Gytis Norvilas. Užmauti kibirą

Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Šių metų pirmą redakcijos skiltį rašiau pirmame numeryje (literaturairmenas.lt/2015-01-02-nr-3502/2217-redakcijos-skiltis/3549-gytis-norvilas-labas-kultura-nauji-metai). Šiąją – lygiai po pusmečio. Sąmoningai. Laukiau. Godo. Bet Godo tikriausiai, kaip ir dera, atsipūtęs sėdi pakelės užeigoje ir gurkšnoja svaigiuosius gėrimus. Dabar nevyniodamas į vatą bei žiedlapius galiu pasakyti, kad tekstą būtų galima laisvai perspausdinti – ir ne todėl, kad man pačiam labai patinka mano rašiniai – neturiu jokio noro nardyti žydinčių narcizų darželiuose – o todėl, kad iš esmės po metų pradžioje sukeltų šiokių tokių bangų kultūrinės spaudos padėtis nepasikeitė, niekas nepasikeitė, nesikeičia. Stabilu. Įšalas. Be abejo, tuo be proto džiaugiamės ir esam be galo laimingi. Tyla yra byla. Abejoju, ar gera. Žodžiu, šunys palojo... Tiesa, turiu pripažinti – Lietuvos kultūros taryba, Prezidentūra rodė iniciatyvą, bandė(-o) šnekėti(s), judinti vandenis. Dėkui ir Lietuvos radijui, kuris tą skruzdėlyną vis pamaišo pagaliu. SRTRF nesivargino net cyptelt... Kai taip viskas stabilu, nėra ko tuščiai aušinti burnos, telieka džiaugtis ir šokius šokti, kad taip. Žodžiu, visiškas kibiras. Na, nebent kaip anekdotą galiu papasakoti improvizuotą tyrimą: važiuodami per Lietuvą į skaitymus pirkome regioninius laikraščius ir mėgavomės publikacijomis, kurias juose remia SRTRF – iš pradžių ėmė juokas, paskui – nebe. (Žinoma, neabsoliutinu – iškart atsiprašau tų, kurie regioniniuose leidiniuose kultūrines rubrikas daro iš esmės, 100 procentų, o ne pučia kultūrines gumines lėles.) Jokia paslaptis, kad daugelis regioninių laikraščių yra „partiniai“, todėl nieko nuostabaus, jog SRTRF pinigai sąmoningai ir atkakliai tempiami į regioninės spaudos lovį. Pavartykit, nepatingėkit...

* * *

Ką tik prapleveno „Poezijos pavasaris“ (PoPa), nuskambėjo Skambliai, gerai ir baltai žydėjo obelys, rimtų šalnų nebuvo, rudeniopi galėsim sultis spausti. Bus gera išeiga. Iš tuščio į kiaurą taip pat. Iš tuščio į kiaurą – išeiga visada gera.

Nebūsiu pagirtas visuotiniame susirinkime, bet reikia konstatuoti, jog PoPa sunkiai neriasi iš kolūkinės liaudies šventės vatinuko. Vatinukas – aišku, šiltas, patogus. Ko daugiau reikia?.. Vis tos pačios laureatinės piršlių juostos, pakylėtas tonas, patosas, pompa, Sartų žirgų lenktynių ąžuolo vainikai. PoPa daugelis suvokia kaip šventę. Šventėse, kaip, matyt, ir dera, – adekvačiai mažai poezijos. Ji atsitraukia. PoPa laureatas (kurį „sėkmingai“ privatizavo Kaunas) ir toliau (tai taisyklė) skelbiamas, būkim biedni, bet teisingi, ne už geriausią metų poezijos knygą, o atstovėjus kažkokią menamą eilę prie žirnelių ar kitų deficitų. Visa tai poezijos nenaudai. Vienareikšmiškai. Festivalio turinys keičiasi, esama pozityvo, paukštis spurda... Bet užmautas kibiras akina, neduoda kvėpuot visais plaučiais.

Šventė ir poezija – man nesuderinami dalykai, nors, tie­sa, – žiūrint kaip derinsi... Tokios šventės – puiki proga iš blindažų išlįsti grafomanams, pasisklaidyti, švarkus parodyti ir toliau gadinti poezijos orą. Puiki proga pasirodyti ir užsidirbti bonusų politikams: jie tą daro primityviai, bet užtikrintai – įvaldyta, matosi įdirbis. Tai savo kailiu teko patirti Gruzijoje, „Poezijos pavasario“ renginiuose/skaitymuose... Pasirodo, tuos renginius kažkokiu stebuklingai mistiniu būdu rėmė Seimo pirmininkė L. Graužinienė... (Kokiu būdu tai įvyko?) Tai buvo kartojama kas 7 minutes. Politiniai klapčiukai dirbo tobulai, įsijautę. Jokio subtilumo. Muilas irgi, matyt, buvo ūkinis. Rėmė tai rėmė. Kad Seimo pirmininkė yra karšta poezijos gerbėja – mažai kas abejoja. Kartokit paskui mane: „Lie-va!“ Ir dar Kabulečio paplūdimy Lietuvos vėliavą ištiesė. Tobula tautų draugystė, tobula, nelietuviškai šnekant, pakazūcha. Žodžiu, eilinį sykį politikai pasinaudojo situacija ir užmovė kibirą ant galvos. Taip ir girdžiu iš šono sakant: „Naivuoliai... O ko dar tikėjotės? Locheliai...“

Įstabus pasirodė ir baigiamasis PoPa vakaras Sarbievijaus kieme (žiūrėjau per LRT, gyvai ten nosį buvau kyštelėjęs gal prieš 4 metus)... Pasakykit man – kaip ten atsiduria grafomanijos patriarchai su ūkininkų kepurėlėm ir plevenančios poezijos paukštės su karoliais? Tokie viražai, ingredientai sugadina viską, net ir patį geriausią kokteilį, šerbetą... Taip nupjaunamas ne tik poezijos paukščio sparnas, koja, bet ir visa galva... Patikrinta (ir ne mano paties), jog blogas straipsnis, tekstas visada it magnetas pritraukia tokį patį, blogą... Šis dėsnis galioja visur. Amžinoji šviesa PoPa tešviečia. Taip už(si)maunamas dar vienas kibiras. Ir nesakykit, kad perspaudžiu. O jei ir kiek – sulčių išeiga bus tik dar geresnė. Patys žinote, apie ką šneku. Nesistebiu, kad išsilavinęs, skonį turintis jaunimėlis, studentai tuos renginius iš tolo aplenkia. Reikia vyti lauk dvasias su karoliais ir ryškius švarkus. Paskui neverta raudoti, kad niekas nebeskaito poezijų, krenta jų prestižas, apskritai neskaito etc. Ką jau kalbėti apie moksleivius, mokinius – kas jau kas, o šie mikliai užuodžia falšą, jautrūs pseudodvasingumo alergenams. Manau, jog dažnai prikišamas argumentas, neva senai žmonių kartai tai (pa)tinka, priimtina, yra juokingas ir neatlaiko jokios kritikos. Tikrai neskirstau žmonių į jaunus ir senus... Visi turi gauti kokybę, o ne išpūstas spurgas, tuščio kibiro barškesį. Apsimesti ir vaizduoti numirėlį aš ir pats tobulai moku... Gyvybės, įtampos, trotilo reikia... Judintojų, Judų... Poezija, kalba turi išduoti, periodiškai, antraip ji gimdo stabus, įsivaizduoja esanti Saturnas, kuris anksčiau ar vėliau, kaip žinia, suryja savo vaikus.

Kitaip tariant „šiandiena“ prasilenkia su „dabartimi“. Skamba paradoksaliai. Noriu pasakyti, kad tos realybės prasilenkia – kūnai dėvi XXI a. 2 deš. drabužius, o smegenų vingiais juda dar XX a. pab. ar net viduryje pakrauti neuronai. Kitaip tariant, užmautas kibiras ant galvos verčia (?) žaisti senus žaidimus – kurie buvo įteisinti XX a. 7–8 dešimtmetyje... Kalbu apie mentalinius, tapatybės, savivokos dalykus, inerciją... Kažkokių marškinių dar neišaugome. Nesinori tikėti, kad mums patiems to kibiro ir reikia. Iš baimės, nepasitikėjimo, savisaugos?.. Gali garsiai šaukti, reikštis, sklaidytis, giedoti ir vaidinti nepriklausomą, laisvą, kietą veikėją – girdėsi tik pats ir greta stovintysis. Kiškio drąsuolio sindromas. Daugiau nei aišku – tokia padėtis, šis sindromas daug kam patogus ir naudingas.

Perfrazuojant G. Grasso eilėraštį „Naktinis stadionas“ (žr. čia), poetas net be teisėjo nuosprendžio turi būti visada nuošalėje (svarbi pozicija) ir rodyti liežuvį, juoba kai pilni stadionai žiūrovų.

Aldonos Gustas piešinys
Aldonos Gustas piešinys

Komentarai  

 
-2 #4 Patinukas 2015-06-23 21:19
Man patinka autoriaus stilius. Visai nebloga kalbėsena. Biški rusiškai, biški lietuviškai. Galėtų ir be svertinių raidžių rašyt. Įvaizdžio nesugadinsi, - vis tiek ant galvos ,,vedro''...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -3 #3 Edita 2015-06-22 11:41
O kodėl jūs pats nedalyvaujate Vilniaus Poezijos pavasaryje? Tiek jaunų poetų, tiek naujų poezijos knygų, paremtų kultūros tarybos... Kur glūdi priežastys?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #2 tiek 2015-06-19 22:51
Tiek pp, tiek lm.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 #1 Smauglys Ka 2015-06-19 09:45
Apie PP - griežtai, bet teisingai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai