Sam Witt. Poezijos valstybės padėtis

Eolas:                            
Poezija Vakaruose mirusi.
Poezija Vakaruose yra mirusi.
Poezija yra vėjas mano krūtinėje.
O mes liūdni, pikti ir pamiršti.

                             Vilnius, 2015

Nuotrauka iš „YuoTube“
Nuotrauka iš „YuoTube“

 Epigrafas daugmaž nusako šiandienę mūsų Poezijos valstybės padėtį, bent jau Amerikoje. Tiesą sakant, Vakaruose jos padėtis nekinta nuo tada, kai Platonas išspyrė mus iš Valstybės. Atseit kas nors norėtų gyventi oloje! Žinau, kad suplaku alegorijas, bet tokia jau ta poezija: jei ji sukuria vaizdinį, ji sukuria tiesą ir fikciją; o vaizdinys štai toks: mes, poetai, esam tie paišytojai ant Platono urvo sienų, mes viską tepliojam – turbūt dėl to apsauginiai mus ir išmetė.

Dairausi aplink save šiame gražiame bute Bostone, bet, kaip bežiūrėsi, tai lygiai toks pats sumautas urvas. Aš terlioju sienas perkeltine ir metaforine, po šimts, kartais net ir tiesiogine žodžio prasme. Nereikia būti visuomenės kritiku, kad žinotum: šiandien plačioji visuomenė visiškai nepaiso poezijos prasmingumo ir komercinių galimybių; bet tik įžvalgus žmogus pastebės ir suvoks tikrąją tokios padėties vertę.

Dabar mums jau visiems aišku, kad geriausias būdas ką nors sunaikinti – ignoruoti; jei jūs netyčia esate politinis lyderis ir uždarėte rašytoją į kalėjimą, galit iškart matuoti jam smokingą ir pirkti bilietą į Stokholmą. Stalinas, žinoma, apie tai dar nenutuokė; numarink Mandelštamą badu, uždaryk Achmatovos sūnų į cypę ir paversi juos kankiniais. Sustiprinsi jų balsus, įduosi jiems prakeiktą ruporą, mikrofoną, net jei jame paslėpta „blakė“. Trumpai tariant, jei jie bent kiek talentingi, įteiksi jiems istoriją ir galią kalbėti atei­ties kartoms.

O jei ignoruosi poetus, kaip kad mes darome Amerikoje, tu juos apraminsi, prislėgsi, nutildysi ir nuginkluosi, –­ sunku su tuo ginčytis. Kita vertus, ypatingam poetui taip tu suteiksi visišką, tobulą laisvę. Spėju, kad toks jau tas poezijos padėties paradoksas mūsų šalyje. Amerikoje mes nesame linksmintojai, nesame politikai ar verslininkai, nei įžymybės ar kankiniai, tad niekam neaišku, kas mes tokie. O politinio indeksavimo, kategorizavimo ir demografinės rinkodaros amžiuje tiesiog nuostabu tiksliai nežinoti, kaip save įvardyti. Tai galimybė ne tik būti ignoruojamam ir nepaisomam, bet ir likti nežinomuoju. Nes jei piniguose nėra poezijos, kaip kartą pašmaikštavo Robertas Gravesas, lygiai tiesa, kad tai, ko negali parduoti, apdovanojama malonėmis ir nuolatinio kismo energija. Tuomet tai priklauso nebe rinkodaros ir pinigų, bet mito pasauliui, o mitas, kaip visi žinome, yra vartai į atradimą.

Jei graikiškas žodis „poezija“ (poiēsis) reiškė „kūrybą“ ir jei mes nelabai žinome, ką gi kuriame rašydami, tada kas mes išties esame šiandienos valiutų, terorizmo ir nepilotuojamų orlaivių, skambių frazių ir kapojamų galvų pasaulyje? Verčiau ne žinoti atsakymą į šį klausimą, bet suvokti, kad jei negali būti apibrėžtas, tai negali būti kontroliuojamas, tampi tuo, kuris negali būti nutildytas, nesvarbu, kaip labai ignoruojamas.

Kaip rašytojas Amerikoje aš jaučiuosi pasmerktas (ką tik telefonu tuo skundžiausi savo merginai), nes neturiu šansų priklausyti atlygio struktūrai, kurią mes savo šalyje taip branginam. Konkrečiau kalbant: tinklalapio lankytojai, clickai, like’ai, vienetukai ir nuliukai, pinigai, reitingai, dėmesys, ak, reginys, o taip, didžiausias triukšmas, ryškiausias blyksnis, it virusas paplintantis „YouTube“ vaizdelis, kuriame užfiksuota, kaip žmogui nukertama galva… Dėl to aš jaučiuosi visiškai bejėgis ir piktas. Kita vertus, niekas niekada man nepaaiškins, ką man rašyti ir kodėl. Niekas niekada nė piršto neprikiš prie mano darbo. Dėkui Dievui, šituo aš užsiimu vienas pats. Dabar, kai niekas (kartoju – niekas) nebepatiria tikros prasmingos vienumos, tai yra gilus ir ypatingas dalykas. Šiandien poezijoje gražiausia ir beprotiškiausia tai, kad ji vis dar leidžia pabūti visiškai vienam, nesvarbu, kaip dažnai savo nesąmones skelbsi feisbuke, kursi tinklaraščius ar filmuosi pats save skaitantį eilėraščius ir kelsi tuos vaizdelius į internetą. Poe­zijos aktas reiškia buvimą vienišam ir izoliuotam arba, šviesiau tariant – buvimą vienumoje.

Susimąstykit dar sekundę, kaip retai mes iš tiesų būnam vieni šioje šalyje ar bet kur Vakaruose. Neseniai savo kompiuterį nunešiau į „Apple“ parduotuvę, ir ten man pareiškė, kad sutaisyti tą prakeiktą daiktą užtruks nuo dviejų iki penkių dienų. Prisiekiu, mane apėmė panikos priepuolis, vos susitvardžiau nepratrūkęs tiesiog parduotuvėje. Bet per tas šešias dienas man pavyko vėl žvilgtelėti į save tokį, koks esu, neprisijungęs. Vienas. Kuriantis tą vienišumą. Poezija tave įtraukia į retą ir vertingą vienatvės erdvę, – tokia ta šiandienos Poezijos valstybės padėtis. Ši padėtis neduoda jokios praktinės naudos, bent ne tokios naudos, kokios ieškojo Platonas, ir ne tokios vertės, kurios, anot Brodskio, ieško „istorinės būtinybės skelbėjai“. Tai tiesiog protas, kuris ginčijasi su savimi, cituojant Yeatsą. Manau, sutiksite, kad, jei pasiseka, kaip tik tokią vienumą gali suteikti poezija.

Bet, kaip ir viskas, tai turi savo kainą. Taigi mano atsakymas į jūsų klausimą apie Poezijos valstybės padėtį yra toks: ji sumautai sunki, užknisanti, skausminga, varanti iš proto, bet tiek kainuoja laisvė ir vienuma, kurios išvis neperkamos, neparduodamos, nepaklausios, bet – nepakeičiamos. To mums neįtikėtinai ir neišvengiamai reikia, jei norime toliau gyventi šioje planetoje, tyrinėti, analizuoti save, gaivinti kalbą, kurti kultūrą ir vaizduotę, o juk tai tikrasis kūrybos aktas, būties alfa ir omega, poiēsis. Jau pradėjau pamokslauti, bet manau, kad tai vertinga mintis: šiandien būti poetu, ypač Amerikoje, yra sunku, bet dėl to ir gerai. Mes darome kažką nepaprastai būtino ir nepaprastai gražaus sau ir kitiems, Keatsas tai vadino sielos kūrimu.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai