Vertėja Irena Balčiūnienė: „Niekada negirdėjau aimanų, kad lietuvių kalboje trūksta žodžių“

Irena, man rūpi jūsų, kaip vertėjos, istorija, dalyvavimas vertėjų bendruomenės veikloje, pats vertimo darbas, jo principai. Tai ir pradėkime nuo pačių pradžių: kaip tapote vertėja, kaip atėjote į „Vagą“? Iš įvairių kitų pokalbių, atsiminimų susidariau įspūdį, kad dažniausiai priimdavo per pažįstamus, rekomendacijas, dėstytojai siūlydavo studentus.

gyčio norvilo nutraukimas
gyčio norvilo nutraukimas

Visaip būdavo. Baigusi universitetą dirbau mokytoja sustiprinto anglų kalbos dėstymo mokykloje, bet labiausiai norėjau bendrauti su knygomis – jose glūdi kiekvienąkart nauji, įtraukiantys, viską pamiršti priverčiantys pasauliai. Studijuodama lankiau vertėjų būrelį. Ypač daug kūrybinės išmonės prireikė, kai išsidaliję vertėm, po to aptarinėjom ir taisėm Johno Steinbecko knygelę „Bėrasis ponis“. Buvo džiugu, kai 1964 m. ją išleido „Vaga“ su ypatingu įrašu –­ „vertė Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. Universiteto anglų kalbos vertėjų būrelis, vadovaujamas vyr. dėst. A. Dantaitės“. Kiek ankstėliau už mus studijavę ir lankę šį būrelį 1962 m. buvo išleidę Katherine Mansfield apsakymų rinkinį „Puodelis arbatos“. Tai buvo puikus „Vagos“ bendradarbiavimo su universitetu pavyzdys.

Norėjau dar pamiklinti ranką, todėl išverčiau Johno Sommerfieldo apsakymą „Mirti nelengva“. Tuo metu draugavau su Nijole Kvaraciejūte, kuri pas­kui daug metų dirbo „Pergalėje“, nuo 1991 m. pervadintoje „Metais“, o dabar – „Krantų“ redaktorė. Ji taip gražiai ištaisė ir suredagavo mano rašinį, kad ligi šiol paskaitinėju jos pastabas. Viena mano kurso draugė redaktoriavo „Vagos“ leidykloje, todėl nutariau užsukti ir pasiklausinėti apie bandomuosius vertimus. Atėjusi pasibeldžiau į atsitiktines duris, išgirdusi kvietimą pravėriau, norėdama pasiteirauti, kaip rasti tą draugę, ir išgirdau, kad jos kaip tik šiandien nėra. Jau norėjau užverti duris, bet vyriškis – tik vėliau sužinojau, kad tai vaikų ir jaunimo verstinės literatūros redakcijos vedėjas Vytautas Martišius – paklausė: „O ko jūs norėjot?“ –­ „Bandomąjį norėjau atlikti...“ – „Tai kam, – sako, – jums ta draugė? Sėskit ir darykit bandomąjį.“ Pakvietė Romą Zagorskienę, kuri tuo metu smarkiai taisė Breto Harte’o „Gabrielį Konrojų“. Pyktelėjusi, kad čia dar kažkokia bandytoja gaišina ją nuo darbo, parinko išties sunkią vietą ir dar taip greitai pasklaidė knygą, kad nepamačiau, kiek reikia versti. Paskui paliko kambary, kuriame, į nieką nekreipdamas dėmesio, triūsė tik vienas redaktorius – nuostabusis Petras Velička. Rašiau niekur neišeidama, todėl po pietų pertraukos sugrįžęs Velička paklausė: „Vaikeli, ką čia veiki?“ – „Bandomąjį darau...“ Ir dar ilgai sėdėjau, braukiau, kol perrašiau... Kai jau nuėjau įduoti, visi buvo išėję, tai ir palikau Petrui Veličkai. Vėliau sužinojau, kad verčiamas tik vienas puslapis, o aš išverčiau penkis. Ten buvo sudėtingų gamtos aprašymų, kurie ne kiekvienam patinka, užtat man prie širdies, kai penkiasdešimčia būdų aprašyta, kaip snigo. Ir štai – po kelių dienų sužinau, kad gausiu vertimą – Carson McCullers „Laikrodis be rodyklių“, o po pašnekesio su vyr. redaktoriaus pavaduotoju Vytautu Visocku – net pasiūlymą dirbti redaktore. Taip ir atėjau į „Vagą“, pasibeldusi į atsitiktines duris.

Ir patekote į dabar jau legendinę Verstinės literatūros redakciją, kaip jums ten sekėsi?

Vertimų redakcijoje dirbo be galo šilti, draugiški, padėti niekada neatsisakantys žmonės. Jutau didelę pagarbą Vytautui Petrauskui, Juozui Naujokaičiui, Rožei Jankevičiūtei, Eugenijai Stravinskienei, Juozui Subatavičiui, Adomui Drukteniui ir jaunesniems profesijos draugams. Gyvenome svetimos jėgos pažeistoje kultūroje, pilnoje nenuskambėjusių operų, naikinamų knygų, uždraudžiamų spektaklių. Todėl svarbiausia likimo dovana laikiau laimę būti šalia nekeliaklupsčiaujančių, dvasios nepriklausomybę išsaugojusių žmonių. Įgytas imunitetas praverčia ir šiandien.

O kokie vertėjai tuo metu ateidavo į redakciją: Dominykas Urbas, Juozas Urbšys, Vytautas Kauneckas, Juozas Keliuotis, Edvardas Viskanta, Ramutė Ramunienė, Lilija Vanagienė, Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Kai kurie patys neišvengę kalėjimo ir lagerių arba alsavę Stalino laikų oru, kai niekas nebuvo tikras dėl rytojaus. Bend­raudamas arba vien jų klausydamasis, plėsdavai akiratį, tvirtėdavai kaip žmogus. Tai buvo begalinės meilės Tėvynei ir visiško atvirumo Pasauliui tobula dermė. Jauniesiems jie atstojo enciklopedijas, nes juk nebuvo nei interneto, nei tų tikrųjų enciklopedijų, „Didysis lietuvių kalbos žodynas“ dar nebaigtas. Anglistai naudojosi anglų–rusų kalbų žodynu, po to rusų–lietuvių, kadangi lietuviški žodynai tiko gal tik mokiniams.

Nepamirštamas jausmas, kai matai: prie gretimo stalo dirba Juozas Naujokaitis, redaguoja Urbo verstą Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“, o šalia jo Urbšys kaip specialusis redaktorius, klausaisi jų samprotavimų, aptarimų... Koks sąmojis, koks kalbos grožis! Be galo įdomu būdavo pasiklausyti pasakojimų apie „kalbos šeštadienius“, rengtus Sofijos Čiurlionienės namuose nuo 1926 iki 1940 m., ir slapta pasiskaityti 1933 m. „šeštadienių“ dalyvių pradėtus leisti „Gimtosios kalbos“ žurnalus. Mokydamiesi universitete mes, anglistai, tik trumpą lietuvių kalbos kursą teklausėme, ir apskritai visos jaunosios kartos lietuvių kalba buvo poprastė, užteršta rusybėmis. Reikėjo smarkiai ją gludinti, taisyti, tobulinti. Ypač man, nes esu iš Kauno, iš Šančių – baisiau lietuvių kalbai negali būti! Kažkada prof. Juozas Balčikonis baisėdamasis pranašavo, kad ateis laikas, kai mūsų kalbą formuos žmonės, neturintys tarmės, kilę iš Vilniaus ar Kauno vidurio.

Jacko Kerouaco knygos „Kelyje“ vertime keletą žodžių iš Šančių žargono pavartojau ir jau žiūriu, kad jaunos redaktorės nebesupranta, naujame leidime turėjau ieškot kito varianto, nes ir žargonas sensta, keičiasi. Beje, architekto urbanisto Jurgio Vanago knygoje „Šančių praeities takais“ yra įdėtas „šančiškos“ šnektos žodžių, frazeologizmų ir idiomų žodynėlis.

Bet tuos trejus metus „Vagoje“ jūs juk dirbote redaktore, ne vertėja? Vertėjo etato apskritai nebuvo?

Taip, priėmė dirbti redaktore, ir ja dirbau nuo 1969 iki 1972 metų. Turiu kiekvieno mėnesio įvykdytų darbų – redagavimo, korektūros ir lankų skaitymo normų – apskaičiavimus. „Vagoje“ visi dirbo tik redaktoriais, ir tik laisvu nuo darbo metu visi vertimų redaktoriai ir daugelis originaliosios literatūros redaktorių sėsdavo prie vertimų. Per tuos trejus metus išverčiau dvi knygas, o išėjau tikėdama, kad ir toliau vis gausiu vertimų.

Lankydamasi Urbo namuose visada su nuostaba nužvelgdavau lentynas, prikrautas jo išverstų ir suredaguotų, metrais matuojamų knygų eilių. Dar nuostabiau būdavo žiūrėti į ant stalo gulintį atverstą lietuvių kalbos žodyno tomą, kurio paraštės prirašytos žodžių, pavyzdžių, papildymų. Klausydavausi ir Amelijos Urbienės užrašinėjamų etnografinių Viekšnių krašto istorijų. Ji taip pat įteikė „Didžiojo lietuvių kalbos žodyno“ redakcijai keletą tūkstančių žodžių, surinktų iš gyvosios kalbos. Niekada negirdėjau aimanų, kad lietuvių kalboje trūksta žodžių kam nors nusakyti. Jei trūksta, susikurk pats. Ir į retesnius, kasdienėj kalboj nevartojamus žodžius atkreipdavo dėmesį.

Man labai įdomu: ar absoliučiai visi verstinės literatūros skyriaus redaktoriai privalėjo mokėti kitų kalbų? Kad ne tik galėtų laisvu laiku versti, bet ir redaguodami būtinai lyginti vertimą su originalu?

Dažniausiai senieji mūsų redaktoriai buvo puikūs lituanistai, visi mokėjo kokių nors kalbų ir visi vertė. Pamažu, negreitai, gaudami ilgesnį terminą. Man atrodo idealu, kai grožinę literatūrą verčia tobulą gimtosios kalbos jausmą turintys žmonės, kuriems paklūsta ir kalbos dėsniai, ir kūrinio stilius. Aš net knygas pirkdavau pažiūrėjusi, kas redagavo. Tiek jėgų, tiek išminties įdėta! Vertėjas ir redaktorius būdavo kaip du bendradarbiai, ir jeigu gauni gerą redaktorių – laimė. Kai verčiau „Forsaitų sagą“, dirbau su redaktore Kristina Miliūniene, kiek ji taisė pirmą kartą, o kai sėdom antrą!.. Arba „Mobis Dikas“ su Roma Zagorskiene. Pas mane segtuvai prikrauti klausimų, aptarimų, taisymų. Tiesa, sulaužėm vieną baisų, šiandien gal jau ir nebesuprantamą draudimą. Pažadėjusi redaktorei prisiimti kaltę, įprašiau, kad paliktų „Dievas“, „Viešpats“, „Biblija“ didžiosiomis kaip originale. Ir niekas neįskundė! Kad ir kaip keista, pirmą kartą su cenzūra susidūriau nepriklausomoje Lietuvoje! Aiman, keliaklupsčiavimas neišnyko!

Tiesa, būdavo visokių aukštų partiečių, kurie išversdavo vieną kitą knygą tik dėl garbės, ir redaktorius tuos jų vertimus iš esmės perrašydavo. Tokiais atvejais sunku būdavo įvykdyti mėnesio normą. Jos neįvykdžiusieji būdavo įvardijami per metinį visos leidyklos gamybinį susirinkimą.

Gytis Norvilas. „Inkilų kapinynas“
Gytis Norvilas. „Inkilų kapinynas“

Man asmeniškai didžiausias iššūkis buvo knygos „XX a. Vakarų poetai“ redagavimas. Išsaugojau ir ištaisytus tekstus, ir juos aptariantį susirašinėjimą su daugeliu vertėjų – Janina Degutyte, Jonu Juškaičiu, Marcelijum Martinaičiu, Tomu Venclova, Eugenijum Matuzevičium, Kostu Korsaku, Aleksiu Churginu... Buvo labai daug dirbama prie kiekvieno eilėraščio, konsultuojamasi su užsienio literatūros dėstytojais Gvidonu Bartkumi, Dovydu Judelevičiumi, Irena Veisaite. Kadangi buvau pirmus metus dirbanti naujokė, visi tie poetai, ieškodami redaktorės, būdavo, praveria kambario duris, dirst į mane –­ jauniklė sėdi, tai ne Balčiūnienė (juokiasi). Vėliau visi prisipažindavo, kad, išgirdę pavardę, įsivaizduodavo seną, storą moteriškę.

Mums, vertėjams, didžiulė paspirtis buvo Sovietų Sąjungoje išleidžiamų ang­lakalbių autorių knygose dedami išsamūs kūrinio kalbos, frazeologizmų, realijų komentarai. Todėl kai pro cenzūros sietą prasprūdo Kerouaco „Kelyje“, o tokio leidinio neturėjau, vesdama ne į vieną duobę įkritau. Apie Galsworthy „Forsaitų sagos“ kalbą ne vieną studiją perskaičiau. Dabartiniai vertėjai negali sau daug ko leisti, nes kokias čia analizes perskaitysi, jei stinga laiko. Vertimo nuosmukis didžiulis, bet tai diktuoja laiko dvasia, kai vertybės suvokiamos tik komerciškai ir hedonistiškai.

Kita vertus, dabar tarp jaunųjų įsigali požiūris – kaip noriu, taip verčiu. Ypač dažnai taip pareiškia pjesių tekstą darkantys režisieriai. Kam man ta Churgino kalba, mano veikėjai kalbės taip, kaip aš įsigeisiu. Matyt, ir prie vargonų netrukus atsisės va tokie koršunovai, o baletą ims šokti areimos. Juk lengviau už viską menu paskelbti ne kūrimą, o darkymą.

Kaip jus pasiekdavo Rusijos vertimo teoretikų darbai? Savo straipsnyje, 1971 m. publikuotame žurnale „Mūsų kalba“, cituojate ir Andrejų Fiodorovą, ir Efimą Etkindą. Apie 1970-uosius jau labai ryškus teorinis lietuviškų publikacijų vertimo tema pagrindas, anksčiau to nebuvo.

Nors buvau tik pradėjusi dirbti, V. Vi­sockas iškart pareikalavo dalyvauti seminare vertimo kalbos klausimais ir daryti pranešimą! (juokiasi) Pati pasirinkau temą – „Naujosios amerikiečių literatūros žargono vertimo sunkumai“.

O rusiškoje literatūroje ir rusų kultūroje tuo metu mes maudyte maudėmės. Juk rusų kalba buvo privaloma, universitete net anglų kalbos mokėmės iš Rusijoje leistų vadovėlių. Apie vertimą taip pat buvo daugybė leidinių. Pavyzdžiui, tęstiniai „Vertimo meistriškumas“, „Vertėjo sąsiuviniai“. Aukštosios mokyklos rengė daugybę mokomųjų knygų: „Vertimo iš anglų į rusų kalbą teorija ir praktika“, „Teksto interpretavimas“. Straipsnių apie vertimą rinkiniuose galėjom pasiskaityti, ką rašė Puškinas apie Miltoną ir Chateaubriand’o „Prarastojo rojaus“ vertimą arba Marina Cvetajeva apie du Goethe’s „Girių karaliaus“ vertimus.

Pavyzdžiui, išraiškią anglų poeto Shelley mintį apie vertimo bergždybę, –­ kai bandymas perteikti poeto kūrybą kita kalba palyginamas su žibutės metimu į tiglį, idant atsiskleistų pagrindinės jos kvapo ir spalvų savybės, – pirmiausiai sužinojau skaitydama Valerijų Briusovą. Tiesa, rašydama straipsnį apie rusų poetų vertimus į lietuvių kalbą Tatjana Rostovaitė šią mintį ir priskyrė Briusovui.

Kalbant apie teorijas Lietuvoje, akademinėje vertimo srityje tuo metu pagrindinis buvo Kazimieras Ambrasas-Sasnava, viskas aplink jį sukosi. Jo pakviesta universitete net skaičiau kelias paskaitas vertimo besimokantiems studentams.

O kodėl jūs tik trejus metus „Vagoje“ dirbote, taip trumpai?

Dėl dviejų priežasčių: idealistinės ir žemiškos. Pirmoji – noras atsiduoti vien vertimams, praplėsti laisvės ribas. Antroji – kažkiek su vyro gimine susijusi istorija. Mykolaičiai, Vincas su žmona, pasistatė Kačerginėje nemažą vilą. Mes turėjom du kambariukus antrame aukšte. Kai mums gimė sūnelis ir ketinome ten praleisti pirmą vasarą, Mykolaitis mirė. Pabuvusi vien tik su pulku vyresnio amžiaus moterų, supratau, kad man per sunku, per daug priekabių. Tada pradėjau vyrą įkalbinėti susirasti kokią nors savo vietą, galbūt sodybėlę. Netrukus sužinojome apie trobelę miško laukymėj. Mūsų Kačerginės vilos dalį, atskaičiusi visas skolas, perėmė Mykolaitienė, o už likutį nusipirkome nedidukę sodybėlę Labanoro girioj, bet labai gražioj vietoj, prie ežero. Nutarėm, kad tą sodybėlę susiremontuosim, susitvarkysim, ir taip tvarkėmės kokius dvidešimt penkerius metus (juokiasi). Nors ilgokai net elektros neturėjom, man ten buvo tikras rojus.

Bet tuo metu oficialiai juk nebuvo galima dirbti per atstumą, reikėdavo sėdėti darbo vietoje?

Nebuvo galima, privalėjai sėdėti darbo vietoj, jokių laisvių. Atsimenu, lipu laiptais ir matau – skelbimų lentoj įspėjimas penkiolika minučių į darbą pavėlavusiai Balčiūnienei! Stovi redaktoriai, skaito ir klausinėja: „Kas ta Balčiūnienė?“ – „Aš!“ – sakau. Taip ir susipažindavom.

O kaip jums sekėsi būti laisva vertėja? Tai juk maištas prieš sistemą!

Gal ir taip. Nedaug buvo tokių vertėjų, dažniausiai tuo metu išėję iš darbo, arba senieji vertėjai, grįžę iš tremties.

Bet juk jūs taip dirbdama neturėjote etato.

Taip. Neturėjau jokių teisių. Privalėjau atnešti raštą į miliciją, įrodantį, kad nesu laisvo elgesio mergelė. Neturėjau ir jokių privilegijų, negalėjau, pavyzdžiui, stovėti eilėje dėl buto, automobilio, į poilsio namus važiuoti. Bet iš vertimo buvo galima pragyventi, verstinių knygų tiražai buvo didžiuliai – nuo penkiolikos iki devyniasdešimties tūkstančių, todėl ir honorarus gaudavom dvigubus, o kartais net didesnius. Galėdavau versti vakare, visą dieną dariusi kitus darbus, užmigdžiusi vaikus, pamažu, lėtai ir to man visiškai užteko. Svarbiausia –­ jokios cenzūros, jokių priverstinių žygiavimų, minint gegužės pirmosios arba bolševikų perversmo metines. Nebereikėjo dalyvaut seminaruose „TSKP XXIV suvažiavimas apie literatūros ir meno vaidmens didėjimą, komunistiškai auklėjant darbo žmones“.

Visą laiką buvote laisva vertėja, ir kai prasidėjo nepriklausomybė?

Vieną didžiulę permainą būtinai turiu paminėti. Eugenijus Matuzevičius, rūpinęsis ne tik knygomis, bet ir žmonėmis, itin stengęsis, kad darbo gautų iš tremties grįžę literatai, kad būtų leidžiamos jų knygos, 1982 m., malonaus globėjiško jausmo apimtas, pasiūlė prie Rašytojų sąjungos įsteigti profesionalių grožinės literatūros vertėjų proforganizaciją. Turiu išsaugojusi Matuzevičiaus laiškus, kur iš pradžių minimi tik keturi vertėjai – Antanas Danielius, Eduardas Astramskas, Simas Račiūnas ir aš. Kai netikėtai atsirado penktoji – Goda Ferensienė, paprašiau Matuzevičiaus, kad visur pirmą įrašytų ne mane, o ją, nes mūsų pavardės valdininkams nieko nesakė, o va aukšto komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso žmona!.. (juokiasi) Tą profsąjungą įsteigėme 1983-iaisiais, daugiau kaip metus su Antanu Danieliumi varstę visokių valdininkų ir valdininkėlių duris.

Nieko apie ją nežinojau.

Taip, apie ją beveik niekas nežino, keli nariai jau ir mirę. Tai sovietinių lagerių kankiniai V. Kauneckas ir S. Račiūnas, tyliai keliavę, bet gilius pėdsakus palikę Linas Broga ir A. Danielius.

O ką profsąjunga veikė, už ką buvo atsakinga?

Kalnų nenuvertėm! Profsąjunga mus išgelbėjo, nes net pensijos nebūtume gavę. Pabaigoje mūsų buvo septyniolika žmonių ir va (rodo visus išsaugotus dokumentus) – kasmet mums skiriamą nedidelę sumelę dažniausiai padalydavome kaip pašalpas tais metais labiausiai jų reikalingiems žmonėms. Tiesa, vėliau dar gaudavom keletą talonų įsigyti kokią nors buitinę prekę. Kartą, gavę pinigų „kultūrinėms reikmėms“, nuvažiavome pasikultūrinti į Maskvą. Bet mes susirinkdavom, aptardavom dalykinius ir žmogiškus reikalus. Susirinkimuose dalyvaudavo ir Rašytojų sąjungos atstovas Arvydas Valionis.

Kiek laiko jinai egzistavo?

Iki 1990-ųjų. Kai prasidėjo Sąjūdis, vertėjus ėmė priiminėti į Rašytojų sąjungą, iki tol „nenusipelniusių“ nepriimdavo. Tiksliau, priimdavo, bet turėjai būti ypatingas.

Ir pagaliau 2004 m. buvo įkurta Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, šiuo metu vienijanti 117 narių ir 15 garbės narių ir atliekanti nemenką darbą. Ji yra įsteigusi premijų ir antipremijų, renka metų verstinę knygą, skelbia vertingiausių šiuolaikinių ir klasikos verstinių knygų sąrašus, surengė ne vieną seminarą vertimo klausimais. Žinoma, atliepdamas laiko dvasią, didžiausio susidomėjimo ir dalyvių skaičiaus susilaukė renginys apie keiksmažodžių vertimą. Vos nesusirgau nervalige, kai prieš pradedant skaityt pranešimą, apipuolė korespondentai ir net filmuotojai, rengiantys reportažą „Panoramai“ apie kultūrą!

Kelis kartus užsiminėte apie Aleksį Churginą, pažinojote jį? Man iki šiol sudėtinga susidaryti kokį nors bendresnį šio, nepaisant įvairių vertinimų, legendinio vertėjo vaizdą, be to, atsiminimai labai padriki ir dažniausiai kontroversiški.

Pažinojau. Apie šio žmogaus praeities dėmes nedrįsčiau kalbėti, nors jų buvimą liudijo daugelis. Tačiau šiandien, kai mirusiuosius ima kaltinti kraupių okupacijos išbandymų nepatyrę politkorektiški kinkadrebiai, vergiškai pataikaujantys vienadienėms saugaus gyvenimo madoms, man tai neatrodo garbinga. Reikalaujantys dvasios didybės, patys jokia didybe pasigirti negali. Sprendžiant, ko vertas Churginas kaip vertėjas, vėlgi susiduriam su dvilypumu. Pavyzdžiui, Churginas išvertė daugybę reikšmingiausių pasaulio klasikos kūrinių, tačiau tie, kuriems Nykos-Niliūno arba Gedos poezija arčiau širdies negu Churgino, ir jų vertimus, su originalu nepalyginę, laiko geresniais. Tik kai reikia cituoti, visi kažkodėl atsiverčia Churginą. Churginas buvo griežtas ir ūmus, tik pamatė mano vertime kažkokią klaidelę, iškart paskambino į leidyklą: „Pašalint šitą vertėją!“ Bet paskui aš gavau redaguoti jo sesers Valentinos Churginaitės verstą knygą, ten radau klaidų, ir jis pats buvo kažką įvėlęs. Nuėjau pas vyriausiąjį redaktorių Maldonį ir sakau: „Va, štai čia Churgino klaida!“ (juokiasi) Ir po to, kai ištaisiau jų klaidas, užsimezgė santykiai, ėmė kviesti į svečius, išvertė daugybę poezijos eilučių iš neverstų autorių, kuriuos man savo vertimuose reikėjo cituoti. Vėliau, būdavo, išsirengiam su vyru pasivaikščioti į Valakupius, susitinkam Churginą, tokį vienišą, pasišnekam. Vienatvė jį slėgė, nes daug kas jo nemėgo dėl savotiško būdo. Neseniai vyko Churgino minėjimas Rašytojų sąjungoje, ir labai mažai žmonių susirinko...

Irena, o jūs juk esate sukaupusi nemenką vertimo kritikos archyvą, daug kitų dokumentų, istorinės medžiagos. Labai svarbus darbas, labai reikalingas.

Turiu krūvelę senų popierių, reiktų kažkam juos atiduoti. Dar norėčiau visus savo rašinius apie vertimą sudėti į vieną knygą, tik negaliu baigti jų taisiusi, pildžiusi. Reikėtų padaryti pri­ei­namą įvairią medžiagą, nes universitetuose nemažai darbų parašyta apie vertimą, bet jie nėra renkami, sisteminami. Aukštosios mokyklos turi būtinai pradėti dirbti šį darbą.

Kalbėjosi Erika Malažinskaitė

Komentarai  

 
-1 #4 Skirmantė 2015-07-10 15:30
Niekas apie nieką nediskutuoja... liūdna...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #3 Skirmantė 2015-07-03 15:54
Skirmantė citata:
Leiskit greičiau tuo straipsnius apie vertimo kritiką... Manau, visos leidyklos sutiktų išleist...

Būtų gyvenęs
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #2 Skirmantė 2015-07-03 15:53
Na, ir dar dėl Churgino. Jis per paprastai verčia Šekspyrą, lyg tas Šekspyras užpraitam amžiuj gyventų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+8 #1 Skirmantė 2015-07-03 14:03
Leiskit greičiau tuo straipsnius apie vertimo kritiką... Manau, visos leidyklos sutiktų išleist...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai