Ar gali būti blogesnis išbandymas už tą, kuris aktorei Juliette Binoche tenka filme „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, 2014, rež. Olivier Assayas)? Binoche herojė –­ teatro ir kino aktorė, pakviesta vaidinti pjesėje, kurioje ji jau vaidino būdama aštuoniolikos. Tiesa, šį kartą jai pasiūlomas kitas vaidmuo. Atsižvelgus į amžių, ji, savaime suprantama, turės vaidinti vyresnę moterį. Tą, kurią jos kadaise įkūnyta jaunoji veikėja iš pradžių sugundys, o vėliau visokeriopai sugniuždys, prives prie savižudybės. Taigi – ar gali būti kas nemaloniau, negu patirti šį dvigubą pažeminimą? Viena vertus – Binoche herojei tiesiog nepakeliama žinoti, kad kažkokia kita jauna aktorė netrukus pavogs jos dalelę, taps jos pakaitalu, pavirs ta, kuria ji buvo anksčiau ir kuria ji galbūt jaučiasi tebesanti. Kita vertus – pačiai Binoche teks atsidurti aukos, kuria manipuliuos jaunoji veikėja, vietoje. Tarsi jos pačios ankstesnysis „aš“ staiga taptų pikčiausiu priešininku!

„Irma Vep“
„Irma Vep“

Filme yra įvardijamas šio lemtingojo kūrinio autorius. Tai – Vilhelmas Melchioras, iškilus menininkas atsiskyrėlis. Tiesa, filme jis taip ir nepasirodo, nes savo noru pasitraukia iš gyvenimo vos įsisukus siužetui. Iš pradžių maniau, kad ši tauriai skambanti pavardė turi simbolinę prasmę ir nurodo aukštojo, elitinio meno tradiciją. Tačiau filmą lydinčioje medžiagoje minima, kad Melchioras (1935–2010) – realus asmuo, Šveicarijoje gyvenęs vokiečių poetas, eseistas, režisierius ir botanikas. Nors jo kūryba ir nėra plačiai žinoma (iš tiesų neaptikau nei jo eilių, nei herbariumų), Melchioras netgi buvo pristatytas Nobelio literatūros premijai.

Vis dėlto kur kas svarbiau už Melchioro tikrumą ar fiktyvumą tai, kad jis įsilieja į tam tikros rūšies Assayaso personažų virtinę. Personažų, kurie dingsta iš filmo arba išvis jame nepasirodo. Šie dingusieji paprastai yra meno žmonės, tad likusieji turi nutarti, ką daryti su jų kūrybiniu palikimu. Jiems tenka išleisti rankraštį, baigti statyti filmą, išsaugoti ar išparduoti baldų ir vazelių kolekciją. Taip filmuose „Rugpjūčio pabaiga, rugsėjo pradžia“ („Fin août, début septembre“, 1998) ir „Švari“ („Clean“, 2004) turime reikalą su mirusio muzikanto ir rašytojo kūryba. Kaip žinome, „Zils Marijos debesyse“ mirusio Melchioro pjesę imasi statyti jaunas režisierius. O štai filme „Irma Vep“ (1996) dingsta net du veikėjai. Iš pradžių kino režisierius imasi statyti legendinio 1916-ųjų serialo „Vampyrai“ perdirbinį, tačiau ištiktas nervinės krizės pradingsta, o jo vietą užima kitas, kuriam teks tvarkyti nebaigtą filmą. Drauge prapuola ir pagrindiniam vaidmeniui pakviesta Honkongo kino žvaigždė Maggie Cheung, nors naujasis režisierius ir taip jau susiruošęs pakeisti ją kita aktore prancūze.

Kaip ir Melchioras, šie nematomi personažai susiję su tolstančia aukštąja kultūra. Ne veltui „Irmos Vep“ režisierių, išblėsusią Naujosios bangos žvaigždę, kuriai tenka imtis televizijos projektų, vaidina ne bet kas, o įsimintiniausias Naujosios bangos veidas Jeanas-Pierre’as Léaud. Netgi pusiau kibernetinį pasaulį vaizduojančiame filme „Demonas meilužis“ („Demonlover“, 2002) heroję iš pradžių globoja senovinių manierų magnatas, tačiau ilgainiui ir jis nepastebimai išnyksta. Tai šiek tiek Otaro Joselianio kiną primenanti nykstančių papročių, prarandamų daiktų tema, ypač ryški „Vasaros valandose“ („L’Heure d’été“, 2008). Čia po motinos mirties likusį namą su dėdės dailininko paveiks­lais ir gausia meno vertybių kolekcija vaikai parduoda, kad galėtų pasiturimai gyventi Amerikoje bei Kinijoje ir įsigyti daiktų, neturinčių praeities.

Bet grįžkime prie Melchioro pjesės turinio ir Binoche tekusio išbandymo. Pjesė vadinasi „Malojos gyvatė“, ir filme daug kalbama apie paslaptingą Šveicarijos kalnų atmosferinį reiškinį –­ vadinamąją debesų gyvatę. Tačiau, sprendžiant iš aktorės repetuojamų fragmentų, panašu, kad pjesės ištakų pirmiausiai reikėtų ieškoti Assayaso filmuose. Minėta dviejų moterų konfrontacija, jų statuso apsivertimas – ne toks jau naujas dalykas Assayaso kine. „Zils Marijos debesyse“ jis, sakyčiau, dar labai kultūringai pateiktas. Aktorė, šiaip ar taip, racionaliai ir profesionaliai suvokia padėtį, o susitikusi konkurentę netgi maloniai nustemba, įvertina jos protą ir šarmą. Filme „Irma Vep“ regime kasdienius banalius kino žmonių kivirčus, lydimus visų užguitos kostiumininkės mėginimų sugundyti kino žvaigždę M. Cheung. Kas kita filmas „Demonas meilužis“ – būtent jis man, ko gero, labiausiai primena „Malojos gyvatės“ siužetą. Šio filmo protagonistė – aukščiausio rango business lady – iš pradžių itin niekšiškai eliminuoja savo viršininkę, kad užimtų jos vietą. Vėliau kurį laiką pjaunasi su pavaldine – o „Malojos gyvatėje“ irgi veikia vadovė ir pavaldinė. Tačiau staiga padėtis apsiverčia: moteris tampa ne tik pavaldine, bet ir sadistinio turinio interneto svetainių reikmėms filmuojama verge. Beje, „Zils Marijos debesyse“ pjesės dekoracijos vaizduoja elitinį biurą su skaidriomis pertvaromis ir tarsi atkartoja „Demono meilužio“ korporacijų interjerą.

Tiesą pasakius, būtent socialinis teatras, jo intrigos, apkalbos, viešieji ryšiai ir šešėlinės kovos dėl rinkos dalies, dominuojamo vaidmens ir teisės kontroliuoti padėtį yra svarbioji Assayaso tema, o ne tiesiog pamąstymai apie savąjį amatą. Gilesniu lygmeniu čia slypi tamsokas pasaulio vaizdas – pasaulio, kurio mechanizmas veikia nepailstamai ir tikslingai, tačiau jame trūksta kažko panašaus į Melchioro figūrą, todėl atskirai paimtas žmogus čia jaučiasi dezorientuotas.

Ir vis dėlto – ar Binoche herojė randa išeitį iš situacijos, į kurią ją įstūmė nematomas Melchioras su savąja pjese? Regis, nieko nedarydama Binoche nepaklūsta ankstesnių Assayaso filmų dėsniui. Ji nepraranda savojo statuso, netampa nei auka, nei nuožmia valdove. Tik jos asistentė dingsta ir taip papildo dingusių veikėjų gretas. „Zils Marijos debesų“ finale regime premjeriniam spektakliui visiškai parengtą sceną ir ramų savimi pasitikinčios Binoche veidą. Lyg veidrodinį „Irmos Vep“ pabaigos epizodo atvaizdą. Šiame filme pagiringa, neišsimiegojusi, ištampytų nervų filmavimo grupė susirenka į Léaud nufilmuotos medžiagos peržiūrą. Nors tai, ką išvystame, galutinio kūrybos produkto atžvilgiu yra visiškas fiasko, vaizdas ekrane – magnetizuojantis. Baltas Maggie veidas, iš akių sklindantys nukeverzoti ratilai ir zigzagai... „Zils Marijos debesų“ darbas tobulai užbaigtas, vis dėlto justi, kaip ore plevena lengvas Assayaso sarkazmas nūdienos kultūros industrijos darbuotojų – gerai žinančių, ko patys nori ir ko reikia kitiems, –­ atžvilgiu.

Daugiau kokio nors akivaizdaus filmo siužeto lūžio nėra, išskyrus prieš spektaklį įvykstantį trumpą aktorės susitikimą su dar vienu jaunu kino režisieriumi. Režisierius nori, kad jo fantastiniame filme vaidintų būtent Binoche, kuri jam atrodo nepavaldi laikui, o šiandienis laikas su naujosiomis žvaigždėmis jam atgrasus. Nors Binoche ir apsimeta gerai nesupratusi šitų kalbų, iš jos žiburiuojančių akių matome, kad kiek apsmukęs ir pavargęs jaunuolis galbūt užims... Melchioro vietą.

O apskritai nebylus atsakymas į visus heroję kamuojančius klausimus nuo pat pirmų kadrų sklinda iš pačios Binoche –­ ne kaip filmo veikėjos, o kaip puikiai ją suvaidinusios aktorės. Ekrane ji atrodo neprilygstamai tiek be grimo, tiek ir su „Chanel“ puošmenomis, tad minčių, kad kažkas galėtų nukopijuoti, pavogti jos savastį, net nekyla. Nors anksčiau šia aktore pernelyg nesižavėjau, po pastarojo meto jos vaidmenų Abbaso Kiarostamio filme „Patvirtinta kopija“ („Copie conforme“, 2010) ir „Zils Marijos debesyse“ imu ją mėgti tarytum atgaline data ir kitaip vertinti vaidmenis, kuriuos ji sukūrė jaunystėje.