Sebastiánas Silva: „Jeigu tu gėjus, tai imi savęs nekęsti nuo septynerių metų. Ar ne per anksti?“

Sebastiánas Silva. Marianos González nuotrauka
Sebastiánas Silva. Marianos González nuotrauka

Čilietis SEBASTIÁNAS SILVA (g. 1979), Amerikos nepriklausomo kino festivalio „Sundance“ numylėtinis, šiais metais Berlinalėje paro­dė psichologinį trilerį „Bjaurus vaikas“ („Nasty Baby“), istoriją apie tai, kaip dailininkas konceptualistas ruošiasi personalinei parodai, mėgina įsitaisyti vaiką su savo boyfriendu ir jųdviejų bendra drauge bei likviduoti rajoninį gopniką (гопник – rus. žarg. užpuolikas, grobėjas) pravarde Vyskupas, kuris žiauriai nuodija šios gėjų šeimos gyvenimą. Kalbėjosi Liudmila Pogodina.

Jūs analizuojate LGBT temą...

Stop. Aš užmiršau, kad esu gėjus, kai man sukako 14. Dabar man tai iš viso ne problema. Faktas, kad mano filmo herojai – gėjų pora, nereiškia nieko. Nė negalvojau kurti kolizijos iš to, kad štai mano gėjai nutarė turėti vaiką. Šita problema neaptariama filme, ir kai vienintelį kartą prasideda pokalbis apie tai, jis tuoj nutrūksta, nes į kambarį įnešamas šventinis tortas, be to, jei jūs atsimenate, jį neša patriarchalinės afroamerikietiškos šeimos galva, žmogus, iš kurio kaip tik ir galima būtų tikėtis kritiškų replikų.

Būtent taip aš vertinu ir vadinamąsias LGBT problemas. Negaištu joms laiko. Nenoriu diskutuoti, ar gali gėjai turėti savo vaikų; man atrodo, dėl to negali kilti klausimų. Suprantate, ką noriu pasakyti? Nesiruošiu juk ginčytis, pavyzdžiui, kas yra blogesni – juodieji ar baltieji. Man regis, net pradėti ginčytis – tai tik suteikti tribūną oponentui. Įspėjau savuosius piarščikus, kad jie nesiaurintų mano filmo „gėjų kino“ rėmais. Filmas juk netampa black movie, jei jame nusifilmavo juodaodis aktorius. Black movie man – tai kinas, nufilmuotas pajuodinta spalva. O „gėjų kinas“ – tai filmai, kuriuose čiulpiami pimpalai. Ar suvokiate?

Bet argi auditorija galvoja taip pat? Scenaristas Michaelis Lannanas jaudinosi, kad nepaisydama serialo „Paieškos“ („Looking“) temos publika vis tiek aikčiojo per vienalyčio sekso scenas.

Man regis, „Paieškų“ ir mano „Bjauraus vaiko“ skirtumas tas, kad seriale –­ visi gėjai. Ši draugų kompanija aptarinėja bondažą ir grupinį seksą, jų tikslas vienas – seksas.

Kai jūs įeinate į DVD parduotuvę (dabar jau ne, bet prieš porą metų ten dar vaikščiojau) ir žiūrinėjate „gėjų kino“ skyrių, matote vien nuogus torsus ant viršelių. Viskas šiame žanre nutaikyta į seksą. Sunku įsivaizduoti kažką kita –­ be sekso, be programinio dialogo apie teises ir laisves. Mano filme taip pat yra pora vyrų, norinčių vaiko, tačiau kalbama jame apie tėvystę apskritai.

Ir apie motinystę.

Žinoma. Tai filmas apie šeimą, o ne apie tai, kaip būnant gėjumi sukurti šeimą.

Kas jus inspiravo tokiam filmui?

Asmeninė patirtis. Kadaise gyve­nau Čilės gentry (viduriniosios klasės anglų, – vert.) rajone, šalia gyveno kaimynas, kuris kabinėdavosi prie žmonių – dažniausiai prie moterų –­ ir parkuodavo mašiną taip pat, kaip tai daro mano Vyskupas. Jis buvo viso rajono siaubas. Kelis kartus ir aš buvau su juo susipliekęs. Ir net pradėjau fantazuoti, kaip šaunu būtų jį užmušti. Logiška juk? „O jeigu imčiau ir kaukštelėčiau tam šikniui? Niekas nė nepradėtų aiškintis.“ Mėgavausi savo iškrypėliškomis žmogžudystės fantazijomis: jis juk vienišas, gal nė nebus pasekmių, niekas nepastebės. Tos mintys ir įkvėpė mane filmui, kuris iš pradžių turėjo vadintis „Aš galiu žudyti“, ir idėja išsyk kaip ant delno. Bet juk iš tiesų yra žmonių, kurie turi tokią privilegiją: žudyti žmones be pasekmių! Vyriausybė taip daro, policininkas, nušaunantis juodaodį net priešais kamerą. Taigi čia yra socialinis pamušalas ir drauge trilerio elementas. O pagrindinį vaidmenį aš nutariau atlikti pats – juk nusipelniau to savo fantazijomis!..

Dabar jau nebegalvojate, kaip ką nors esant laisvai minutei užmušti?

Kartais... Na, prisipažinkite, retkarčiais kiekvienam kyla panašių minčių?

Kaip vertinate meną, kuriuo užsiima jūsų herojus? Štai tas videoprojektas, kuriame suaugusieji mėgina vaidinti kūdikius, – tai patyčių meno parodija?

Nesižaviu savo herojaus filmais, tiesą sakant, laikau jį vidutinybe. Tačiau viso aplink mus esančio konceptualaus ir videomeno fone tai, ką daro Fredis, man yra artimiausia. Jo darbai mažų mažiausiai kelia nerimą, provokuoja. Jūs kada nors mėginote pavaizduoti kūdikį? Pamėginkite – skausminga. Tai traumuoja tave, traumuoja žmones, kurie į tave žiūri. Fredis daro visa tai, nes nori nuslopinti kaltės jausmą, kylantį dėl noro paleisti į šitą pasaulį dar vieną žmogų: ak, gal noriu per daug, juk aplink tiek daug pamestų vaikų, kuriuos galima įsisūnyti?!

Be to, padaręs herojų šiuolaikiniu menininku, aš galėjau „pervažiuoti“ madą tyčiotis. Parodijuoti Jay Z darbą „Picasso Baby“ – gėdingiausią video­klipą per visą istoriją. Galėjau niuktelėti Marinai Abramovič, pavadindamas ją egocentriška fryke. Žinoma, esu nūdienio meno profanas, užtat galiu iš šono lengvai traukti jį per dantį. Tuo labiau kad jis iš tiesų kelia juoką.

Jūs garsius komedijinius aktorius įstumiate į netikėtus amplua.

Nes humoro jausmas žmoguje yra lygus jo protui ir emociniam intelektui. Tokie žmonės yra pastabūs. Komedijų aktoriai geriau už kitus įveikia dramatinius vaidmenis.

Ar pasikeitė jūsų požiūris į tėvystę po šio filmo?

Geras klausimas. Man rodos, dar stipriau noriu būti tėvu. Nors aš amžinai esu seklumoje, neturiu netgi vaikino. Būtų keista tokiomis aplinkybėmis įsitaisyti vaiką. Ką man paskui su juo daryti?

Filmuoti.

Na nebent. Ne, tai būtų neatsakinga. Nors apskritai man jau 35-eri, daugelis mano draugų turi šeimas, ėmė daugintis – ir homo, ir hetero. Žinoma, dažniau hetero, nes gėjams reikia įveikti daug barjerų – filmas įrodo, kad tai nelengvas sumanymas. Vaiką reikia įsisūnyti, tuomet teks susidurti su tokia krūva mėšlo, žeminančio ir liūdno, ir gyventi baimėje, kad kiekvieną minutę vaiką gali atimti. O surogatinė motinystė – labai brangu, rizikinga ir baisu. Sudėtinga viskas.

„Bjaurus vaikas“
„Bjaurus vaikas“

Ar sunku būti gėjumi Čilėje?

Visur juo būti sunku.

Taip, bet jeigu palygintume su Niujorku...

Paklausykite, kur beaugtum, pats fak­tas, kad tau reikia slėptis, – jau savaime problema. Kodėl gi reikia?! Kodėl turi įveikti tą slėpynių periodą? Juk aplink tave niekas kitas apie nieką panašaus nemąsto – visi tik mąsto, kaip jiems pasireikšti, atsiskleisti! Visiška nesąmonė! Jeigu esi gėjus, tai savo orientaciją pradedi slėpti maždaug nuo septynerių metų, t. y. būdamas vos septynerių tu imi savęs nekęsti. Ar ne per anksti? Aš nerimauju visų pirma dėl vaikų, kurie neturi į ką kreiptis. Vaikai privalo žinoti, kad jiems gali patikti ir vyrai, ir moterys. Paauglys neturėtų meluoti, kad jam patinka mergaitė, kai jis nori prisiglausti prie berniuko. Tai tiesiog dar viena opcija, kurią turi pasiūlyti visuomenė. Bet iki to dar toli. Net liberalūs tėvai tam nepasiruošę. Nors dabar Čilėje viskas daugmaž normalu, o Argentinoje vienalytės sąjungos leidžiamos. Ir jau net kartais atrodo, kad kiekvienas naujas homofobas automatiškai priskiriamas prie šiknių sektos.

Rusijoje kitaip...

Taip, bet juk tai tik Putino nuomonė? Ne gyventojų pozicija.

Kaip tik greičiau – gyventojų.

Rimtai? Liūdna... Tarsi žmonija neišmoko nė vienos pamokos. Ir apskritai aš netikiu žmonija, ji nebeteikia vilčių. Planeta pasmerkta, žmonės pasmerkti. Aš nors ir dabar leisčiau mums visiems sudegti pragare. Man nusispjauti. Ne, aš nesu įniršęs, tiesiog realistas. Vienalytės santuokos buvo leistos Kalifornijoje, paskui vėl staiga uždraustos. Jokio progreso. Vietoj to kažkur vėl prasideda eilinis karas. Kiek jų dabar visur vyksta! Ir tai niekada nesibaigs. Ką mes galim padaryti? Pasidalyti nuskriaustųjų skausmu? Nekreipti dėmesio? Juk jeigu ignoruosi homofobus, atšoksi nuo jų, jie neteks savo įtakos svertų. Rusija šiuo atžvilgiu, žinoma, visiškoj šiknoj sėdi, reikia kažką daryti. Deja, ji taip toli, kad neprisibelsi iki tų žmogaus ar mažumų teisių.

Man tenka vaizduoti revoliucines situacijas kaip savaime suprantamas. Kad paaugliai, kurie pažiūrės filmą, suvoktų vienalytes sąjungas kaip normalias, kasdieniškas situacijas ir negraužtų savęs. Apie tai ir vienas iš būsimų mano filmų –­ „Antrasis vaikas“. Jis apie aštuonmetį, kuriam į širdį įkrito jo krikštatėvis. Kinas apie seksualinius impulsus vaiko, grubiai kalbant, norinčio prisiliesti prie savo dėdės kiaušų. Kai koks nors vaikas siekia savo tetulės krūtų, visi sako, kaip miela, visi tuo kažkodėl labai džiaugiasi. Tačiau jei tik kažkas pamėgins pavaizduoti, kad vietoj papų yra pautai, kils skandalas: „O, mažas iškrypėlis!“ Trumpai tariant, mes paprasčiausią situaciją išverčiam į kitą pusę ir stebim herojų supančių suaugusiųjų reakciją.

Ten irgi vaidins Michaelis Cera (komedijinis aktorius, vaidinęs ankstesniame režisieriaus filme „Magic, magic“, – vert.)?

Vaiką?

Ne, krikšto tėvą.

O, susimylėkite! Kas gi panorės čiupinėti jo kiaušus?

Gal mažasis iškrypėlis?

Na, nebent jis.

 

Colta.ru, 2015-02-13

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Komentarai  

 
+4 -3 #1 nusibodo 2015-07-11 11:21
gerai, kad nusprendžiau nebepirkti LM, tas pats per tą patį gal treji metai
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai