Sylvia Plath

Nuotrauka iš Indianos universiteto archyvo
Nuotrauka iš Indianos universiteto archyvo

 

Akmenys

Tai miestas, kuriame taisomi žmonės.
Aš guliu ant didelio priekalo.
Platus žydras dangaus ratas

Nukrenta lyg lėlės skrybėlė,
Kai pasitraukiu nuo šviesos. Įeinu
Į abejingumo pilvą, bežodę indaują.

Grūstuvo motina sumažino mane.
Aš tapau ramiu žvirgždu.
Pilvo akmenys buvo taikūs,

Paminklinis akmuo taikus, nepastumdomas.
Tik čirpė burnos skylė,
Įkyrus svirplys

Tylos karjere.
Miesto žmonės girdėjo tai.
Jie medžiojo akmenis, nekalbius ir atsiskyrusius,

Burnos skylei šūkaujant apie jų buvimo vietas.
Apgirtusi lyg embrionas
Žindau tamsos spenelius.

Maisto tūbelės apglėbia mane. Kempinės nubučiuoja
mano kerpes.
Juvelyras įkala savo kaltą tam, kad svertas
Atmerktų vieną akmeninę akį.

Tai jau po pragaro: aš matau šviesą.
Vėjas atkemša kambariui
Ausį, įtarus senis.

Vanduo sušvelnina titnago lūpas.
Ir dienos šviesa taip pat monotoniškai užlieja sieną.
Sodo peiliai geros nuotaikos,

Kaitindami pincetus, pakeldami plaktukėlius.
Srovė jaudina laidus
Voltas po volto. Muzikos styga užlopo mano įskilimus.

Darbininkas velka rožinį torsą.
Sandėliai pilni širdžių.
Tai atliekamų dalių miestas.

Mano suvystytos kojos ir rankos kvepia saldžiai
kaip guma.
Čia jie gali gydyti galvas arba galūnes.
Penktadieniais ateina vaikučiai
Iškeisti kablius į rankas.
Mirusieji palieka kitiems akis.
Meilė yra mano nuogos slaugės uniforma.

Meilė yra mano prakeikimo kaulas ir sausgyslė.
Rekonstruota vaza talpina
Nepagaunamą rožę.

Dešimt pirštų suteikia formą šešėlių taurei.
Man niežti lopus. Bet ką padarysi.
Būsiu gera lyg nauja.

 

Vėtrų kalnas

Horizontai skamba man lyg prakuros,
Pasvirusios, skirtingos ir visada nepastovios.
Degtuko paliestos, jos galėtų sušildyti mane,
Ir puikios jų linijos nupliekstų
Orą oranžine spalva,
Prieš atstumus jie leidžia jam garuoti,
Nudažydami dar blyškų dangų stipresne spalva.
Bet jie tik garuoja ir garuoja
Lyg man duodamos eilės pažadų, į priekį žengiant.

Tačiau nėra gyvenimo aukštesnio nei ganyklos
Ar širdys avių, ir vėjas
Kaip likimas baladojas, ta pačia
Kryptim nukreipęs viską.
Galiu pajausti, kaip jis stengias
Atvėsinti mano karštį.
Jei atidžiau patyrinėčiau viržių
Šaknis, pakviestų jos mane
Tarp jų išbalinti manuosius kaulus.

Avys žino, kur jos yra,
Naršydamos savo purvinos vilnos debesyse
Pilkuose kaip oras.
Juodi jų akių vyzdžiai priima mane kaip viešnią.
Tai panašu į pasiuntimą paštu į erdvę
Trumpos kvailos žinutės.
Jos, persirengusios močiutėmis, apstoja mane
Su smulkių garbanų perukais ir geltonais dantimis,
Ir su sunkiais marmuriniais be-eee...

Aš einu išvažinėtu keliu ir vandeniu,
Skaidriu kaip vienatvės,
Kurios srūva mano pirštais.
Įdubę laipteliai prie durų veda nuo žolės prie žolės.
Lango sąramos ir langinės nukritę nuo vyrių.
O iš žmonių oras atsimena
Tik keletą keistų skiemenų.
Ir repetuoja juos dejuodamas:
Juodas akmuo, juodas akmuo.

Dangus pasilenkia virš manęs, vienintelės
Stačios tarp visų likusių horizontalėse.
Žolė lyg pamišus daužo savo galvą.
Bet ji perdaug švelni,
Kad galėtų išsilaikyti tokioj kompanijoj;
Tamsa ją gąsdina.
Čionai, juodam ir siauram
Kaip piniginė slėnyje, namų žiburiai
Blizga kaip smulki grąža.

 

Mėnulis ir kukmedis

Tai proto šviesa, šalta ir planetinė.
Proto medžiai yra juodi. Šviesa yra žydra.
Žolės apkrauna mano kojas savo vargais lyg būčiau
Dievas,
Durdamos man į kulkšnis ir nužemintai murmėdamos.
Garuojantys kaip dvasios rūkai gyvena šioje vietoje,
Atskirti nuo mano namo antkapių eile.
Neįsivaizduoju, kaip man susitvarkyti.

Mėnulis – ne durys. Savo ruožtu tai – veidas,
Baltas kaip krumplys ir baisiai susijaudinęs.
Jis traukia jūrą kaip sunkus nusikaltėlis; jis tylus
Su visiškos nevilties O – plyšiu. Aš gyvenu šičia.
Du kartus sekmadienį varpai stulbina dangų –
Aštuoni dideli liežuviai, patvirtinantys Prisikėlimą.
Pabaigoje jie blaiviai išskalambins savo vardus.

Kukmedis išsiskiria. Jo pavidalas gotiškas.
Akys nuo jo nukrypsta ir mato mėnulį.
Mėnulis yra mano mama. Ji ne tokia švelni
kaip Marija.
Iš jos žydrų drabužių išsilaisvina maži šikšnosparniai
ir pelėdos.
Kaip aš norėčiau tikėti švelnumu –
Veidas paveiksle, apšviestas žvakių,
Būtent į mane nukreipia savo malonias akis.

Aš leidaus žemyn ilgą kelią. Debesys žydi
Žydrai ir mistiškai virš žvaigždžių veido.
Pačioje bažnyčioje visi šventieji bus žydri,
Sklęsdami ant trapių kojų virš šaltų klauptų,
Jų rankoms ir veidams sustingus nuo šventumo.
Mėnulis nė vieno iš šių dalykų nemato. Jis nuogas
ir laukinis.
Ir, žinia, iš kukmedžio yra juoduma – juoduma
ir tyla.

 

Laiškas lapkritį

Meile, pasaulis
Staiga puola suktis ir tampa spalvotas. Gatvių šviesa
Suskyla per žiurkės uodegos
Darželinių pupmedžių ankštis devintą ryto.
Čia – Arktika.

Juodas ratukas
Su gelsvai rudom šilkinėm žolėm – kūdikio plaukas.
Ore tvyro žalumas,
Minkštas, malonus.
Tai mane visiškai nuramina.

Aš visa apsemta ir šilta.
Manau, kad man leidžiama būti didžiule,
Aš taip kvailai laiminga,
Mano aulinukai
Girgžda ir girgžda per gražų raudonį.

Tai mano turtas.
Du kartus per dieną
Aš matuoju jį žingsniais, uosdama
Barbarišką bugienį su jo šviežiais
Festonais, gyva geležimi,

Ir siena senų lavonų.
Aš myliu juos.
Aš myliu juos kaip istoriją.
Obuoliai yra auksiniai,
Tik įsivaizduok –

Mano septyniasdešimt medžių,
Laikančių jų auksiniai raudonus kamuolius
Tirštoje pilkoje mirties sriuboje,
Milijonas jų
Auksinių lapų palieka metalą ir dūsta.

O meile, o celibate.
Niekas, išskyrus mane,
Nevaikšto šlapias ligi juosmens.
Nepakeičiamas
Auksas kraujuoja ir gilėja, Termopilų burnos.

 

Iš anglų kalbos vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė

Sylvia Plath. „Selected Poems“ chosen by Ted Hughes. – UK: Faber and Faber, first published in 1985, reset in 2002.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai