10 dešimtmetis

b_200_303_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-26_nr._3527_pompa.jpg

Pirmieji nepriklausomybę išsikovojusios Lietuvos žingsniai nebuvo lengvi. Daug kas buvo nauja ir nepatirta, o svarbiausia, atsakomybė už viską jau teko patiems. Ne visi, siekę laisvės, buvo patenkinti šiais neišvengiamais pokyčiais, kitus gąsdino greitėjantis gyvenimo tempas ir lavina užgriuvusios kapitalistinio pasaulio naujovės. Jaunuoliams greito efekto norėjosi labiausiai, todėl jie nedelsdami iš vakariečių perėmė muzikos, aprangos madas ir taip nuspalvino gan niūrius pirmuosius laisvės metus.
Tas niūrumas nebuvo iš piršto laužtas: okupantų kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta tik 1993 m. viduryje – iki tol (ir net vėliau) buvo jaučiama politinė įtampa. Keičiantis valdžios aparatams, miestuose ėmė siautėti mafijos grupuotės, reketininkai, klestėjo spekuliantai ir lengvų pinigų ieškotojai.

Populiarioji muzika tokiame fone privalėjo išlaikyti tam tikrą „svorį“. Todėl „kriminalinė romantika“, anot taip savo albumą pavadinusios lietuviško repo pradininkės „Pompos“, ir buvo viena populiariausių dešimtmečio pradžios temų. Skustagalviai vyrukai, važinėjantys užsienietiškais automobiliais, be konkurencijos tapo savo laikų herojais. Daugumai jie imponavo jėga, pavojingu gyvenimo būdu ir neaiškiais būdais gaunamais pinigais, tarsi vakarietiškų veiksmo filmų herojai, išlipę tiesiai iš ekranų.

Kitai pusei galima priskirti nusivylusiuosius pasiekta laisve. Juk po didelio pakilumo neretai apima tuštumos ir apatijos jausmas. Abi šias nuotaikas veikė ir Vakarų pasaulyje užgimusios naujos muzikos srovės – grunge rokas ir gangsta repas. Abu stiliai labiausiai koncentravosi į tamsiąsias gyvenimo puses. Grunge labiau linko į vidinių demonų paieškas, depresiją, narkotikus, o gangsta repas – į žiaurų ir nepagražintą gatvės gyvenimą, pilną prievartos ir smurto. Tai buvo patys tikriausi jaunimo gyvenimo atspindžiai, savotiški gatvės kultūros dienoraščiai.

b_200_314_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-26_nr._3527_kania.jpg

Kaip šios pasaulėžiūros atsispindėjo tekstuose? Grunge komanda „Kančia“ dainoje „Atsisveikinimas“ kalba nevyniodama į vatą: „Emaliuotas kiemas degina man kulnus, / Mano sveikatą prarijo juodas smogas, / Mano veidas negyja nuo žaizdų. / Duokit man gitarą, nusvilusius pirštus / Aš sudraskysiu iki kraujo į stygas. / Rujojančia gerkle aš padainuosiu jums baladę / Apie labai senus laikus, labai gerus laikus. / Kai žemė dar nebuvo užteršta, kai mes gyvenom gamtoje. / Dabar ne žmonės mes – mutantai, / Tegul mano karta jau būna paskutinė“, – taip pesimistiškai kalba Arnoldas Jalianauskas. O kūrinyje „Savižudis“ mėginimą pasitraukti iš gyvenimo nusako taip: „Jo jauna šventa siela liko švari nuo žemiškojo purvo“, –­ tarsi tik tokiu būdu šiame pasaulyje įmanoma likti nesusitepusiam. „Mūsų vadai sėdi ant kėdės, augina lašinius ir geria mūsų kraują. / Mes nenumirsim ir neprašysim išmaldos iš jūsų, / Mes esam stiprūs ir laisvi žmonės, / Ir linkime sulaukti tų dienų, / Kai nereiks žmonėms mūsų dainų. / Mes neturim darbo ir nėra kur surasti jo, / Mes neturim duonos kąsnio ir niekas tau neduos jo, / Darbo biržoje mums rodo špygą, / O vakarais maitina tautinėm giesmėm“, – su tokia kasdienybe klausytojai supažindinami dainoje „Viskas pykina mane“.

Pagrindiniai grunge atributai – nihilizmas ir pyktis visu savo gaivalu prasiveržia kūrinyje „Bet mes nevalgysim žmogienos“: „Išvalytos akys – nieko nemato, / išvalytos ausys – nieko negirdi, / Sulaužyti pirštai – nenulaiko pieštuko, / Išprievartautas protas – nieko nesupranta. / Pasaulį valdo pinigai, pasaulį valdo prievarta, / Bet mes nevalgysim žmogienos. / Mano tikėjimą sumaišė su purvu, / Mano svajonės išmestos į šiukšlyną, / Mano siela užkasta po žemėm. / Mano gyvenimas – tai mano egzistavimas tarp žvėrių vadinamų žmonėm.“

b_200_329_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-26_nr._3527_netiekto.jpg

Visai kitaip nuskamba „Afiša“, savo tekstuose slėpusi daugiau melancholijos ir ilgesio nei piktesnį roką grojusi „Kančia“. „Liūdesio kambary“ Jonas Takarevičius-Lietus dainuoja: „Čia dulkėm dengiasi daiktai / Klaustukais baigias sakiniai. / Tau vakaras vėlei taps kančia / Tarp kambario sienų lyg narve.“ O dainoje „Aš nenoriu numirti“ netgi galima įžvelgti nemažai ženklų, jau tada pranašavusių vėliau šokiravusią vokalisto mirtį: „Laikas žvakei ištirps, kūnas tuštuma virs, / Nepažinsi manęs net ant foto. / Mano dienos seniai nebeturi reikšmės – / Tai tik bėgantis laikas. / Aš nenoriu numirti, kai lyja lietus, / Nors gyvent jau pavargęs.“ Galiausiai Takarevičius „Tamsos vaikuose“ apgailestaudamas taria: „Mes paprasčiausiai ne toj epochoj gimę / Kaip ir tamsos vaikai.“

Daug apie liūdesį ir vienišumą dainavo „Foje“, kurių filosofiški tekstai daugumai to meto paauglių buvo pirmieji žingsniai į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį. „Balse“ Andrius Mamontovas sako: „Kelio pradžioje buvai švarus / Pabaigą randi giliam purve / Jeigu sutikai naujus draugus / Nežinai, ar jie išduos tave.“ Čia galima įžvelgti ne tik nusivylimo kartėlį, bet ir aukštų vertybinių nuostatų ilgesį. Visko laikinumas taikliai apibūdinamas kūrinyje „Ši minutė“: „Jau kitą kartą, kai susitiksim / Kažką nuspręsim visai kitaip / Kita bus jūra, kitoks bus krantas / Ir horizonte kiti laivai.“ O „Atgal“ tekste kalbama, kad dažnai patys esame savo tikėjimo griovėjai, viskas priklauso tik nuo mūsų santykio su pasauliu: „Ir vėl nuodai į mano kraują / Ir vėl ugnis į mano mišką / Ir vėl tiesa į mano sapną. / Ir vėl žuvis į mano tinklą / Ir vėl kiti į mano vietą.“

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-26_nr._3527_requiem.jpg

Tačiau būta ir ironiško žvilgsnio. Grupė „Blyškūs veidai“ kūrinyje „Čia, kur gyvenu“ su humoru atsiliepia apie nacionalinio charakterio ypatumus: „Aš gyvenu name, kuris senas, / Aš gyvenu name, kuris dvokia. / Aš išpilu šiukš­les čia prie pat durų. / Ne prie savo –­ prie kaimyno.“ Poetiškai prabyla viena įspūdingiausių Lietuvos roko grupių „Šiaurės kryptis“ dainoje „Netiekto“: „Kai gyvenimas slenka tuščiais apsisukimais, / Kai rankoje ranka suglemba lyg karšta guma. / Kai skambus bučinys uždengiamas širma, / Kai tavo žvilgsnį išbarsto vėjas pelenais. / Kai šienauju tavo plaukus žirklėmis...“ O „Requiem“ dainoje „Sugrįšiu pas tave“ nuskamba netgi sentimentaliai romantiškai: „Padėk man sušukuoti plaukus –­ aš verkiu. / Palieku tau užbaigti darbus – išvykstu. / Per daug visų iškeltos galvos kaip gaidžių. / Čia mano turtas, aš jo sargas, mano turtas – tu. / Mes tyliai verksim, / Nuleidę galvas, viską keiksim, / Bet aš tikiu, vis tiek suprasim, / Tu pasislėpsi, aš surasiu.“

Jaunatviškas maksimalizmas persismelkia į „Airijos“ dainų tekstus. Savo hite „Į save per save“ jie kalba: „Tu seniai jau nebetiki tuo, kad gyvenime duota visiems po lygiai / Ir išėjęs į gatvę matai – kelias, kuriuo eini siaurėja. / Tavo rankos dar stiprios, mintys aukštai, / Bet jauti, kad kasdien tenka eiti prieš vėją.“ Ir čia pat „Kasdien į karą“ priduriama: „Nebuvai tu šalia, kai reikėjo / Savo tikslą ir garbę apgint. / Tu plaukei pasroviui – mes prieš vėją / Ėjom viską užmiršę mirt.“ Kaltinimai dainoje „Išlikti savimi“ sviedžiami laikmečiui: „Mūsų laikas gimdo vienatvę / Maištą širdy kiekvienoj / Kas pasakys, kad gali / Išlikti savim minioj.“

b_200_316_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-26_nr._3527_doozgle.jpg

BIX išsiskyrė šiurkščiais, nenudailintais, tačiau poetiškais tekstais. „Paslėpki po savo rankomis, po savo plaukais / Paslėpki po žeme, po savo ežerais / Aš šiandieną nieko nenuveikiau, aš nieko nežinau / Aš net neperplaukiau upės, neišgelbėjau... –­ dainuojama kūrinyje „Paimk mane“. –­ Aš šiandieną tuščias indas, pripildyki mane / Pačio pačio skaudžiausio dangaus. / Paglostyk mano randus, uždeginki žaizdas / Paguldyk mano kūną į lovas baltas / Nuplauk mano širdį, nušluostyki akis / Tik nebandyk manęs keisti, pasiimk koks esu.“ Dainoje „Sušikta profesija“ rėžiama be užuolankų: „Mama, kiek kartų mes buvom žiauriais / Laužėm brolis broliui kaulus, nosis / Kruvinais krump­liais mes gynėm save / Ir taip mes užaugom be proto. / Savo karmą aš tempiu kaip stygą ant gitaros / Net stuburas riečiasi, šuniškas badas / Dieve, duok mums kantrybės, jėgų / Skurdas varo mus iš proto.“

Dainoje „Wors“ prabylama dar niūriau: „Aš tupintis čia, Visatos kampe / Kūnas be pulso, siela juoda / Degina pyktis, smaugia mane. / O mes sugauti lyg voratinklyje / Bejėgiai vabalai erdvių lunatikai. / Tu man kita planeta / Aš ten pasislėpsiu, pailsėsiu nuo jų.“ O „Radijoje“ galiausiai bejėgiškai metamas vienintelis klausimas: „O mama, kur tu mus paleidai? / Aplink tiek daug čia plokščiaveidžių.“

b_200_315_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-26_nr._3527_Uzi.jpg

 

Apie gatvės gaujų karus, naujus rajonus, panašius į bokso ringą, dainavę SEL, „Pompa“, Lukas, UZI ir ŽAS buvo kitokios – gatvės realybės ir jos istorijų pasakotojai. Koks ten virė žiaurus ir negailestingas gyvenimas, galima suprasti iš UZI hito „Stukačius“: „Stukačiokas dabar jau malčiokas, / Nebeturi dantų, sulaužyta koja, / Tokią kainą jis moka dabar, / Jei tu sugalvosi taip padaryt, / Tu pasakyk, brolau, sau stop stop, / Pagalvok apie tai, kas laukia tavęs, / Jei nori išduoti, tai išduok, / O po to jau kaskis sau duobę.“ „Pompa“ vienoje iš vizitine kortele tapusių dainų „Mes jau nebe vaikai“ kerta dar stipriau: „Ei, čmo, kuo tu mus laikai? / Mes jau nebe vaikai. / Su mumis menki juokai. / Eik, kol į galvą negavai.“

Nepraustaburniais skandalistais vadinti ŽAS sekė istorijas iš padugnių gyvenimo: „Praėjo senis tikrą filosofijos mokyklą, / Filosofija stoty buvo ypač madinga. / Ne veltui vietinis bomžas Arnas pasidarė sau nakolkę ant peties / „Jei pats sau nepadėsi – tau niekas nepadės.“ / Jei paklausi, kokiame jis gyvena rajone, / Jis gyvena stotyje, stotyje, stotyje“, – skanduojama to paties pavadinimo dainoje. Kitoje, pavadinimu „Ne pieną gėręs ne nuo pieno ir mirsi“ girdėti dar daugiau barbarizmų ir necenzūrinės leksikos: „Papasakosiu basnią apie čiuvą Staską, / Prieš metus tik apie jį gandai po Vilnių lakstė. / Vaikystę jis praleido Naujininkų rajone, / Mediniai žaislai, užsikimšusi vonia... / Snarglinas jis nuolat bėgiojo, / Negrįždavo namo ir padjiezduose nakvojo, / Šiukšlių dėžėse susirasdavo maisto, / Padvėsusi katė jam atstodavo žaislą.“ Dainoje „Sudrumskime ramybę“ ŽAS priduria: „Suprantu, kad daug ko nenoriu žinoti / Ypač to, ką vadiname tiesa. / Ji lyg išcentruota kulka / Plėšanti žarnas mano viduje / Lyg sumautas peilis bepročio rankoj / Lyg spyris į snukį, bet anokia čia bėda.“

b_200_317_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-26_nr._3527_U-Zas.jpeg

Daug tokiomis užribio temomis kalbėjo ir SEL, „Kontroliniame šūvyje“ pasakoję istoriją apie tai, kad „kulka to tik ir laukia – kraujyje išsimaudyt“, o legendiniame „Kieme“: „Mes esam naujų kvartalų vaikai / Džinsai suplyšę, ausyse auskarai. / Kišenėse kastetai ir dujų balionai, / Pinigai, anabolikai ir gandonai.“ O pagal sporto klubo „Titanas“ užsakymą sukurtoje dainoje labiausiai išaukštinamas fizinis pasirengimas, turėjęs pagelbėti gatvės kovose: „Mes turim būt atsparūs aplinkai, kurioje mes gyvenam / Mūsų nervai geležiniai, raumenys iš titano, / Nes prieš mus pačius ir mūsų asmeninį turtą / Gali panaudoti moralinį ir fizinį smurtą.“

Ir tik antroje dešimtmečio pusėje radosi ženklų, jog niūrios nuotaikos pagaliau ima sklaidytis. Visų dėmesį patraukė šviesesnę muziką groję kolektyvai – „Biplan“, „Merlin“, „Naktinės personos“, „Skamp“ ir kt. O jų augantis populiarumas atskleidė ne tik besi­keičiantį muzikos veidą, bet ir tai, kad visa Lietuva pamažu sveiksta ir juda pirmyn.

 

b_500_723_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-06-26_nr._3527_sel.jpg