Antanas Sheshi. Autentikos laukas: saugikliai ir spąstai

A6.png

Autentika – dažnas žodis, kalbant apie kultūrą ir meną. Reiškinio autentiškumą čia įprasta traktuoti kaip pozityvą, pranašumą. Poezija – ypatinga kalbinė projekcija, kurios santykis su tikrumu itin sudėtingas. Eilės iš anksto užskliaustos savitame „žodžių etnoso“ lauke (net gerai išmokus kokią nors čiumbakų kalbą, naivu tikėtis, kad pavyks tikrai čiumbakiškai skaityti poeziją). Tai leidžia poezijai labiau nei kitiems menams atsiriboti nuo pasaulinio konteksto. Poetinės kalbos neišverčiamumas suveikia tarsi papildomas saugiklis, – tiek lietuvių, tiek čiumbakų (jei jie egzistuotų) poezija jau savaime autentiška. Bet santykinai menkoje saviraiškos erdvėje dažnas ir priešingas efektas: nuolatinė trintis nugludina minties ir jausmo formatą, versdama poeziją įgyti patogiausius, priimtiniausius išsitekti tarp kitų (bet ne visada autentiškus) kontūrus. Kaip elgiasi kūrėjai šioje terpėje: kur link jie stumiasi bėgant laikui, ką priversti paaukoti ir ko labiausiai vengia? Dviejų solidžių poezijos rinktinių apžvalga – gera proga paieškoti atsakymų į šiuos klausimus.

Sigitas Parulskis. „Be teisės sugrįžti“. –­ V.: „Alma littera“, 2015.

b_200_330_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-19_nr._3526_parulskis.jpg

Peržvelgus Sigito Parulskio biblio­grafiją ir pažymėjus joje poezijos knygas, susidaro įspūdis, kad šis rašytojas traukiasi iš poezijos: eilėraščių rinkiniai nuo kūrybos pradžios sutinkami vis rečiau, o per pastaruosius 15 metų kitokio formato kūrybos gausa juos galutinai užgožia. Šį pojūtį sustiprina ir naujoji autoriaus eilėraščių rinktinė. Naujų kūrinių knygoje mažai, o dauguma tvirčiausiai sudėtų ir įsimintiniausių tekstų telkiasi jos pradinėje dalyje, atstovaujančioje dviem pirmiesiems Pa­rulskio rinkiniams. Tiesa, „traukimasis iš poezijos“ čia gal ir pernelyg grubus bei sąlyginis apibūdinimas (kol kas juntamas tik bendras judėjimo vektoriaus diapazonas ties sankryža: iš pagrindinio kelio dingęs, bet kur link nusuko –­ taip ir neaišku). Kita vertus, prieš teigiant apie traukimąsi iš tam tikros srities, verta susimastyti, ir kiek į ją buvo įžengta. Tas pats bibliografinis sąrašas byloja, kad pjesės, esė ir romanai Parulskiui nuolat buvo kasdienė duona, o pastaraisiais metais rašomi trumpi tekstai nuo eilėraščių labiau skiriasi tik išorine struktūra. Tad, nors rinktinės pavadinimas „Be teisės sugrįžti“ tokiame kontekste skamba itin simboliškai, tiksliausia, matyt, būtų kalbėti ne apie išėjimą, o apie nuolatines krypties paieškas klaidžiame paribyje.

Žodis „rinktinė“ šįsyk labai vykusiai nužymi knygos pobūdį (kas ne itin būdinga pastarųjų metų rinktinėms). Ji apima visą Parulskio poetinės kūrybos intervalą: nuo pirmųjų rinkinių iki naujausių, į knygas dar nepatekusių, eilėraščių. Solidus A. Dautartaitės-Krutulės dizainas taip pat neleidžia abejoti leidinio rimtumu. Formalių skyrių rinktinėje nėra, bet panašu, kad stengtasi eilėraščius sudėlioti chronologiškai. Knygoje gausu teksto: per 192 puslapius pasklidusios smulkaus šrifto eilės dažnai užima didžiąją lapo dalį ar net jame neišsitenka. Toks teksto pateikimo stilius ženklina tarp poezijos ir prozos įsiterpusį autoriaus braižą: atidūs skaitytojai seniai pastebėjo, kad daugelį Parulskio eilėraščių galima skaityti kaip vientisus, kone epinius, rašinius. Net ritminių sąskambių akcentai čia dėliojami ne ties eilučių ar posmų pabaiga, o ties skyrybos ženklais: pjovėme malkas, lentos nugriauto / tvarto, rąstai, storos kaladžių / knygos, lapas po lapo / rievė po rievės, dėdė prie pjūklo / šventas antanas, mudu su tėvu / tik patarnavom, iš kairės, dešinės (p. 43).

Parulskis – pernelyg stambus poe­tas, kad trumpa rinktinės apžvalga leistų nušviesti visus jo kūrybos atspalvius ir pustonius. Koncentruojantis į ryškiausias spalvas ir tonus, žvilgsnis pirmiausia krypsta į kančią (negaliu, kur tik einu, kiekvienas / žvilgsnis – skausmas, kiekvienas žodis – erškėčiai, p. 164) ir neviltį (užkasiau tėvą į žemę / klausausi // tyla, iškasamų anglių rezultatai nepagerėjo, aukso / deimantų, be žinios / dingusių žmonių nerandama, p. 160). Išsekimo žymės tirštėja knygos pabaigos link, lyg modeliuodamos artėjimą prie paskutiniame eilėraštyje aprašomos būklės: kažkada atplaukėme į šią salą, rinkome maistą, statėm namus / auginom vaikus, ir tik dabar, kai viskas jau baigiasi / kai reikia apibendrinti, aptarti rezultatus, rengti konferencijas / ir švęsti garbingus jubiliejus, aiškėja, kad sala negyvenama / kad mes čia be teisės sugrįžti (p. 185). Šio teksto pavadinimas –­ ir ant rinktinės viršelio, tad paprasčiausias simbolių nuskaitymo būdas leistų suvokti visą knygą kaip aklavietės aptikimo signalą.

Vis dėlto taip supaprastintos įžvalgos čia vargu ar dera. „Išsunkta“ Parulskio poeziją savo laiku vadino ir A. Marčėnas. Bet jau prieš 16 metų bendrame rinkinyje „50 eilėraščių“ naudodamas šį apibūdinimą jis dėjo šalia klaustuką. Tas išsisunkimas, nuolatinis savęs sekinimas Parulskio kūryboje – labiau būtinybė, kasdienis poreikis nei vilties praradimo deklaracija. Tad ir aklaviete virtusi sala poetui, rodos, atstoja saugų prieglobstį, leidžiantį proziškoje kasdienybėje ieškoti aukštesniųjų jėgų apraiškos (grupelė gašlių angelų / rajoninėj dainų šventėj / prie autoparduotuvės / su nugertais alaus buteliais / o už jų nugarų / dirigentas Juozapas ir / Marija nukorusi įdiržusias rankas, p. 13). Pasislėpti rutinoje Parulskiui padeda ir kaimietiška poezijos matrica. Nuo sielos išsieikvojimo čia gelbėjamasi aprašant įprastą, dažnai fiziškai varginančią veiklą: galvijų šėrimas, malkų pjovimas, žarnų darinėjimas – daugeliui eilėraščių būdingi vaizdiniai. Kartais jie išnaudojami net po kelis kartus, sugrįžtant, lyginant, apmąstant sakralines vertybes, kaip kad tėvo statyto, o vėliau paties poeto iš naujo dailinamo tualeto atveju (eil. „Dangaus durys dažytos“ ir „Prisimenant dangaus duris ir elementarųjį kalvinizmą“).

Atsargius Parulskio bandymus trauktis poetinės kūrybos lauko pakraščio link galėjo lemti ir supanašėjimo su kitais baimė (ypač į agrarinės tradicijos poeziją įžengus M. Nastaravičiui). Bet gal labiausiai matomos vidinių stabdžių, suveikusių bijant pradėti cikliškai kartotis (kas nutiko ne vienam panašaus amžiaus kūrėjui), žymės. Poetas aiškiai deklaruoja norą grįžti į pirma­pradį kalbos pasaulį, pajusti / nežinomybės siaubą – / egzistuoja dimensija / kur neteisingai įvardintas daiktas / keršys tau visą gyvenimą (p. 149). Belieka jam palinkėti, kad grįžimas būtų sėkmingas. O skaitantys šią rinktinę turi puikią galimybę pažvelgti į tą pirmapradžio kalbos pasaulio dalį, kurioje Parulskis jau pabuvojo.

Elena Mezginaitė. „Mano senas drauge“. – Panevėžys-Klaipėda: „Eglė“, 2014.

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-19_nr._3526_mezginaitė.jpg

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Elenos Mezginaitės (1941–2005) rinktinę ne itin tiktų apžvelgti kartu su Parulskio. Juk Parulskis dar gali rinktis traukimosi kryptį, pats formuoti savo poe­zijos suvokimo ir įvertinimo sanklodą, o Mezginaitės kūrybos svoris jau priklauso tik nuo vertintojų požiūrio. Bet prisiminkime apžvalgos įžangą: ketinome domėtis autorių kūrybinės elgsenos ankštoje lietuviškos poezijos erdvėje ypatumais. Tam Mezginaitės atvejis labai tinka.

„Mano senas drauge“ – unikali rinktinė. Keturis poezijos rinkinius išleidusi Mezginaitė iki gyvenimo pabaigos liko kažkur pašalyje: jos eiliuotų impresijų savitumo nepastebėjo dauguma kritikų, o skaitytojai jos kūrybą dažniausiai siejo su dainų tekstais ir Panevėžio krašto koloritu (nors ją gerai pažinojęs V. Kukulas dar pirmą šios rinktinės leidimą išlydėjusiame tekste teigė, kad pati poetė panevėžiete niekad nesijautė). Ir štai: per 8 metus – du (pirmą kartą „Mano senas drauge“ išleistas 2006 m.) iš esmės pilnos kūrybos rinktinės leidimai! Tokios apimties (432 stambaus formato puslapiai) poezijos leidiniai Lietuvoje retoki net tarp oficialiosios klasikos, o šįsyk, regis, nesiskųsta ir perkamumu: internete nepavyko aptikti nė vieno skelbimo apie parduodamą pirmąją šios knygos laidą.

Motyvuotai atsakyti į klausimą, kas tai nulėmė, nelengva. Rinktinės struktūra tradicinė: padalyta pagal rinkinius, papildomai atskiriant redaktorių į pirmąjį rinkinį „nepraleistus“ ir į jokius rinkinius nepatekusius eilėraščius. Pateikiama ir keletas pjesių, dainų tekstų, pavienių pokalbių fragmentų, dienoraščių kruopelių. Pabaigoje: paaiškinimai, išsamus Kukulo mėginimas nusakyti „Mezginaitės fenomeną“, V. Daujotytės recenzija pirmajai šios rinktinės laidai, draugų prisiminimai, pluoštas nuotraukų. Tad knygos anotacijoje jos sudarytojai beveik veltui teisinasi, kad „tai, ką skaitytojas ima į rankas, nėra rinktiniai ir akademiniai raštai“. Tuo (ypač prisimenantiems per visą lentynų ilgį bibliotekose išdėliotus A. Gudaičio-Guzevičiaus ar V. Kapsuko-Mickevičiaus tomus) reikia tik džiaugtis. Mezginaitės rinktinėje sudėta tikrai vertingiausia jos kūrybos dalis bei esminiai akcentai, leidžiantys ją suvokti ir interpretuoti.

Jos kūrybai apibūdinti bene labiausiai tiktų žodis „banguota“: vieni tekstai ar jų fragmentai – tikrai įsidėmėtini, kiti – lengvai prasprūstantys ir neužsiliekantys. Aišku viena: „Mano senas drauge“ pirmiausia – poezijos rinktinė (kiti kūriniai čia it kokie autorės poetinio arealo riboženkliai). Bet nuženklinti arealą nelengva. Paskirų eilių imanentiškumas net supurto: Nuvariau savo gyvenimą / kaip netikusį kuiną, / vis iškrypstantį iš vagos. // Ne dėl vagos gražumo, / tik dėl dienos greitumo / nuvariau. // Sustabdžiau savo gyvenimą / ant baltų dobiliukų / ir sakau – apsigręžkim. // Nei mes vagas kartosim, / nei mes be plūgo josim, / bet matyk (p. 114). Daugiausiai tos vidinės patirties kartulio – eilėraščiuose iš rinkinio „Skardis“. Gal čia Mezginaitės būta arčiausiai savęs. Arčiausiai tų slėpiningų reginių, atsiskleidžiančių vaizdui ir jausmui eilėmis suaugant į vientisą poe­tinį peizažą: Viską atimk, / o grąžink vieną skardį, / su čiobreliais, neaukštą, / prie skubančios upės, / ten pasisuka vėjas / ir nukrinta dangus, / ir nėra atskirai / nei manęs, nei upės (p. 126).

Antra vertus, knygoje gausu kitokių eilėraščių, kitokios Mezginaitės. Paaiškinti jų radimąsi – taip pat sunki užduotis. Visi gyvai su autore bendravusieji pabrėžia viena išskirtinių jos savybių buvus maksimalizmą. Įvairiomis formomis jis nuolat reiškėsi visur: gyvenime, kūryboje, darbe. Tačiau daugumą tų kitokių, savitumu menkai bepadvelkiančių, eilių būtų galima pavadinti „renginių poezija“. Šie skambūs (ne veltui Mezginaitė – garsi lietuviškų dainų tekstų autorė), sklandūs, dažnai kone pagal išankstinį planelį sukurti eilėraščiai tarsi turi užkoduotą viešo skaitymo paskirtį. Linkusiems skaityti poeziją tyliai tokie kūriniai paprastai nepatinka. Įsiskaičius į geriausius rinktinės tekstus neatrodo, kad ir pati poetė būtų laikiusi deklaratyvumą stipriąja savo rašymo maniera. Maksimalizmą poezijoje ji greičiau suvokė kaip nebylų vidinį riksmą, labiau svarbų sau nei kitiems. Vis dėlto atvirai viešumon metamų deklaracijų knygoje gausu. Kalbėdamas apie banguotą kūrybą, „neužsiliekančiais“ įvardijau būtent šiuos eilėraščius. Žinau, kad yra galvojančių priešingai: skaitančių poeziją garsiai, mėgstančių matyti eilėse aiškias mintis ir raiškias konstrukcijas. Maža to, manau, kad būtent tokia kūryba nemenka dalimi padėjo rastis „Mezginaitės fenomenui“ ir paskatino dviejų šios rinktinės laidų atsiradimą per santykinai trumpą laiką.

Gal tai papildomas fenomeno liudijimas: tam tikrus tekstus įsidėmėjo vieni, tam tikrus – kiti, ir visi turėjo iš ko rinktis. Nes Mezginaitė yra visokia. Tokią įvairią, leidžiančią skaitytojui savo nuožiūra rinktis laikyseną, priėjimą prie teksto, matome ją šioje rinktinėje. Galbūt tai netgi pirmi požymiai, rodantys, kad poetės kūrybos kalibras artėja prie klasikos. O kartu – pavyzdys, kaip priverstas elgtis kūrėjas, nenorintis išduoti savęs, prarasti autentiškumo, bet suvokiantis, kad visur vien savimi neišliksi. Mėgindama to išvengti Mezginaitė, kitaip nei prozos pusėn pasidavęs Parulskis, metėsi į dainingumą. Leisdama apsitrinti, jos manymu, mažiau svarbiems kūrybos bruožams, kartais galbūt net kiek dirbtinai subanalindama tekstą, ji išliko savimi ten, kur tokia ir buvo: gamtos ir meilės gelmėje.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai