Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

Nutariau tiesiog pažaisti pasiūlytą žaidimą – pažiūrėti į poeziją kaip į valstybę ir pritaikyti jai keletą sąvokų, vartojamų valstybės sampratai aiškinti.

Valstybės apibrėžimų esama labai įvairių, jiems įtakos turi įvairios filosofinės pažiūros, nacionalinės ir istorinės tradicijos. Istorijos eigoje valstybės apibrėžimai labai keitėsi. Aristotelis teigė, kad valstybė – aukščiausia ir tobuliausia laisvų žmonių bendravimo forma. Cicerono supratimu, valstybė – tai teisinio bendravimo ir bendros naudos gyvenimo forma. Viduramžiais valstybė buvo visų gyventojų gerovės garantas, dieviškoji institucija. Šv. Augustinas valstybę vadino išmintingųjų sąjunga, atsiradusia dėl bendrų reikalų ir reikalinga palaikyti santaiką. Naujųjų laikų mąstytojų valstybė buvo suvokiama kaip tobula laisvų žmonių sąjunga, sudaryta siekiant apsaugoti teisę ir bendrą naudą.

XIX–XX a. atsirado vadinamoji trijų elementų valstybės teorija, pagal kurią valstybė – tai gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai žmonių sąjunga. Šis valstybės apibrėžimas apima tris pagrindinius valstybės elementus (požymius):

• Tauta
• Teritorija
• Valdžia

Po teorinės įžangos, kurią sukurpiau gūglindama, pateiksiu keletą nerišlių, mėgėjiškų pastebėjimų apie šiuos tris Poe­zijos valstybės elementus. Pirmas – poetų tauta. Būtų įdomu pradėti nuo Homero ar Antano Strazdo ir panagrinėti poetų tautos kilmę, jos raidą, istoriją, papročius, tačiau neturiu tam nei laiko, nei reikalingos kompetencijos. Nutariau remtis tik savo asmenine patirtimi, naudingomis pažintimis ir gūglu. Taigi koks jis, poetų tautos atstovas, kokie jo nacionalinio charakterio ypatumai, būdingi bruožai? Dar prieš keletą dešimtmečių poetas buvo iš tiesų išskirtinė persona bendrame žmonijos kontekste. Jis visada buvo reginys. Jis buvo matomas ir girdimas. Jis telkė, vedė tautą, vykdė pašaukimą, atliko misiją. Jis šokiravo, darė įspūdį neįprastu rūbu ar elgesiu. Anų dienų poetui turbūt būtų baisus įžeidimas, jei kas pasakytų, kad jis toks, kaip visi, niekuo neypatingas. Dabar pastebiu, kad daugelis poetų kaip susitarę kartoja – ne, mes normalūs žmonės, mes niekuo nesiskiriame nuo kitų, tiesiog dirbame savo darbą – rašome. Nieko išskirtinio mūsų darbe nėra, neturime jokių ritualų, ir neduok Dieve, kas mėgins įžiūrėti kokią nors mistiką rašymo procese. Ką jūs, ką jūs, jokios mistikos... Įkvėpimas? Kaip čia pasakius, gal ir egzistuoja kažkoks nekasdienis kūrybinis pakilimas, bet juk daugybė su meile dirbančių žmonių (gėlininkų, veterinarų, santechnikų) tai patiria. Gink Dieve, poetų tautos atstovas nebemano, kad medkirtys ar melžėja yra menkesnės figūros nei, tarkim, kompozitorius ar rašytojas. Žodžiu, poetas tikrai nenori susireikšminti. Nebeliko jokios misijos, jokio pašaukimo, o poetai telaiko save tekstų rašytojais, įdarbinusiais tam tikrus savo sugebėjimus veiklai, kuri neatneša jokių dividendų, šlovės, pinigų ar prestižo. Poezija, rodos, tapo eiliniu užsiėmimu, o poetas – eiliniu darbininku su kukliu uždarbiu. Gal viskas čia gerai? Jokiu būdu nejaučiu simpatijos didingoms misijoms ar pašauktųjų kastai. Gal tai natūrali reakcija į sovietmečiu kurtus stabus, pjedestalus, lozungus? Dešimtmečiais srėbę patoso putas, patyrę dirbtinių pakylėjimų ir garbinimų, dabar žūtbūt šiaušiamės prieš bet kokį kultą ir mėginimą užkelti ant pakylos? O gal tokia mūsų laikų specifika – visi atrodo paprastai, net princai ir princesės, anot mano dukros, atrodo kaip visai normalūs žmonės, tokie kaip mes? Tokia paprasta paprastų žmonių epocha, kur viskas sprendžiama greitai ir neskausmingai. Nebeturi paklausos romantikai, vieniši išsišokėliai ar kiti kenčiantys herojai. Nebemadingi nei egzotiški ekscentrikai, nei vėjavaikiški plevėsos. Apskritai turbūt nemadinga dėl kažko nerimauti, o jei kas nors ir neramina, tai kam rašyti eiles, yra kitų efektingų problemos sprendimo būdų: apie tai pasikalbėti su psichoterapeutu, kurti savigalbos grupes, organizuoti palaikymo akcijas, paramos koncertus. Pasauliui reikia veiklių, apsukrių, fotogeniškų, komunikabilių, savimi pasitikinčių, darbingų ir stabilių personų, – ko gero, ta linkme mutuoja ir visa Poe­zijos valstybė.

Maža to, šiuolaikinis poetų tautos atstovas netgi, pasakyčiau, gėdijasi savo tautybės ir, ypač kitose valstybėse, už Poe­zijos valstybės ribų, vengia pasisakyti, kas esąs. Viena kolegė teigia, kad prieš prisipažįstant, jog esi poetas ir ypač poetė, reikia gerai pamąstyti. Dažniausiai gelbsti dviguba pilietybė, daugelis ją turi ir mielai ja naudojasi – humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas, literatūros dalies vedėjas, redaktorius, žurnalistas, pedagogas. Gal paskutinis poetas, nekompleksuodamas viešai prisistatęs poetu, buvo Josifas Brodskis? Ko bijo poezijos tautiečiai, kodėl gėdijasi priklausymo šiai šaliai? Ar juos pačius glumina tai, kad neturi poezijos mokslo diplomo, leidžiančio teisėtai užsiimti šia veikla, ir jaučiasi savotiškais nelegalais? Vargu, juk už tai šiandien neapkaltins valkatavimu ir neištrems. Gal jie gėdijasi savo veiklos – eilėraščių rašymo, – kurios taip ir nepavyksta paversti normaliu darbu pagal normalaus pasaulio normalų supratimą? Juk sunku surasti kitą tokį nepraktišką, niekur nepritaikomą ir nenaudingą produktą kaip eilėraštis. Ir kaip paskui oriai žiūrėti į akis tiems, kurie mūrija plytas, siuva kelnes ar gydo infekcijas? Gal labai troškęs būti toks kaip visi, poetas toks taip ir netapo? Ir palinkęs prie popieriaus lapo, jis niekada nebus statistinis darbininkas, nes jis, anot Heideggerio, „stebi pabėgusių dievų pėdsakus, nes juo toliau, juo labiau šie pėdsakai dyla, ir žmonija pradeda nustoti nuovokos, kuris kelias veda į dievų karalystę“. Ir kaip eilių rašymas gali būti niekuo neišsiskiriančia veikla, jei savo kūriniu, anot Maceinos, poetas visada skelbs pražygiavusį per pasaulį Dievą ir saugos jo pėdsakus pasaulinės nakties tamsoje?

O gal, kaip teigia Poezijos valstybės pasididžiavimas Szym­borska, „mūsų rėksmingoje epochoje kur kas lengviau pripažinti savo trūkumus, ypač jei jie efektingai atrodo, negu savo privalumus, kurie giliai paslėpti ir dėl kurių mes patys nesame iki galo tikri“? Mėginu įsivaizduoti: o jei kokioje nors įstaigoje pildydama savo anketinius duomenis, skiltyje „darbinė veikla, profesija“ parašysiu „poetė“? Žinau, kad aplinkinių reakcija bus nevienareikšmė – ir nustebimas, ir nepasitikėjimas, ir pasimetimas, tačiau norėčiau tikėti, kad tokią reakciją sukėlė ne mano trūkumai, bet tie giliai paslėpti privalumai, kuriais pati šiek tiek abejoju.

Aldonos Gustas piešinys
Aldonos Gustas piešinys

*

Dabar mėginsiu pereiti prie antro būtino valstybės elemento – teritorijos. Poezijos valstybė šiuo klausimu yra unikali. Jos teritorija beribė, ji neturi sienų. Ir didžiausias jos unikalumas, kad jos erdvėje daug svarbesnis vertikalus, o ne horizontalus matmuo. Poezijos valstybės teritorija yra paraleliniame lygmenyje, todėl gali egzistuoti tiesiog kartu su kitų valstybių teritorijomis, jų neužimdama, tačiau kartais su jomis sutapdama ar prasilenkdama. Panašiai kaip danguje išsidėsto debesys. Konkrečiau apie Poezijos valstybės teritoriją kalbėti sunku, nes ji nuolat kinta. Todėl pagalvojau, kad paprasčiau išsiaiškinti, kas nėra Poezijos teritorija ir, tas sritis atėmus iš bendro žemėlapio, liktų daugmaž Poezijos erdvė. Visad maniau, kad poezija nemėgsta skaičių. Gal ne pačių skaičių, bet aiškaus ir baigtinio rezultato. Mane visad glumino mėginimai viską žmogaus gyvenime suskaičiuoti ir sunormuoti. Pradedant gimimo svoriu ir ūgiu, baigiant... Ne, tai neturi pabaigos. Skaičiuoti galima viską. Turbūt net ir reikia, kitaip gyvenimas nebeteks koordinačių ir liks tik poezija. Kad taip neatsitiktų, būtina suteikti savo gyvenimui kažkokio stabilumo, o kas gali būti stabiliau už skaičius. Apskritai, jei nori ko nors pasiekti, turi surasti būdus. Ir geriausia, kad tų būdų būtų dešimt. Ne vienuolika, ne aštuoni, o dešimt. Todėl, kad šis skaičius visam kam suteiks išbaigtumo ir tobulumo pojūtį. Taigi, ką bedarytum, ieškok 10 būdų tai įgyvendinti, ir tau pasiseks.

Pvz.: nori sulieknėti – yra 10 būdų, kaip tai padaryti nesilaikant dietos; nori susirasti merginą – yra 10 būdų tapti patrauklesniam moterims; 10 patikrintų būdų atrodyti jauniau; 10 būdų greitai apsukti moters galvą; 10 būdų priversti ją galvoti apie tave; 10 būdų pritraukti meilę; 10 būdų padidinti erdvę mažame miegamajame; 10 būdų sudaužyti savo širdį; 10 būdų surengti aplinkai draugiškas vestuves; 10 būdų, kaip per vestuves pagerbti iškeliavusius; 10 būdų susigadinti gyvenimą, ir taip toliau. Taip atrodo tas normalus pasaulis už Poezijos teritorijos ribų, kur viskas skaičiuojama dešimtimis ir rišama į pundelius kaip ridikėliai. Už Poezijos ribų gyvenimas tvarkingas ir aiškus, išrūšiuotas ir palengvintas. Ir gyventi iš tiesų lengviau, kai yra aiški matavimo sistema, kai tereikia mokėti skaičiuoti iki dešimt:

10 būdų suvaldyti nerimą;
10 būtų parodyti meilę sergančiajam depresija;
10 būdų įveikti nuovargį;
10 būdų, kaip dar kartą panaudoti vaisių ir daržovių žievelę;
10 būdų, kuriais jus galimai šnipinėja ir kaip to išvengti;
10 būdų padidinti savo vaiko intelektą;
10 būdų šventiniu laikotarpiu išvengti svorio priaugimo;
10 būdų neprarasti vilties ieškant darbo;
10 būdų pribaigti savo automobilį;
10 originalių būdų panaudoti kalėdines lemputes;
10 būdų, kaip per savaitgalį pasiruošti šaltajam sezonui;
10 būdų sutaupyti Dubajuje;
10 būdų panaudoti savo senus auskarus;
10 būdų elegantiškai atsakyti „ne“;
10 paprastų būdų pagerinti limfos apytaką;
10 būdų priversti vandens skaitiklį suktis lėčiau;
10 būdų sustabdyti plaukų slinkimą;
10 būdų, kaip dar panaudoti šaldytuvą;
10 būdų prasmingai panaudoti obuolį;
10 būdų lėčiau tirpdyti ledkalnius...

Kodėl aš visa tai vardiju ir ką tai turi bendro su Poezijos teritorija? Nieko. Aš tik mėginu surasti ne Poezijos erdves ir, jas atmetusi, apčiuopti Poezijos žemę. Pavadinu tai, pvz., Ridikėlių valstybe, žiūriu, kiek ploto užima šis daržovių pasaulis ir kiek vietos lieka debesims. O ir šiaip ekskursijos svetur visada įdomios. Jos praturtina nauja patirtimi ir suteikia galimybę pažinti kitokią, tarkim, ridikėlių kultūrą. Ir jeigu kam nors pasirodys, jog mėginu šaipytis iš kitataučių, o ridikėliai asocijuojasi su runkeliais, tai pasiteisinsiu, kad ridikėliais juos pavadinau tik todėl, kad jie paprastai rišami į pundelius po dešimt, ne todėl, kad juos laikau prastesniais už debesis. Taigi, Ridikėlių valstybėje gyventojai mėgsta viską labai tiksliai įvardyti, suskaičiuoti bet kurio reiškinio ar būsenos požymius. Tų požymių, be abejo, taip pat privalo būti dešimt. Jei žmogui nepavyksta aptikti visų nurodytų požymių, jis negali susigaudyti, nei kaip jaučiasi, nei kur yra, nei kas su juo darosi, nei kas jo laukia. Taigi:

10 požymių, kad jums būtina seksualinė iškrova;
10 požymių, kad tau su juo pasisekė;
10 požymių, kad galite būti nėščia;
10 požymių, kad jums laikas tekėti;
10 požymių, kad tu jos nepatenkinai;
10 požymių, kad jums trūksta sekso;
10 požymių, jog draugauji su moterimi, ne mergaite;
10 požymių ir metodų, kad ir kaip jumis manipuliuojama;
10 požymių, kad jūsų vaikinas jums neištikimas;
10 požymių, kad jūs jau nebe jaunas;
10 požymių, kad laikas skirtis;
net 12 požymių, kad švaistote savo gyvenimą vėjais.
Net jeigu ir taip, gyvenimas vis tiek nesustoja:
10 požymių, kad įsimylėjai vyrą;
10 požymių, kad tau per trisdešimt (stebiuosi, kokie vis dėlto akivaizdūs valstybių kultūriniai skirtumai, visada maniau, kad užtenka vieno požymio – gimimo datos);
10 požymių, kad jūsų viršininkas niekam tikęs;
10 požymių, kad laikas keisti šukuoseną.
Dar labai svarbu skaičiuoti priežastis ir visada jas apvalinti iki dešimties:
10 priežasčių, kodėl verta rinktis žemaūgę merginą;
10 priežasčių, kodėl verta mylėtis;
10 priežasčių, kodėl verta juoktis;
10 priežasčių, kodėl burną verta valytis kokosų aliejumi.
Verta skaičiuoti ir visa kita:
10 dalykų, kuriuos išduoda jūsų akys;
10 dalykų, kurių save gerbianti moteris neturėtų daryti lovoje;
10 dalykų, kuriuos būtina slėpti nuo moters;
10 dalykų, kuriuos reikia padaryti per pirmas 10 minučių ryte;
10 dalykų, kuriuos įsivaizduoji vienaip, o pagimdžiusi supranti, jog klydai;
10 dalykų, kuriuos draudžiama daryti įsimylėjus;
10 dalykų, kuriuos galima nuveikti su ūkiniu muilu.

Klaidžioju po šią kaimyninę šalį ir galvoju, kad turbūt tai Heideggeris su Maceina ir vadino pasaulinės nakties tamsa, kurioje išnykę visi dieviškumo pėdsakai. Todėl kaip vis dėlto gera, kad kažkur netoliese egzistuoja Poezijos valstybė, kur ganosi Donaldo asiliukas, čiulba Aivaro paukštukas, klaidžioja Giedrės infantė, pučia pilvą Mindaugo karvei. Kaip gera, kad ten niekas nežino nei 10 būdų vieniems kitus mylėti, nei 10 priežasčių vieniems kitų nekęsti, nei 10 būdų, kaip parašyti eilėraštį, nei 10 priežasčių jo nerašyti. Ten niekas nežino nė vieno būdo, kaip parašyti eilėraštį. Bet juos rašo. Ten apskritai niekas nieko nežino. Ten kiekvienu eilėraščiu mėginama ką nors paaiškinti, bet tas aiškumas baigiasi, vos tik padedamas taškas. Ten viskas, kas buvo atrasta, naujame eilėraštyje nebegalioja, ir vis neapleidžia jausmas, kad svarbiausia taip ir liko nepasakyta. Todėl ten kiekvienas vėl ir vėl palinksta prie popieriaus lapo su naujo atradimo viltimi, su viltimi, kad pavyks aptikti bent kokią dieviškumo raukšlę ant šio pasaulio veido. Kaip gerai, kad šioje valstybėje svarbiausias yra vertikalus matmuo, sugrąžinantis pasauliui gylį.

Galbūt Poezijos teritorija ir yra debesų teritorija, neturinti nei sienų, nei muitinių. Jos neįmanoma okupuoti ar aneksuoti, ji yra kiekvienam asmeniška, ja neįmanoma su niekuo pasidalyti. Brodskis sakė, kad „daug kuo galima pasidalyti: duona, guoliu, įsitikinimu, mylima, bet neįmanoma pasidalyti, sakysim, Rainerio Marijos Rilkės eilėraščiu“. Taigi Poe­zijos teritorija visada privati teritorija. Ir kaip aukštai šuo bekeltų koją, jis niekada neapšlapins debesies.

*

Beliko pasapalioti apie trečią valstybės elementą – valdžią. Čia jau net gūglas nepadės. Nes vienintelė ir absoliuti Poe­zijos valstybės valdžia yra kalba. Kalba yra jos karalienė, jos diktatas ir jos demokratija. Kalba kuria šios šalies įstatymus, nustato žaidimo taisykles ir suteikia poetui galios tas taisykles laužyti. Kalba yra ta aukščiausioji Poezijos valdžia, kuriai visi paklūsta, kuriai tarnauja, kuri baudžia nepaklusniuosius, sodina juos į kalėjimus ir vėl išlaisvina. Ji tokia galinga, kad jai pakluso visi ligi šiol rašę meistrai ir genijai ir paklus visi, kurie dar rašys. Kartu ji nuolankiai mums tarnauja ir suteikia galimybę jaustis žmonėmis. O poetai galbūt ir yra tie, kurie tą galimybę maksimaliai išnaudoja. Tokios valdžios linkiu bet kuriai valstybei ir paskutinį kartą cituoju Brodskį: „...jeigu mes rinktume savo valdovus pagal tai, kokias knygas jie skaito, o ne pagal jų politines programas, žemėje būtų mažiau vargo. Aš manau, kad tuos, į kurių rankas atiduodam savo likimą, reikėtų pirmiausia klausti, ne kaip jie įsivaizduoja užsienio politikos kryptis, bet kaip vertina Stendhalį, Dickensą arba Dostojevskį.“

Tekstai skaityti Tarptautinėje poetų ir literatūros kritikų konferencijoje „Poezijos valstybė“ gegužės 28 d.