Alma Naujokaitienė. Bernardo Atxaga, Obaba ir kiti sąmonės užkaboriai

José Irazu Garmendia, pasaulyje žinomas Bernardo Atxagos pseudonimu, gimė 1951 m. Asteasu, Gipuszkoa, Barselonoje baigė Filologijos ir filosofijos fakultetą. Išbandęs įvairias profesijas 9 dešimtmečio pradžioje pasišventė literatūrai. 1985 m. išleido romaną „Bi anai“ („Du broliai“), bet jo triūsas įvertintas 1989 m. pasirodžius knygai „Obabakoak“, už kurią autorius pelnė „Premio Euskadi“ (Baskų literatūros premiją), Kritikų premiją, prancūzų „Prix Millepages“ apdovanojimą ir Nacionalinę prozos premiją. Šios knygos motyvais 2005 m. Montxo Armendárizas sukūrė filmą „Obaba“. Po „Obabakoak“ autorius prie fantastinės literatūros nebegrįžo ir kūrė realistinį romanų ciklą „El homb­re solo“ („Vienišas žmogus“, 1994), apdovanotą Nacionaline prozos kritikų premija už kūrybą baskų kalba, ir „Esos cielos“ („Mūsų dangus“, 1996). Tais pačiais metais išleido ir poe­zijos rinktinių, vienos iš kurių „Poe­mas&Hibridos“ („Eilėraščiai ir mišrūnai“) itališka versija 2003 m. apdovanota Cesare’s Pavese’s premija. Atxaga –­­ neginčijamai garsiausias pasaulyje pastarųjų 50-ties metų visų literatūros žanrų baskų autorius, jo kūriniai, ypač „Obabakoak“, išversti į beveik 40 pasaulio kalbų, jis taip pat yra išleidęs daugiau nei 25 knygas vaikams ir jaunimui, parašęs keletą radijo novelių ir pjesių teatrui.

Bernardo Atxaga. Nuotrauka iš Cervanteso instituto (Sofija) archyvo
Bernardo Atxaga. Nuotrauka iš Cervanteso instituto (Sofija) archyvo

Stebuklas, kai taip atsitinka. Užverti perskaitytą knygą ir jausmas lyg kokioj palaimoj skendėtum. Nesinori, kad tie skaitymo burtai išsisklaidytų. Dar nuo vaikystės gyvas jausmas, kai atsivertusi knygą atsiduri joje – viską matai, girdi, įsimaišai tarp veikėjų, dalyvauji jų gyvenimuose, sykiu kovoji ir liūdi, keliauji ir fantazuoji. O veikėjai –­ nekasdieniški, išradingi, nuoširdūs, šmaikštūs – tampa artimais draugais. Tačiau knyga „Obabakoak“, arba kaip galėtų skambėti lietuviškai – „Istorijos apie Obabos žmones ir kitas būtybes“, tikrai nėra skirta vaikams, ji – įvairaus amžiaus žmonėms, kurie dar išsaugoję savyje vaiką.

Obaba – tai mažas išgalvotas Baskijos provincijos miestelis, o sykiu ir autoriaus sukurtas „literatūrinis pasaulis“, kuriame jis kelių veikėjų lūpomis pasakoja istorijas, mikliai šokinėdamas nuo viduramžių iki mūsų dienų. Apsakymų žanras labai palankus. Juos galima sujungti neregimomis asmenybės augimo ir brandos gijomis: vaikystė – „Stefano Verfelio“ istorija, jaunystė – istorija apie jauną provincijos miestelio mokytoją, pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai – istorija „9 pagiriamieji žodžiai Vija Medianos miesteliui“ ir pagaliau branda, kai žmogus, įgijęs pakankamai išminties, apmąsto savo gyvenimą ir mėgaujasi kūryba – istorijų ciklas „Pas­kutiniojo žodžio beieškant“.

Kadangi Baskija – ne „pietietiška šalis“, tai ir vasara kalnuotame krašte –­ reta kaip šventė. Žinoma, saulės nepalyginamai daugiau nei pas mus, bet lietus ir sniegas – įprasti gamtos reiškiniai, taip pat niūriai veikiantys ir žmonių charakterius, nuotaikas. Atxagos knygoje nuo vienatvės siūloma gintis bendravimu, o dar smagiau –­ atgaivinti „senų laikų“ kiek primirštą užsiėmimą – kurti ir skaityti istorijas. Knyga primena „Tūkstančio ir vienos nakties“ formatą – beskaitant apima toks pat paslaptingas nežinomos istorijos laukimo virpulys, o tokį rimtą ir svarbų užsiėmimą kaip sukurtų istorijų skaitymas visada lydi malonios ir juokingai pompastiškos užstalės ceremonijos, pokalbiai apie miestelio ir baskų krašto istoriją bei jo emigrantus.

Viršelio idėjos autorė – Julija Grigojeva
Viršelio idėjos autorė – Julija Grigojeva

Taigi, trys aistringi plunksnos meist­rai skaito ir aptarinėja savo parašytus apsakymus, netgi sukuriamas metodas, kaip, remiantis senais gerais siužetais, galima rašyti naujas („intertekstualias“) istorijas, puoselėti ir turtinti autoriaus gimtąją baskų kalbą, kuria parašyta literatūra dėl ilgalaikės izoliacijos ir kalbos specifikos kol kas yra daug skurdesnė už kaimynų – ispanų, prancūzų, britų –­ literatūrą... Apie tai apsakymai „Plagijavimo metodas“, „Reino vynas“, „X ir Y“ ir daugybė trumpučių apsakymų-trupinių, užpildančių filosofijos ir baskų istorijos žinių spragas.

Deja, romantiškas laisvalaikio pomėgis – įsitikinimas, jog driežai geba įsliuogti miegančiajam į ausį ir iščiulpti smegenis – taip įaudrina jaunojo herojaus (pasakotojo) vaizduotę, jog vargšeliui (gal dėl stipraus placebo efekto) iš tikrųjų pasibaigia kurtumu ir silpnapro­tyste... Čia Atxaga atsiskleidžia kaip tikras magiškojo realizmo meistras, tos protingą ir išsilavinusį jaunuolį užvaldžiusios minties gijos nepaleidžia per visus 20 apsakymų – įkyri mintis apie mistiškuosius driežus persekioja herojų nepaprastai įtaigiai, kol jis pats tampa įsikalbėtų (o gal vis dėlto tikrų!) istorijų auka: per prievartą pernakvojęs patalpoje su driežais pasakotojas knygos pabaigoje tampa visišku kvaišeliu, jo sąmonė – lyg gęstantis fakelas. Herojus neprisimena nei praeities įvykių, nei draugų veidų, jo pasaulėlis susitraukia iki juokingai graudžių vaikiškų knygelių, o grįžti prie buvusių pomėgių –­ kelionių, kūrybos, istorijų rašymo – nebelieka jokios vilties...

Knygos pradžioje susiduriame su gūdžiausiu provincialumu, kaip „Stefano Verfelio“ istorijoje, atšiaurumu, tamsiais ir nepatikliais žmonėmis, kuriais nusivilia kanauninkas Lizardi, bet toji Istorinė Niūruma padeda suprasti, kodėl baskų kraštas buvo toks išskirtinis ir izoliuotas su keista, į nieką nepanašia kalba. Ilgainiui istorijos nuskaidrėja, įgauna spalvų – Baskijos žmonės visada degė polėkiu nukeliauti svetur, neįstrigti provincijoje, o paskui parvežti pasaulį į gimtąjį baskų kraštą, kaip istorijose apie „Laurą Sligo“, „Misterį Smitą ir Samuelį Tejeriją Uribę“. Laki trijų plunksnos mėgėjų fantazija nukelia į tolimus kraštus: Amazoniją, Kiniją, Arabiją, Himalajų kalnus, viduramžių Prancūziją, prieškario Vokietiją, nors įstabiausios jų istorijose ne tolimos vietovės, o asmenybės: indėnų vadu širimpjare tapęs britų karininkas, kerštu degantis Katajaus valdovo tarnas Vei Li Dešangas, perėjęs į Mahometo tikėjimą ir nubaudęs valdovą, išradingasis veidrodžių pirklys Kalbumas Dahabinas, atbaidęs pačią Mirtį, pavydo užvaldytas alpinistas Matijas Raimcas, nepasigailėjęs į ledo plyšį įsmukusio ekspedicijos draugo, sielos draugą susiradęs jaunas Lotaringijos kunigaikščio karys Argus, dailininkas Hansas Menšeris, intuicijos galia „atradęs meilę“ Arabijoje ir už tai žiauriai nužudytas mylimosios brolių... Istorijos susipina į spalvingą baskų magiškojo realizmo šedevrą, kuris – kaip vaikiškas „Žąsies žaidimas“ – vedžioja po įvairiausias vietoves ir žmogaus sąmonės užkaborius, bet visada saugiai sugrąžina namo.

Romaną „Obabakoak“ šią vasarą išleis leidykla „Kitos knygos“. Ištrauką skaitykite čia

b_600_150_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-19_nr._3526_unnamed.jpg

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai