Bernardo Atxaga. Vei Li Dešangas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Fantasia on the Marco Polo’s theme

Vei Li Dešangas buvo kitoks negu kiti tarnai rūmų, pastatytų nedidelėje įlankos saloje, įsakius paskutiniam Kangsi miesto valdovui chanui Chu Bi Lajui. Savo likimo jis niekada nekeikė. Kai kiti skundėsi, jis tik mąsliai stebėjo; kai kitų akis temdė ašaros, jo neapykanta degančios akys žvelgė stojiškai ir atšiauriai.
Po penkerių metų, praleistų rūmų skerdykloje, Vei Li sukako dvidešimt, ir jis bijojo, kad keršto troškimas jį išves iš proto, nes visus skerdžiamus gyvulius regėjo su chano Chu Bi Lajaus galva, o naktimis tie vaizdiniai rodydavosi sapnuose. Dėl atkaklaus būdo neapykantos neslopino, bet, atsidūręs saloje, ieškojo būdų, kaip įvykdyti prieš penkiolika metų tėvams duotą pažadą. Chanas Chu Bi Lajus turėjo mirti, o valdovu jį pripažinęs Kangsi miestas – sugriautas iki pamatų.
Po dešimties metų, jau būdamas trisdešimties, išgirdo kalbant apie naują tikėjimą, kurį skelbė elgeta Mohamedas, ir pagaliau išvydo kelią, kurio taip ilgai ieškojo. Iš pradžių tas kelias buvo labai pavojingas ir sunkiai įveikiamas, nes kone kasnakt reikėjo bėgti iš miesto ir grįžti prieš brėkštant. Tačiau jis pasirinko žaisti su mirtimi: verčiau kristi nuo sargybinių rankos, negu leisti, kad pribaigtų jo paties neapykantos nuodai, kaip pasitaiko kai kurioms gyvatėms.
Tikslo siekė trejus metus. Kai jau buvo tikras, kad niekas jo sulaikyti negali, ryžosi salą palikti – visiems laikams pasitraukti į Anamo kalnus. Ten jo laukė žmonės, kurie juo tikės ir kurie vėliau taps jo keršto pasiuntiniais. Kangsi miesto dienos buvo suskaičiuotos.
Tamsią naktį takeliu tarp valdovo medžioklės miško ir nedidelio salos paplūdimio Vei Li Dešangas ėjo paskutinį kartą. Tai buvo įprastas maršrutas – jį sukardavo kiekvieną dieną. Be kliūčių nuėjo iki uolos, kurioje saugojo prieš trejus metus mieste nupirktą valtelę. Po akimirkos jis jau yrėsi į krantą.
Kangsi – klestintis Katajaus1 pajūrio miestas – įsikūręs plačioje įlankoje ant nuožulnių pakrantės kalvų. Gražus dieną, dar gražiau atrodė naktį. Žibintų apšviesti pastatai tarsi nusimesdavo naštą ir tapdavo ryškių raudonų stogų plejada. Naktį Kangsi panėšėjo ne į miestą, o veikiau į būrį paukščių, besi­rengiančių nutūpti ant bangų.
Vei Li Dešangui grožis nerūpėjo: yrėsi, nepakeldamas akių nuo vandens. Įlankos viduryje valtelę pasuko į didžiosios miesto šventyklos pusę.
Išlipo prie laiptų, apsėstų ligonių ir elgetų, ir išsyk pasuko ten, kur jo jau aštuoniolika metų laukė karalaitis Sidharta. Į šventyklą nebuvo įžengęs nuo tada, kai karalaitį išvežė į salą.
Milžiniška statula buvo nukabinėta oranžinių gėlių girliandomis. Šalia jos Vei Li Dešangas pasijuto tik menkas žmogeliukas.
– Ko trokšti, tarne? – vos priklaupęs išgirdo balsą savyje.
Sidharta su juo kalbėjo kaip griežtas tėvas.
– Žinau, kad esu panašus į tarną, –­ nusižeminęs pamaldžiai atsakė Vei Li Dešangas. – Bet priklausau karių giminei, ir mano gyslomis vis dar teka kario kraujas.
– Tai kodėl tu ne karys? – paklausė Sidharta.
– Mano šeima sukilo prieš svetimšalį valdovą chaną Chu Bi Lajų. Jie buvo nubausti mirti. O mane, anuomet dar vaiką – pažemino būti tarnu.
Vei Li Dešangas užsimerkė ir nutilo. Jam buvo pernelyg skaudu prisiminti maištingų laikų įvykius. Kodėl Kangsi atiteko tokiam žmogystai, kaip chanas Chu Bi Lajus? Niekas neatsišaukė į Vei Li šeimos raginimą, niekas nepanoro kovoti su naująja tvarka. Tačiau už tokią išdavystę neliks neatkeršyta.
– Tėve, dabar trokštu keršto, – atsistojęs prieš savo dievą, tęsė Vei Li Dešangas. – Jau viskas parengta. Trūksta tik tavo palaiminimo.
Sidharta į jo prašymą neatsiliepė. Jo balsas pasidarė dar rūstesnis.
– Pirmiausia atsakyk, – išgirdo balsą savyje, – kodėl tapai vagimi ir žudiku? Per trejus metus nužudei daugiau nei trisdešimt prekijų.
– Tėve, man reikėjo jų bizantiškojo aukso.
– O kodėl namie, To Še kvartale, saugai tą ilgą vardų ir skaičių sąrašą?
– Tėve, tai visų šio miesto išdavikų sąrašas. O skaičiai rodo vietą, kur tie išdavikai gyvena.
– Tarne, keršyti negalima. Pyktis negali sunaikinti pykčio; jį gali sunaikinti tik meilė. Ši tiesa sena kaip pasaulis.
– Aš noriu nužudyti tuos, kurie sulaužė senuosius įstatymus ir Kangsi mieste leido viešpatauti svetimšaliui.
– Nutilk, tarne! – įniršo milžinas Sidharta, net jo balsas pasikeitė. – Išmesk iš širdies šiuos piktus kėslus. Grįžk į salą ir išpažink savo kaltes.
– Kodėl kalbi chano Chu Bi Lajaus balsu? – pašokęs ant kojų, suriko Vei Li Dešangas.
– Nedrįsk taip kalbėti su savo Viešpačiu!
– Tu irgi esi išdavikas! – suriko Vei Li Dešangas, slinkdamas šventyklos išėjimo link. Jautėsi suglumęs. – Supleškinsiu tavo šventyklą, Sidharta!
Jis leidosi bėgti ir nesustojo iki pat namų, kuriuos prieš trejus metus buvo įsigijęs To Še kvartale. Jis ką tik neteko savo dievo palaikymo, bet pakako žvilgtelėti į bizantiškąjį auksą, pergamentus su vardais ir skaičiais, ir beregint tai pamiršo. Tą naktį rūkydamas opijų, pirmą kartą po ilgo laiko aiškiai ir su smulkmenomis regėjo viziją ir pabaigą to kelio, kurio vaizdinys iškilo tądien, kai išgirdo elgetos Mohamedo kalbą. Kangsi už išdavystę sumokės: jo kerštas bus baisus.
Kitą rytą, persirengęs prekiju, patraukė prie Anamo kalnų ir, įsimaišęs tarp tikrų prekijų, nusekė triukšmingą jų arklių ir vežimų vilkstinę. Vos jie nutolo nuo Kangsi, nuo grupės jis atsimetė ir patraukė po kaimus – pradėjo samdyti žmones, kurių reikėjo įgyvendinti planams. Ten, kur pamatydavo tvirtai suręstus namus, samdė dailides ir akmentašius; kitur – mergeles ir virėjus. Jo bizantiškasis auksas atverdavo visas duris.

Gintaras Grajauskas. „Juodai balta Venecija“, 2014
Gintaras Grajauskas. „Juodai balta Venecija“, 2014

Po dviejų savaičių kelionę baigė ir vėl grįžo į kalnų papėdę. Buvęs tarnas Vei Li Dešangas išsirinko nedidelį, nuošalų slėnį. Paskui pradėjo dalyti nurodymus.
– Pastatykite penkerius rūmus! –­ įsakė dailidėms ir akmenskaldžiams. –­ Paverskite šį slėnį gražiausiu sodu, nepamirškite upelių ir fontanų, – sakė sodininkams. – Saugokite mergeles ir bandą. Neįleiskite jokio įsibrovėlio, –­ liepė samdiniams.
Įdėmiai išklausęs visas būrys –­ daugiau nei penki šimtai žmonių – pasklido po slėnį ir pradėjo ręsti palapines.
– Rasi, tavo skausmas labai didelis, –­ tuomet prie jo prisiartino senas samdinys. – Dar niekada neteko matyti, kad, galėdamas būti turtingas ir laimingas, žmogus taip nuo visų nusišalintų ir pasirinktų vienatvę, kaip dabar pasirinkai tu.
Vei Li Dešangą sujaudino senojo samdinio draugiškumas.
– Matau, esi kilnus, todėl noriu, kad nuo šiolei būtum mano vietininkas. Nėra taip, kaip galvoji. Šiame slėnyje ketinu sukurti rojų, bet ne sau, o anamiečiams2, kurie jame apsigyvens.
Samdinys tos kalbos nesuprato, bet nepratarė nė žodžio.
– Ką žinai apie anamiečius? – paklausė Vei Li Dešangas, žvelgdamas į slėnį juosiančius aukštus uolingus kalnus.
– Tik tiek, kad jie yra geri kariai ir neturi sau lygių medžiodami tigrus.
– Tą patį esu girdėjęs ir aš vienoje Kangsi namų virtuvėje. Ir dar – jie naivūs ir patiklūs tarsi vaikai.
– Matyt, Sidharta jais labai patenkintas. Labiau nei manimi, – nusijuokė samdinys.
– Anamiečiai tiki ne Sidharta, o elgeta Mohamedu, todėl ir noriu pertvarkyti šį slėnį, kad jie turėtų pranašo pažadėtą rojų.
– Jeigu toks yra tavo troškimas, tai jis bus išpildytas.
Senasis samdinys plačiai išsišiepė. Paskui grįžo prie būrio ir paragino visus užsiimti savo darbais.
Su Vei Li Dešangu atėję žmonės dirbo kiaurus metus, statė rūmus ir bokštus, želdino rožynus ir lotosų laukus, įrengė fontanus, iš kurių tryško keturios čiurkšlės: vandens, pieno, medaus ir vyno. Kai užduotys buvo įvykdytos, gavo pažadėtąjį atlygį bizantiškuoju auksu ir grįžo namo. Slėnyje liko tik merginos ir samdiniai.
Atėjo metas ruoštis į anamiečių kaimelį.
– Išrink dešimt vyrų ir sek paskui mane, – senajam samdiniui liepė Vei Li Dešangas.
– Eisime ieškoti pirmojo anamiečio? –­ spėjo samdinys.
Vei Li Dešangas niūriai linktelėjo.
– Nesirūpink, viskas bus gerai, – ramino samdinys.
Niūrus šešėlis nuo Vei Li Dešango veido nenuslinko. Jo laukė paskutinis išbandymas. Ateinančios dienos nulems, ar jo ilgametės pastangos bus sėkmingos, ar bevaisės.
Jie tris valandas ėjo gūdžiais miškais, saugodamiesi tykančių tigrų ir lygindami šį atšiaurų kraštovaizdį su puikiuoju jų paliktu slėniu. Maždaug vidudienį rado takelį, ir Vei Li Dešangas savo žmonėms įsakė pasislėpti netoliese.
– Palauksime, kol pro šalį eis koks nors anamietis, – pasakė. Vėliau paaiškino, ką kiekvienas turės daryti.
Ilgai laukti neteko: tas takelis vingiavo visai šalia medžiotojų kaimelio. Vienas jų kaip tik artinosi su lanku ir strėlėmis ant peties.
Kai jis buvo šalia, iššoko dešimt samdinių su kardais ir pargriovė ant žemės.
– Dabar mirk! – sušuko. Bet nenuskriaudė. Tik davė pauostyti narkotikų ir apsvaigino.
Sugrįžę į slėnį, griežtai įsakyti Vei Li Dešango, miegantį anamietį paliko prie rožynuose skendinčio fontano. Diena jau ėjo vakarop, o dangus atrodė lyg sudėliotas iš įvairios formos mėlynų kristalų. Šiaurės vėjas žaidė gėlių žiedlapiais.
Vei Li Dešangas su senuoju samdiniu įsitaisė prie pagrindinių rūmų lango stebėti miegančio anamiečio.
Tasai atgavo sąmonę dar kaip reikiant nesutemus. Pakilęs apžvelgė visas keturias slėnio puses: parkus, fontanus ir rūmus. Paskui, pasilenkęs prie fontano, rankas pamirkė piene, paskui –­ meduje. Jam daugiau nieko nereikėjo žinoti: paklaikęs iš džiaugsmo, pakėlė rankas į dangų ir pradėjo giedoti apeigines giesmes.
Vei Li Dešango veide pražydo šypsena. Laikas patvirtino: pastangos nenuėjo veltui. Jis buvo teisus – anamietis pamanė esąs Mohamedo pažadėtame rojuje.
– Atvesk jį čia, – liepė samdiniui. Jiedu abu vilkėjo baltais drabužiais.
Vos įėjęs į salę, medžiotojas puolė priešais jį ant kelių, manydamas, kad stovi priešais pranašą.
La ilaha ila Ala, – pasveikino jį Vei Li Dešangas. Jis dar nebuvo pamiršęs, ko išmoko chano Chu Bi Lajaus virtuvėse.
Medžiotojas virpėdamas linktelėjo ir jį pavadino Mohamedu. Paskui padėkojo už mirtį.
– Viešpatie, nesu jos nusipelnęs, nesu vertas ir rojaus, nes buvau tik paprastas nusidėjėlis.
– Mohamedas tavęs nelaiko nusidėjėliu, jis sveikina rojuje. Dabar džiaukis tau suteiktu atlygiu.
Pro rūmų langus buvo matyti žvaigž­dėmis nusėtas dangus. Vei Li Dešangas žvelgė tik į tą, kuri rodė kelią į Kangsi.
„Štai ir įkrito pirmoji smiltis, skaičiuojanti tavo laiką, Kangsi“, – pamanė.
– Ką darysime toliau? – paklausė senasis samdinys, jau nuvedęs anamietį į kitus rūmus, pilnus mergelių.
– Noriu, kad čia atsirastų du šimtai tokių vyrų.
– Tam prireiks mėnesio.
– Aš moku laukti, – atsakė Vei Li Dešangas.

Eugenijaus Ališankos nuotrauka
Eugenijaus Ališankos nuotrauka

Senajam samdiniui tiek laiko neprireikė. Po dviejų savaičių rūmuose ir soduose jau galėjai pastebėti nemažą būrį anamiečių, jie džiaugėsi ir giedojo; o naktis leisdavo su mergelėmis.
– Alache, mylimas Viešpatie, dėkojame iš visos širdies, – kiekvieną vakarą kuždėdavo. Nė vienas iš jų net neįtarė tiesos.
Kartais jiems pasirodydavo angelas ir kviesdavo ateiti pas gerąjį pranašą Mohamedą.
– Nebijokite, – kalbėjo Vei Li Dešangas, pamatęs virpančius iš baimės. –­Nepadarėte jokios klaidos, ir neketinu atimti iš jūsų laimės.
Paskui jis pradėdavo pasakoti apie vieną miestą Žemėje – apie blogio ir neapykantos Alachui kupiną Kangsi.
– Viešpatie, jie nusipelno bausmės, –­ sutartinai tvirtino anamiečiai.
Tuomet Vei Li Dešangas pasakydavo Kangsi nusidėjėlio vardą, o šalia jo būdavo nupaišyta – pagal skaičius iš jo pergamento – vieta, kurioje gyveno nusidėjėlis.
– Jūs būsite dieviškosios Alacho baus­mės nešėjai. Šis angelas lydės, kai būsite už rojaus ribų. Ruoškite savo užnuodytas strėles, kuriomis medžiodavote tigrus. Eikite ir vykdykite Alacho valią.
Angelas – senasis samdinys – linksėdavo galva. Jis lydės juos iki miesto, o įvykdžiusius bausmę vėl parves į rojų. Nusiraminę, kad nuodėmės buvo ne jų, anamiečiai norėdavo kuo greičiau ten vykti.
– Šiąnakt miegosite mano rūmuose, – sakė Vei Li Dešangas, – o ryte nubudę, apsižvalgysite ir pamatysite kelią, kuris jus nuves į Kangsi.
Tebūnie Alacho valia, be paliovos kartojo anamiečiai. Ir dieviškoji valia visada išsipildydavo. Mirtis, pati baisiausia bausmė, išplito Kangsi. Teisėjas su šeima, penki chano Chu Bi Lajaus kariuomenės vadai, trys prekijai. Ir visi –­ prie savo namų durų perverti užnuodytomis strėlėmis.
Anamiečiai grįždavo šypsodamiesi, laimingi nubaudę Alacho nekentusius nusidėjėlius.
Po pusės metų visame mieste jau klaidžiojo siaubo šmėkla. Kartą per baisią sumaištį, kilusią užsiliepsnojus Sidhartos šventyklai, vienas sargybinis nutvėrė du anamiečius. Sargybos kapitonas naujieną pranešė salos gubernatoriui.
Išgirdęs kapitono žodžius, didysis chanas Chu Bi Lajus lengviau atsikvėpė ir, nesitverdamas noru išvysti tų žudikų veidus, įsakė juos atvesti. Jis norėjo žinoti, iš kur jie kilę, kas atsiuntęs ir kodėl puldinėja miestiečius.
Bet prieš tai paskelbė dar vieną įsakymą:
– Sukvieskite visus miesto prekijus ir didikus, teateina pas mane. Tegul jie irgi išgirsta žudikų išpažintį.
Chanas Chu Bi Lajus nerimavo dėl sklindančių gandų, kurie vertė abejoti jo, kaip gubernatoriaus, sugebėjimais, todėl nusprendė miestelėnams parodyti pirmąjį laimėjimą.
Prekijai ir didikai sugužėjo į rūmų požemius, kur buvo įkalinti žudikai anamiečiai. Budelis pradėjo kankinti.
– Kas jus atsiuntė? – paklausė chanas Chu Bi Lajus po pirmųjų anamiečių riksmų.
– Mūsų pranašas Mohamedas, – atsakė anamiečiai.
– Iš kur atėjote?
– Iš rojaus.
Gubernatorius davė budeliui ženklą ir kankino žiauriau.
– Dabar sakykite tiesą. Kas atsiuntė? – vėl paklausė jų, kai budelis baigė kruviną darbą.
– Mūsų pranašas Mohamedas! – suriko tuodu.
Vienas iš prekijų, stebėjusių šią sceną, prisiartino prie bėdžių ir nušluostė kraują.
– Duosiu pinigų, labai daug pinigų. Tik pasakykit, kas yra jūsų vadas? –­ švelniai paklausė.
– Alachas yra mūsų vienintelis Viešpats, – kimiu balsu atsakė vienas iš jų, nes kitas jau buvo miręs.
Chanas Chu Bi Lajus it beprotis mostagavo rankomis grasindamas budeliui. Tačiau viskas buvo veltui: ir antras anamietis netrukus nutilo visiems laikams.
Susirinkusius požemyje apėmė dar didesnė baimė, kai pasirodė rūmų apsauga.
– Pone gubernatoriau, – nunarinęs galvą, prašneko sargybinis. – Jūsų vyresnysis sūnus nebegyvas. Jo širdį pervėrė užnuodyta strėlė.
Egzekucijos dalyviai susižvalgė. Chanas Chu Bi Lajus užsidengė rankomis veidą. Paskui liepė visiems skirstytis ir skubiai rinkti pulkus.

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

1 Marko Polo pirmąkart pavartotas dabartinės Kinijos pavadinimas.
2 Senovinis vietnamiečių pavadinimas, nuo Annam – dabar Vietnamas.

b_600_150_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-19_nr._3526_unnamed.jpg

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai