Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Tadas Žvirinskis

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Auklėjimas

Jei tikėtume astrologais,
Viską valdo keturios stichijos.
Aš netikiu astrologais.
Tai – gudrūs kalės vaikai,
Parazituojantys iš nemokšiškumo,
Visgi negaliu paneigti tikėjimo stichijomis.
Ypač vandens.

Įspėjau savo sūnų,
Kad labiausiai reikia saugotis vandens.
Tai – stichija, nežinanti kliūčių.
Supratau, kad jis eis mano pėdom,
Nebodamas įspėjimo,
Nes maudosi mažiausiai valandą,
Turškiasi ir pūkščia, trykšdamas džiaugsmu,
Nenori lipti į krantą, net paragintas.

Esame oras ir žemė –
Tai, kas įrėmina vandenį.
Negaliu jo smerkti, nes ir man
Vanduo nuo mažens – mieliausia stichija,
O tekantis vanduo visuomet
Buvo mielesnis už stovintį,
Gi stovintis visad labiau traukė savęspi.
Taip ir su moterimis.
Taip ir su moterimis…

Saugokis, sūnau, stovinčio vandens,
Saugokis!

 

Pabaigos pradžia

Sniegingą žiemą šaltoje bažnyčioje
Kabarojomės ant pastolių,
Pridengtų purvinu audeklu.
Rodei man atidengtas freskas –
Kelių šimtmečių senumo,
Tokias pilkšvai žalzganas,
Pablyškusias. Džiovininkiškas.

Mačiau, kad myli jas ne mažiau
Nei mane. Mačiau, kaip žiba tavo akys,
Pasakojant apie jas.
O aš spoksojau į tave galvodamas:
„Viešpatie, dar niekada nebuvau
Taip arti tavęs ir niekada
Taip toli nuo šios moters.“

Nufotografavau mus abu
Rausvoje prietemoje.
Kokia įdomi nuotrauka – lyg
Mūsų neišskirtų net pragaras.
Kaip gražiai pasakyta –
Atsidusai tu, nors abu žinojome,
Kad kartu nebebūsime.

 

Gamtos pažinimas

Žiema žiemkenčiui paskiria kančią,
Juk tai – savaime suprantama!

„Būtų pasivadinęs žiemmyliu, tai būtų
Mylimas, globojamas, gautų protekciją
Neboti šalčio ir stingdančio vėjo.
Dabar lai kaltina save, o aš
Nusiplaunu rankas!“ – išdidžiai mesteli žiema,
Nukratydama nuo ledinių rankų vandenį,
Virstantį miriadais snaigių.

Žiemkentys nusišypso į žalią ūsą,
Patogiau apsiklosto sniego patalais ir
Sumurkia: „Ak, jau tos moterys...“

 

Geras eilėraštis

Geras eilėraštis
Turi pasakoti
Apie meilę.

Paukščio – dangui,
Žuvies – vandenynui,
Ugnies – medžiui,
Vyro – moteriai,
Moters – kaimynui,
Drugelio – liepsnai,
Peilio – duonai,
Savižudžio – kilpai.

Taigi, geras eilėraštis
Turi pasakoti
Apie mirtį.

 

Metamorfozės II

Visada bijojau pasirodyti silpnas:
Stengiausi nepravirkti, stengiausi nesusigraudinti
Per kokį romantišką filmiūkštį
Ar pamatęs, kaip žmonės padeda žmonėms.

Dažniausiai pavykdavo,
Nes kaip velnias kryžiaus bijojau
Pravirkti ne laiku ir ne vietoj –
Ne tiek dėl to, kad tai būtų nevyriška,
O todėl, kad „susijausminę žliumbia
Tik alkoholikai“.

Bijojau ko nors prašyti sau, nes
Maniau turįs jėgų ir sumanumo
Išsiversti be pašaliečių pagalbos.
Net maldose nieko neprašiau iš Dievo sau.

Dešimt sunkiausių gyvenimo metų
Nenuliejau nė ašarėlės, bet tas sumautas
Italiūkštis, tas Juozapas Žaliasis sujaukė viską.

Sėdėjau mediniu veidu ir jutau dvi ugnines upes
Tekant mano skruostais,
Jutau jų sūrų skonį,
Muzika smaugė mane
Ir tada supratau:

Palaiminti yra prašantys,
Nes jų yra socialinio draudimo karalystė.

 

Panašus į drugelį

Mūsų vaiko vardas – Phalaenopsis.
Nieko nebestebina vardo retumas.

Pasiimu jį iš darželio,
Švelniai nešu ant rankų prie automobilio,
Atsargiai pasodinu ant galinės sėdynės,
Prisegu saugos diržais.
Pajudame tavęs link –
Į jaukią Senamiesčio kavinukę,
Kurioje lauki mūsų atvykstant.

Pakeliui šnekučiuojamės apie šį bei tą,
Aš klausiu kažkokių mažmožių,
Bet atsakymų nesulaukiu.
Stengiuosi nebūti įkyrus,
Nes vakaras visada kvailesnis už rytą.
Tiesiog vairuoju,
Aplinkui mirgant šviesoms ir švieselėms...

Štai – ir kelionės tikslas.
Pasiimu vaiką ant rankų,
Einam susitikti.
Pamatai mus, žiūri į vaiką,
Lyg matytum jį pirmą kartą –
Tiek tavy džiaugsmo, tiek tavy laimės!

Myliu šią akimirką,
Kai visi susitinkame ir esame kartu –
Viena laiminga šeima.
Ir visai nesvarbu, kad mūsų vaikas –
Orchidėja vazonėlyje.

 

Komplikuoti santykiai

„Pulk, o nekantrioji, aistra nevaržoma –
Tu – jūra siautulinga!
Paskęsti leiski keteroj bangos,
Sūrymę lūpoms dovanotą
Saldybe meilės tu paversk!“ –
Kone šaukte išdeklamavo
Spuoguotas paauglys,
Homero prisiskaitęs.

Ir jūra nurimo...
Ir jūra pažino
Priešais stovint
Išradėją, kuris
Sūrymę vandenų
Išmoks paversti
Šokolado skonio
Degalais.

 

Aldonos Gustas piešinys
Aldonos Gustas piešinys

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai