuria vis greičiau dundėjo traukinys. Įkišo į maišelį prakąstą tešlainį ir skubiai apsiavė. Motina padavė jai šukas.
– Susišukuok.
Mergina ėmė šukuotis, ir tuo metu sušvilpė garvežys. Moteriškė delnu nusišluostė prakaitą nuo kaklo ir riebaus veido. Vos merginai baigus šukuotis, už lango sumirgėjo pirmieji namai: miestelis atrodė didesnis, bet dar nykesnis nei ankstesnieji.
– Jei ko nors nori, nieko nelauk, –­ perspėjo motina. – Paskiau, kad ir mirdama iš troškulio, vandens nė lašo negausi. O svarbiausia – tik nepradėk verkti.
Mergina linktelėjo galva. Pro langą, švilpiant garvežiui ir trūkčiojant seniems vagonams, pūtė karštas, deginantis vėjas. Moteriškė suvyniojo maišelį su maisto likučiais ir įkišo į portfelį. Akimirką lange sutvisko ir užgeso miestelis – toks, koks buvo tą skaisčią rugpjūčio popietę.
Mergina suvyniojo gėles į šlapią laikraštį, pasislinko toliau nuo lango ir įdėmiai pažvelgė į motiną. Ši atsakė romiu žvilgsniu. Garvežys liovėsi švilpti, ir traukinys sulėtino greitį. Netrukus sustojo.
Stotyje nebuvo nė gyvos dvasios. Atdara buvo tik biliardinė kitoje gatvės pusėje, migdolmedžių paunksnėje. Miestelis duso nuo kaitros. Moteriškė su dukterimi išlipo iš traukinio, perėjo per tuščią peroną, grįstą žolės apgultais eižėjančiais akmenimis, paskui per gatvę ir atsidūrė pavėsyje.
Buvo jau beveik antra valanda. Tokiu metu snaudulio įveiktas miestelis ilsėjosi mėgaudamasis pokaičiu. Nuo vienuoliktos valandos beveik iki pat ketvirtos, kai grįžta traukinys, viskas buvo uždaryta: parduotuvės, įstaigos, mokykla. Gyvybė ruseno tik viešbutuke priešais geležinkelio stotį, užkandinėje ir biliardinėje, taip pat pašte, buvusiame tolėliau, aikštės pakraštyje. Namuose, daugiausiai pastatytuose bananų bendrovės, durys buvo užrakintos iš vidaus, langinės uždarytos. Kai kuriuose buvo taip karšta, kad žmonės pietavo kieme. Kiti sėdėjo ant kėdžių, migdolmedžių paunksnėje, popietės valandas stumdami gatvėje.
Stengdamosi laikytis migdolmedžių paunksnės ir nesudrumsti popietės ramybės, motina su dukterimi nuėjo miestelio gatve. Patraukė tiesiai kunigo namų link. Moteriškė brūkštelėjo nagu per vielinį durų tinklą, palaukė ir brūkštelėjo dar kartą. Viduje ūžė elektrinis ventiliatorius. Žingsnių jos neišgirdo, tik kažkur namo viduje girgžtelėjo durys, o paskui visai arti, čia pat už metalinio tinklo, kažkas baugščiai paklausė:
– Kas ten?
Moteriškė bandė įžiūrėti žmogų pro metalinį tinklą.
– Man reikia kunigo, – tarė.
– Jis miega.
– Man labai skubu, – neatlyžo moteriškė.
Ji kalbėjo ramiai, bet atkakliai.
Durys tyliai prasivėrė ir pasirodė putli, pagyvenusi moteris labai blyškaus veido ir plieno spalvos plaukais. Akys už storų akinių stiklų atrodė nepapras­tai mažos.
– Užeikite, – paprašė ir plačiau atidarė duris.
Jos įėjo į kambarį, kvepiantį nuvytusiomis gėlėmis. Šeimininkė nuvedė jas prie medinio suolo su atkalte ir pasiūlė atsisėsti. Mergina atsisėdo, bet motina liko bestovinti, susimąsčiusi, su portfeliu rankose. Išskyrus elektrinio ventiliatoriaus dūzgesį, nebuvo girdėti jokių garsų.
Galinės durys atsidarė, ir vėl pasirodė šeimininkė.
– Prašė ateiti po trijų, – vos girdimai sukuždėjo. – Jis prigulė prieš penkias minutes.
– Pusę ketvirtos išeina traukinys, –­ pasakė moteriškė.
Jos balsas nuskambėjo tvirtai ir griežtai, bet ramiai, kur kas prasmingiau nei patys žodžiai. Namų šeimininkė pirmąsyk nusišypsojo.
– Gerai, – atsakė ji.
Durims vėl užsidarius, moteriškė atsisėdo šalia dukters. Ankštame, skurdžiai apstatytame laukiamajame buvo tvarkinga, švaru. Kitapus medinės pertvaros, skiriančios kambarį, stovėjo paprastas, cerata dengtas rašomasis stalas, o ant jo – senovinė rašomoji mašinėlė ir vaza su gėlėmis. Pasienyje – parapijos archyvas. Buvo numanu, kad kambarius tvarko netekėjusi moteris.
Vėl virstelėjo galinės durys, ir šįsyk išėjo kunigas, nosine valydamasis akinius. Tik tada, kai juos užsidėjo, pasidarė aišku, kad jis namų šeimininkės brolis.
– Ko pageidaujate? – paklausė.
– Kapinių rakto, – atsakė moteriškė.
Mergina tebesėdėjo su gėlių puokšte ant kelių. Kojas parietusi po suolu. Kunigas pažvelgė į moteriškę, paskui pro metaliniu tinklu užtrauktą langą į giedrą, akinamai skaistų dangų.
– Per tokį karštį... – sumurmėjo. –­ Galėtumėte palaukti vieną kitą valandą.
Netardama nė žodžio, moteriškė papurtė galvą. Kunigas priėjo prie pertvaros, iš spintos išėmė sąsiuvinį ceratiniais viršeliais, medinę plunksninę ir rašalinę ir atsisėdo prie stalo. Plaukų ant galvos buvo nedaug, bet užtat rankos buvo tankiai apžėlusios.
– Kieno kapą norite aplankyti? – paklausė.
– Karloso Senteno, – atsakė moteriškė.
– Kieno?
– Karloso Senteno, – pakartojo moteriškė.
Kunigas vis dar nesuprato.

Viktorijos Samarinaitės nuotrauka
Viktorijos Samarinaitės nuotrauka

– To vagies, nušauto praėjusią savaitę, – tuo pačiu tonu pridūrė moteriškė. –­­ Jis – mano sūnus.
Kunigas įdėmiai nužvelgė ją. Ji atsakė tuo pačiu, rami, pasitikinti savimi, ir kunigas paraudo. Nuleido galvą ir ėmė rašyti. Margindamas sąsiuvinio puslapį, klausinėjo moteriškę, kas ji tokia ir iš kur, ji atsakinėjo nedvejodama, tiksliai, lyg skaitydama iš knygos. Kunigą ėmė pilti prakaitas. Mergina atvarstė kairį batelį ir pusiau ištraukė koją, įsiremdama į antkulnį. Tą patį padarė su dešiniu bateliu.
Viskas prasidėjo praėjusią savaitę, pirmadienį, trečią valandą nakties, visai netoli nuo klebonijos. Ponia Rebeka, vieniša našlė, gyvenanti rakandų prigrioztame name, pro lietaus šnaresį išgirdo kažką bandant iš lauko atidaryti duris. Atsikėlė iš lovos, komodos stalčiuje apčiuopomis sugraibė senovinį pistoletą, iš kurio niekas nebuvo šaudęs nuo pulkininko Aureliano Buendijos laikų, ir, nedegdama šviesos, nuėjo prie durų. Vadovaudamasi ne tiek spynos brazdesiu, kiek baime, išugdyta per dvidešimt aštuonerius vienatvės metus, tamsoje ji aiškiai įsivaizdavo ne tik duris, bet ir vietą, kur turėtų būti spyna. Abiem rankomis apgniaužusi pistoletą, užsimerkė ir paspaudė dirgiklį. Iš pistoleto šaudė pirmą kartą gyvenime. Iškart po šūvio negirdėjo nieko, tik lietaus barbenimą į cinkuotos skardos stogą. Paskui už durų ant cementinės aslos dzingtelėjo kažkoks nedidelis metalinis daiktas ir pasigirdo tylus, siaubingo nuovargio palaužtas balsas: „Ai, mamyt!“ Rytą žmonės rado prie namo vyriškį kulkos suknežina nosimi, basą, dryžais flaneliniais marškiniais ir nubrizgusiomis kelnėmis, vietoj diržo sujuostomis virve. Miestelyje niekam jis nebuvo pažįstamas.
– Žodžiu, Karlosas Sentenas, – baigdamas rašyti, sumurmėjo kunigas.
– Sentenas Ajala, – pridūrė moteriškė. – Vienintelis vyras mūsų šeimoje.
Kunigas vėl nuėjo prie spintos. Ant vinies, įkaltos kitoje durų pusėje, kabojo du dideli surūdiję raktai, tokie patys, kokius įsivaizdavo motina vaikystėje ir, ko gero, pats kunigas įsivaizdavo šventojo Petro raktus. Nukabino juos, padėjo ant atskleisto sąsiuvinio, gulinčio ant pertvaros, ir, pažvelgęs į moteriškę, pirštu nurodė vietą prirašyto puslapio apačioje.
– Prašom pasirašyti.
Pasispaudusi po pažastimi portfelį, moteriškė pakeverzojo parašą. Mergina paėmė gėles ir, vilkdama kojas, priėjo prie pertvaros ir įdėmiai pažvelgė į motiną.
Kunigas atsiduso.
– Ar bandėte jį grąžinti į doros kelią?
– Jis buvo doras žmogus, – pagaliau pasirašiusi, atsakė moteriškė.
Kunigas su užuojauta pažiūrėjo į motiną, paskui į dukterį, gerokai nustebęs, kad nei vienai, nei kitai akyse nė nežvilga ašaros. Moteriškė tuo pačiu ramiu balsu pridūrė:
– Aš jam sakiau, kad niekada nevogtų iš žmonių, neturinčių ko įsidėti į burną, ir jis visada manęs klausėsi. Anksčiau, kai buvo boksininkas, priešingai, būdavo, visas sudaužytas tris dienas negali pasikelti iš lovos.
– Jam visus dantis išmušė, – įsiterpė duktė.
– Šventa teisybė, – pritarė motina. – Tais laikais kiekvienas kąsnelis burnoje man atsiduodavo skausmu, kurį sūnus patirdavo kiekvieną šeštadienio vakarą.
– Nežinomi Viešpaties keliai, – atsiduso kunigas.
Tačiau šiuos žodžius ištarė netvirtu balsu – gal todėl, kad gyvenimas išmokė kai kuo abejoti, o gal paprasčiausiai todėl, kad buvo karšta. Patarė joms prisidengti galvą, kad neištiktų saulės smūgis. Žiovaudamas ir jau kone snausdamas paaiškino, kaip surasti Karloso Senteno kapą. Kai grįšiančios, galinčios nesibelsti. Tegul tiesiog pakišiančios pro durų apačią, o drauge –­ auką bažnyčiai, jeigu turinčios pinigų. Moteriškė atidžiai išklausė ir padėkojo nė nešyptelėjusi.
Palydėjęs moterį su dukterimi prie laukųjų durų, kunigas pamatė, kad, įbedę nosis į vielinį tinklą, į vidų žiopso vaikai. Kai atidarė duris, jie išsilakstė. Tokiu metu, kaip paprastai, gatvėje nebūna nė gyvos dvasios. Dabar, priešingai, buvo ne tik vaikų. Po migdolmedžiais būriavosi žmonės. Kunigas apžvelgė virpuliuojančią nuo karščio gatvę ir viską suprato. Palengva užvėrė duris.
– Luktelėkit, – patarė nežiūrėdamas į moteriškę.
Kambario tarpdury pasirodė jo sesuo su naktiniais marškiniais, ant pečių užsimetusi juodą striukę, ant pečių pasklidusiais palaidais plaukais. Netardama nė žodžio, pažvelgė į kunigą.
– Kas atsitiko? – paklausė.
– Žmonės suprato.
– Joms geriau išeiti pro duris į kiemą, – tarė kunigas.
– Vis viena, – atsakė sesuo. – Visi spokso pro langus.
Moteriškė, regis, tik dabar suprato, kas vyksta. Pažvelgė pro metalinį tinklą, stengdamasi įžiūrėti, kas darosi gatvėje. Paskui paėmė puokštę iš dukters rankų ir nuėjo prie durų. Mergina nusekė įkandin.
– Palaukit, kol žemėliau nusileis saulė, – patarė kunigas.
– Sudegsit, – pridūrė sesuo, stovėdama kambario gale. – Pala, duosiu jums skėtį.
– Dėkui, – atsakė moteriškė. – Mums ir taip gerai.
Paėmė dukteriai už rankos ir išėjo į gatvę.

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Gabriel García Márquez. „La siesta del martes“, Los funerales de la Mamá Grande, 1962

Komentarai  

 
+3 #7 Skirmantė 2015-06-30 14:31
petraus kas. citata:
čia gi ne Petrauskas parašė. jis tik (būtent) techniškai perguldė į kitą kalbą, todėl jo nuopelnai minimalūs. žavėkitės autoriumi, o ne vertėju, egzaltuoti snobai, o ypač snobės.


technikos specialistas... o jei tas "išguldymas" būtų toks paprastas veiksmas, nebūtų nei vertimo teorijų, nei vargų, o kalba būtų ne pasaulėvaizdis ir pasaulis, o bemaž techninė (plat)forma kaip ta forma sausainiams kepti... vertėjas yra tam tikros rūšies rašytojas, visada pasirenkantis šešėlį. Šešėlinis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #6 jo jo 2015-06-22 11:33
petraus kas. citata:
čia gi ne Petrauskas parašė. jis tik (būtent) techniškai perguldė į kitą kalbą, todėl jo nuopelnai minimalūs. žavėkitės autoriumi, o ne vertėju, egzaltuoti snobai, o ypač snobės.


techniškai išguldė, tamsta, kaip visada, teisus, nesnobe
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -3 #5 petraus kas. 2015-06-22 09:50
čia gi ne Petrauskas parašė. jis tik (būtent) techniškai perguldė į kitą kalbą, todėl jo nuopelnai minimalūs. žavėkitės autoriumi, o ne vertėju, egzaltuoti snobai, o ypač snobės.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#4 tai 2015-06-17 14:12
Ag. citata:
Įdomu, ar dar kam nors irgi užkliūva šita teksto vieta - ant pečių užsimetusi juodą striukę, ant pečių pasklidusiais palaidais plaukais? Kietas riešutas net pačiam V.V.P., ir vis dėlto...


tikri niekai
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #3 Ag. 2015-06-17 13:01
Įdomu, ar dar kam nors irgi užkliūva šita teksto vieta - ant pečių užsimetusi juodą striukę, ant pečių pasklidusiais palaidais plaukais? Kietas riešutas net pačiam V.V.P., ir vis dėlto...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #2 nes 2015-06-17 11:18
Petrauskas yra Petrauskas. Malonu skaityti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 Vilius 2015-06-17 08:24
Puikiai. Būtinai perskaitysiu antrąkart.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai