Gediminas Martišius

Neįsivaizduoju gyvenimo be knygų. Kartais atrodo, kad perskaitytos mintys tikresnės už tavo biografijos faktus. Įsiklausykim: „Kuriant atrodo, kad matai tik tu vienas. Iš čia noras parodyti tą kitiems“ (S. Geda). Kai knygos tampa tavo savastim, suvoki ir pavojų, kylantį tada, kai „žmogus susitaiko su savo atsitiktiniu buvimu, nebejaučia tradicijos, įpėdinystės teisės ir pareigos“ (V. Daujotytė). Ši teisė labai įpareigoja.

 

b_300_496_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-19_nr._3526_gediminas_Martisius_nuotraukas.jpg

Aivarui Veikniui ir Valteriui Mushgui

Atsiverčiau iš naujo tavo knygą
ir baigiantis rugsėjui supratau
ne tą aš sapną sapnavau
kai rudenio laukais išėjo tyliai
miškai ir debesys ir pamačiau

Vienatvę slenkant su rūkais be vėjo
o iš paskos jai pavymui
kariauną keistą o paskui
gal jūros gal dangaus žydrynėj Odisėjo
laivai iš lėto yrės apsukui

Pasaulio seno žiebės blausios šviesos
ir paskutinį kartą pamačiau
kariauną keistą brolių ir daugiau
kely nesutikau jau nieko
tik švietė stulpas danguje ir viską užmiršau

Iš kur jis kyla kur nuvesti nori
ką reiškia jo šviesa danguj nakties
gal tik kariauną keistą prapulties
keliais jis veda ir užmiršta broliai
jau muziką miškų ir tik akis žvaigždės

Dar lydi jų kelionę sfinkso žvilgsnis
į ją įsmigęs šaltas ir baugus
tarytum lieptų jai užmiršt draugus
kuriuos ji žvilgsniu savo lydi
ir jie negrįš jau niekad į namus

2015 m. kovo 11 d.

 

Juodvarnio balsas

Mes gi nežinom tų debesų prigimties
ar jie nori tik pro šalį praplaukt
ar pasilikt su visam su mūsų laukais
kurių amžina ramybė

Kai akmenys ėjo kai sustojo pavargę
kai pažvelgę į dangų pasakė
užteks mums grumėt su visais debesynais
liksim jau čia
kur iš pelkių kyla rūkai
pasiklydę miškai
ežerai žiemom užsimerkia
samanosim ir lauksim laikų
kai žmogus briedžiais ars pirmą lauką
paskui pilys iškils
medžio dvasia užmigs
kas ant kuorų budės
ir kodėl reikės degint laužus
kraujo balsas giliai
atsišaukia iš šiaurės
brolių dvasia pabudus:
„Švelniai švelniai Dievas leidos
Nuo kalnelio klonelin;
Neužkliudė ievos žiedo
Nei artojo žirgelio“*

Bet vis tiek paskui kardai
kirviai zvimbiančios ietys
krauju nudažyti antšalmiai
Dievo žvilgsnis į šiaurę
kur brolių nuščiuvus tėvynė
ieško savo vaikų
kurie miega jų sapnas gilus

Tik ataidi liūdni balsai Lietuvos
į užkimusio juodvarnio balsą panašūs

2013 m. birželis–2014 m. birželis

 

* Latvių liaudies dainos posmelis. Vertė S. Geda.

 

Kumeliuko krikštynos

Kai diena turi baltą katiną
joks debesis neina lenkčių su ežeru
sklandžiai vakaras vysta į naktį
kaip kardas į makštį
žodis sklendžia į ją

Kai diena turi juodą katiną
aš savo namus prisemiu nukirsto laiko
tada šoka gaidžiai tarp žvakių sode
nukapotos jų galvos išgieda rytojų

Sninga ne žiedlapiais
niekas nesuokia
ir aš nesakau kad žolė
išlinguoja tą šviesą
ne mėnesio krikštas po šiaurės dangum

1985

 

Kodėl?

Kodėl jūs rašote tuos tekstus?
Jau temstant visi aitvarai išsiperėjo
o jūs vis tiek rašote tuos tekstus

Copy paste ir viskas liūdna
ir įtraukia liūnas
turgaus aikštėj trata būgnai
o tuštybės mugėj
išsipuošę dyvyni
šoka latrai devyni

Verčiau aprašytumėt kaip
darbas iš žmogaus beždžionę padarė
arba kaip lietuviai iš socializmo
kapitalizmą surentė nes
čia liūdnumai visai nereikalingi
o sielos virpesiai pasilieka už durų

Taigi kuo jūs dabar užsiimat?
Oho, sakot, rašot ne bet ką
juk svarbiausia įsireikšmint
originalia saviraiška
kurios neatkartotų joks
vieversys svajotojas ar
Bleizgys blevyzgotojas
žiū, ir olimpas ne už kalnų
o jau tada...
ir premijos ir amžinybė po kojų

O aš jums sakau būna metas
būna laikas kai reikia sustot
iš paskos skrenda juodvarnis
lašas – ašarėlė jo akį papuoš
ir galvos jis nabagas kad būna
tiktai dienos kaip jo sparnai
iš paskos jau rugsėjis liūdnas
krinta lapai kaip milžinai
ak, rugsėji, būna ir būna
su tavim kažkas negerai
parašysim tau laišką liūdną
kad į spalį pavėlavai
bet nereikia, rugsėji, nereikia
mums to spalio ir to rudens
prie širdies mums jau tavo spalvos
kurių nieks niekada nepakeis

Ir tada kai atrodys viskas
paskutinės jėgos apleis
mus į tolį pakvietęs miškas
nuaidės mūsų brolių balsais

2014 m. birželis

 

Markui Šagalui

Ačiū tau ir tavo angelams
tu iš Vitebsko o aš iš Vilniaus
tavo smuikininkas griežia danguje
mano Vilniuj lapkrityje sninga

Tavo laikas keistas kuriame
dienos mano būsimos gyvena
tavo smuikininkas griežia naktyje
tavo laikas mano dieną susitinka

Einam sako ten dabar ruduo
sklendžia paukščiai virš baltų bažnyčių
ant akmens dabar tiktai akmuo
tyli vėjas miršta ten senovė

Gal išgirsim muziką aukštai
mano smuikininkas gal dar griežia
tavo Vilniuj jam atsiliepia varpai
mano Vitebskas giliai užmiega

Ir sapnuoja sapną kuriame
mano smuikininkas griežia naktyje
tavo Vilniuj lapkrityje sninga

2014

 

 

Vladas Braziūnas. „Sen Svaja“, 2015
Vladas Braziūnas. „Sen Svaja“, 2015

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai