Emilija Visockaitė. Apokaliptinis entuziazmas

Išlipusi iš autobuso Alantoje, Naujasodyje, kur pastaraisiais metais vyksta „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas, pati sau nusistebėjau: „Negaliu patikėti, kad aš ir vėl čia.“ Atrodo, visa kita taip pat buvo čia: pranešimai, „daug gražių vaikų“ (anot Algio Mickūno), muzika, vynas, laužas. Netgi „Santaros“ dvasia, apie kurią tiek daug ir primygtinai kasmet kalbama, buvo savo vietoje.

Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Mano pasiryžimo šviestis vos neužgesino pirmoji pranešimų sesija „Veidu į (kitą) Lietuvą“. Ji buvo geriausiai moderuojama, vientisiausia ir konceptualiausia – socialinė problematika, statistika, negatyvumas. Skirma Kondratienė kalbėjo apie skurdą Lietuvoje, užburtą bėdų turgų, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Statistika baisi, Estijoje, žinoma, –­ pavydėtinai geresnė. Dėl to kaltas ir pats asmuo, ir jo artimoji aplinka, ir visuomenė. Pagalba vienkartinė ir neskatinanti pažangos. Trečdalis Lietuvos gyventojų jaučia nepriteklių. Na, taip, aš irgi jaučiu: renkuosi pigesnį barą, pigesnį butą, secondhandą... Dėl to kalta mano artimoji aplinka (kultūros sfera), aš pati (vengiu „ofisinio“ darbo), visuomenė (nevertina kultūros). Ir nieko, esu sveika, gyva ir laiminga.

Boguslavas Gruževskis parodė daug sąrašų: poroje Lietuva užima garbingas vietas, visuose kituose negarbingas. Mūsų ekonominis potencialas didesnis nei Estijos, bet depopuliacija kritinė – Lietuva senėja ir išmiršta (ypač reikalinga vyrų gelbėjimo programa), emigruoja nebedaug, nes visi jau emigravo. Sprendžiant iš teigiamos patirties indekso (juokas, šypsena per pastarąją dieną), mūsų realybė panaši į Sirijos ir Bosnijos. Trečią vinį į karstą įvarė Robertas Povilaitis, kalbėjęs apie jaunimo patyčias ir savižudybes.

Po šių pranešimų mano teigiamos patirties indeksas iš tiesų nusmuko iki Sirijos lygio, jaučiausi neatitinkanti visuomenės normų, norėjosi smurtauti ir žudytis. Neįžvelgiu didelio skirtumo tarp tokios – gan abstrakčios, bet pabrėžtinai neigiamos – statistikos lavinos ir to, ką kasdien mums bruka purva­sklaida. Pasyvus bėdavojimas pasirodė būdingas ne tik „kitai“ Lietuvai, bet ir „Santarai“.

Ne ką geriau nuteikė ir mano labiausiai laukta jaunųjų santariečių rengta sesija apie Nepriklausomybės kartą. Nė vienas pranešėjas aptariamai kartai neatstovavo (artimiausias jai – mokytoju dirbantis doktorantas Juozas Valčiukas), Dalios Staponkutės perskaitytoje esė apskritai kalbėta apie kitus dalykus. Ainės Ramonaitės pranešimas, nors turiningas ir objektyvesnis, pratęsė „juodai baltą“ diskursą. Jos pristatyti kokybiniai tyrimai parodė, kas lyg ir buvo žinoma iš anksto. Itin ryški visuomenės segregacija: 70–80 proc. 18–21 metų jaunimo ignoruoja rinkimus („tingiu laiką gaišt“), dauguma klausimų išvis neturi nuomonės, pasižymi netolerancija, nepilietiškumu, nepasitenkinimu, rūpinasi vien tuo, kaip „prasisukti“, lygiai kaip prieš 20 metų, „laukinio kapitalizmo“ laikais. Likę procentai – postmodernus, intelektualus jaunimas, laisvai kalbantis angliškai, kuriam svarbiausia asmeninė saviraiška, o tėvynė – nelabai.

Slogią nuotaiką sklaidyti mėgino psichiatras Dainius Pūras. Anot jo, jaunimą gadina suaugusieji. Prieš nuolatinę demagogiją ir jaunimo demonizavimą atsilaiko ne visi. Valdžia, vyresnioji karta ir žiniasklaida moralizuoja lyg namo grįžęs girtas tėvas. Suaugusieji kompromituoja jauno žmogaus laisvės idėją, nenori, kad šis išgytų nuo tėvų kartai įprastų fobijų.

J. Valčiukas labai dramatiškai kalbėjo apie mokyklos problemas (skiepijamas menkavertiškumas, jaunas žmogus laikomas nieko nesuprantančiu, pavargę mokytojai dėsto tik tai, kas privaloma) ir vizijas (interaktyvus mokymasis, suinteresuoti mokytojai, dėmesio stimuliavimas). D. Staponkutė svajingai filosofiška intonacija tęsė temas, plėtojamas jos naujausioje esė knygoje.

Paveldui ir atminčiai skirtą sesiją pradėjo Ramūnas Kondratas, pristatęs Žaliojo tilto skulptūrų „atitikmenis“ JAV (Konfederacijos paminklai vieniems reiškia herojiškumą, kitiems – rasizmą ir vergiją), PAR (kolonizatorių paminklai), Ispanijoje (Franko diktatūros paminklai). Lietuvai pranešėjas siūlė susigrąžinti senąjį tiltą su Vyčiu.

Niekada nenuvilia Gintautas Mažeikis. Jo pranešime, interpretuojant Th. W. Adorno, nagrinėta paveldėtos sąmonės ir pogulaginio sąmoningumo problematika. (Deja, iš to susižavėjimo mano konspektas liko neadekvačiai fragmentiškas.) Skulptūrų ar ko kito griovimas bevaisis – sovietmečio suformuota sąmonė reprodukuos tą patį. Pabuvęs gulage, jei nemirei, esi nužmogintas – tavo prisiminimais negalima pasitikėti (politinio kalinio Varlamo Šalamovo mintis). Vaikščiojimas imperiniais keliais imperializuoja – jais eini maršo ritmu, tad vertėtų rinktis kreivas gatves. Tą pranešėjas pajuto būdamas Vašingtone, kurio prospektų didybė jam priminė Maskvą.

Jolita Kančienė aprodė tarpukario Kauno architektūrą. Iki 1924 m. Kaune nebuvo net kanalizacijos. Miestas aprašomas kaip „didelis skurdus bažnytkaimis“, „čigoniška gyvenvietė“, kurią drąsi valstybė pasirinko savo laikinąja sostine. Pradėjus skubias statybas, stokojant specialistų ir medžiagų, menkomis priemonėmis buvo sukurta nemažai originalių tautinės architektūros pavyzdžių, šiemet įvertintų Europos paveldo ženklu.

Bene įdomiausia, nors tik dviejų pranešimų, sesija buvo skirta Radvilai Juodajam – dabar iš naujo atrandamai įspūdingai LDK figūrai. Jūratė Kiaupienė ryškino jo politinę veiklą: Radvila siekė kurti modernią centralizuotą valstybę, nenorėjo, kad Lietuva taptų Lenkijos provincija, unijai kėlė labai griežtas sąlygas (po jo mirties unija buvo sudaryta į jas neatsižvelgiant).

Saulius Vaitiekūnas. „ex-votos / raudų siena“. gyčio norvilo nutraukimas
Saulius Vaitiekūnas. „ex-votos / raudų siena“. gyčio norvilo nutraukimas

Dainora Pociūtė, visada nustebinanti intriguojančiais ir tolimą istoriją atgaivinančiais pasakojimais, pristatė Radvilą Juodąjį kaip reformacijos herojų. Užsienyje nestudijavęs, humanistinio išsilavinimo neturėjęs Juodasis, būdamas 30 metų tapo intelektualų reformatorių grupelės lyderiu. Jo eretiškas elgesys (pasninko nesilaikymas) iškart susilaukė Vatikano dėmesio. Popiežiaus atsiųstas nuncijus buvo šokiruotas ir jau išvykęs parašė Radvilai apsimestinai meilingą laišką, į kurį Juodasis atsakė iš peties: Roma esanti šėtono kūno dalis, o popiežius – kiaulė ir antikristas; valgymo įpročiai yra nesusiję su religingumu; gyvasis tikėjimas – tai išminties šaltinis, o ne vandens telkinys. Religinio traktato formos laiškas buvo įtrauktas į visuotinį Vatikano draudžiamų knygų sąrašą (šią garbę LDK Juodasis dalijasi tik su And­riumi Volanu). Įkvėpta tokios biografijos fantazavau, kas būtų, jei protestantišką Radvilos iniciatyvą būtų tęsę kiti –­ galbūt dabar galėtume didžiuotis pozityvesnėmis statistikomis.

Europietiškai laikysenai skirtoje sesijoje Leonidas Donskis (vieno studento pavadintas suvažiavimo headlineriu) svarstė „iki banalybių žinomą dalyką“ –­­ intelektualus. Juos apibrėžė kaip žmones, kurie viešai kovoja už savo idėjas (menininkų jiems nepriskyrė, bet paklaustas apie Alfonsą Nyką-Niliūną, pavadino jį „kitokio tipo“ intelektualu). Intelektualai ir revoliucija –­ vienas kitą papildantys terminai. Per revoliucijas intelektualai ypač reikalingi kaip moralinis kamertonas, paskui jie pasitarnauja kuriant viešąją erdvę (Gavelis, Beresnevičius).

Emilija Pundziūtė-Gallois pasakojo apie lietuviškosios diplomatijos ypatumus ir ydas. Mūsų diplomatų įpročiais įvardyti herojiškumas, drąsa, apeliavimas į kolektyvinę kaltę ir skriaudą, grubumas, solidarumo principo nepai­symas, Amerikos diplomatijos įtaka. Arūnas Sverdiolas į pranešimą sureagavo „nurašydamas“ lietuvių tobulėjimo galimybę: „Tai ne tiek įpročiai, kiek moraliniai defektai.“

Antanas Šileika lakoniškai pristatė penkias knygas, populiarias Šiaurės Amerikoje ir aprašančias Lietuvą (Pabaltijį): amerikietės Julijos Šukys „Epistolophilia“ (žydų gelbėtojos Onos Šimaitės biografija, kuri dar šiemet turėtų pasirodyti lietuvių kalba), kanadiečio Kennetho Bonerto „The Lion Seeker“ (jauno žydo brendimas PAR, jo tėvai –­ pabėgėliai iš Rokiškio), amerikietės Ritos Gabis „A Guest at the Shooters’ Banquet“ (spręsdama įtampą šeimoje, autorė gilinasi į dvi savo giminės šakas –­ žydiškąją ir lietuviškąją), britės Samanthos Hardy „Dear Thief“ (poetiškai aprašyta Lietuvos gamta), suomės Sofi Oksanen „Kai dingo balandžiai“ (lietuviškai išleido „Versus aureus“, Amerikoje jai pranašaujama Stiego Larssono romanų sėkmė).

Įvairiapusis dėmesys A. Nykai-Niliūnui (liepos 15-ąją jam būtų sukakę 96-eri) buvo svarbiausia ir tikrai pavykusi šiemetinės „Santaros“ dalis. Tiesa, iš jam skirtų trijų pranešimų išklausiau tik A. Sverdiolo, iš dienoraščių rekonst­ravusio poeto portretą (ir gal šiek tiek savo paties). Juose fiksuojamas „užbėgimas į priekį“ – savasties sauga (sąmoningai šalinosi viešumos, mokėsi būti vienas, – tai ne narcisizmas, o savidisciplina) ir savasties steigtis (savitikslė savikūra, poeto ir poezijos auginimas, „Fausto“ vertimas – dovana, kurios Lietuva deramai neįvertins). Kita kryptis – atgręžtis, grįžimas, „buvęs buvimas“ (kaitos atmetimas, sena spauda įdomesnė nei nauja).

Mokyklai skirtą sesiją pradėjo Mantas Adomėnas, pavyzdingame pranešime aptaręs teigiamus kanono aspektus. Kanonas – tai evoliucionuojantis individualių kanonų konsensusas. Jis rodo, kas mes esame ir kaip čia atsidūrėme. Tai autoriteto šaltinis, kokybinis orientyras, prielaida bendruomenės naratyvui. Jam būdingas imperatyvumas (reikia įsisavinti, pasitempti) ir ne sustabarėjimas, o lankstumas – kanoną revizuoja kiekviena karta.

Saulius Žukas apie švietimą kalbėjo remdamasis Suomijos patirtimi. Mokymosi smagumas reiškia saugią aplinką, kurioje esi teisingai įvertintas ir nebijai suklysti, įsitraukimą, nenuobodžiavimą, motyvaciją, įveikiamus iššūkius, pasirinkimo galimybę. Šito priešprieša – privalomumas, griežta disciplina. Kol kas Lietuvoje ugdomos žinios, o ne gebėjimai. Mokymas turėtų būti labiau sinkretiškas, skatinantis kūrybiškumą. „Netradicinis“ mokymas nereiškia „be tradicijų“.

Abiturientės Justės Keturakytės pranešimas emocingumu priminė J. Valčiuką – galima tik apgailestauti, kad moksleivės kelyje tokių mokytojų kaip jis pritrūko. Į užsienio universitetą įstojusios pranešėjos požiūris į Lietuvos švietimo sistemą – visiškai apokaliptinis. Lietuva eina nykimo keliu, išvažiuoja potencialiausi, lieka dekadentai. Mokykla pasižymi dresūra, išorine kontrole, prisitaikėliškumo, žemo sąmoningumo ugdymu, savivertės žlugdymu. Gabaus vaiko verčiau į mokyklą išvis neleisti. J. Keturakytė neįvardijo savo mokyklos, kurioje konfliktavo ne tik su vadovybe ir mokytojais, bet ir su visa bendruomene (atsisakė dalyvauti šimtadienyje). Jaunatvišką maksimalizmą labai gerbiu, bet toks entuziastingas pesimizmas išgąsdino (tiesa, salėje beveik sukėlė ovacijas).

Saulius Vasiliauskas pristatė valstybinių lietuvių kalbos egzaminų kaitą, vertinimo kriterijus ir komplikacijas. Vertinama formaliai, mechaniškai (svarbiau skyrybos ženklai nei kūrybiškumas), nesitariama tarpusavyje, bijoma „nepataikyti“ balo (jei dviejų vertintojų balai smarkiai skiriasi, darbą skaito papildomas žmogus). Jei moksleivis mėgina rašyti savais žodžiais – tokia avantiūra iškart kelia įtarimą. Tiksliai pacituoti autoritetą – pasiekimas. Norint sėkmingai išlaikyti egzaminą, mokiniai siūlo rašinyje pavartoti tokias frazes: „archetipinės vertybės“, „Dievo nustatyta pasaulio tvarka“, „įprasminti egzistenciją“, „kosminė tvarka“, „gamta harmonizuoja gyvenimą“.

Gaila, kad beįsiplieskiančią diskusiją apie „apšvietos“ ir „aptamsos“ (J. Keturakytės terminas) ypatumus nugesino A. Sverdiolas, susidomėjęs tik teoriniu M. Adomėno pranešimu, o visa kita pavadinęs „individualiomis ekstazėmis“. Diskusijų trūko visą savaitgalį: pirmiausia dėl pranešimais pergrūstų sesijų, taip pat dėl aplaidaus (arba pernelyg santūraus) moderavimo. Sumanymas po kiekvieno pranešimo skirti laiką „tiks­linamiesiems“ klausimams, o po visos sesijos – išsamesniems komentarams akivaizdžiai neveikia (dauguma yra pernelyg iškalbūs, kad sulauktų sesijos pabaigos). Moderatoriai pirmenybę visada teikia „Santaros“ grandams, po kurių pasisakyti eiliniam klausytojui morališkai nebeįmanoma (mokykloje būdavo kovojama su mokiniais, per dažnai keliančiais ranką – jie išklausomi tik tada, jei nepasisako niekas kitas).

Susitvenkusį asmeninį nusivylimą praskaidrino „užklasinė veikla“. Puikiai subalansuoti buvo Giedrės Kazlauskaitės ir Laimos Kreivytės poetinio tandemo bei smagios Antano Šileikos prozos skaitymai. Silpniau suveikė Rolando Rastausko ir A. Nykos-Niliūno poezijos simbiozė: magiškam RoRa balsui reikia seksualesnės aplinkos nei mokyklos aktų salė ir, mano manymu, kitokių tekstų. Teatrališkos intonacijos disonavo su racionaliais, intertekstualiais tekstais (negelbėjo net mergaitės ir krūtys, kurių eilėraščiuose pasirodė stebėtinai daug). Dokumentinių filmų apie Niliūną seansas buvo ilgokas, daug kas kartojosi. Vis dėlto žiūrėti 1997–1998 m. (Niliūno apsilankymo Lietuvoje) medžiagą buvo itin smagu – labiausiai dėl prastos kokybės, ištempto vaizdo, šiandien nebeįtikėtinų kompiuterinio montažo bandymų (eiles skaitančio aktoriaus veidas „priklijuotas“ ant lango, pro kurį matyti sniego pusnys / iš kadro tolumos atskrieja skaidrė su knygos viršeliu / iš paskos atskrieja Vytauto Kavolio veidas / aktoriaus, klampojančio per pusnis, kojos). Toks nuoširdžiai dvasingas trashas, deja, liko nesugrąžinamoje praeityje.
Andrew Mikšys buvo mano „Santaros“ headlineris. Sietle ir Vilniuje gyvenantis Fulbrighto ir Guggenheimo fondų stipendininkas, kurio darbai publikuoti „The New Yorker“, „Harper’s“, VICE ir kitur, Lietuvoje pagarsėjo po fotografijų ciklo DISKO, kuriame užfiksavo Lietuvos provincijos diskotekas. Tiksliau, po „Lietuvos ryto“ straipsnio, esą jo baisus menas nusmukdys šalies ekonomiką ir turizmą. Mikšys taip pat yra išleidęs knygą apie lietuvišką taborą, dabar planuoja ciklą apie Baltarusiją. Pasak Jurijaus Dobriakovo, jo fotografijos, lyginant, tarkim, su Rimaldo Vikš­raičio, labiau dokumentiškos, mažiau metaforiškos, keliančios nesaugumo jausmą („svetimas džiunglėse“). Agnė Narušytė papildė, kad, priešingai nei pasirodė žiniasklaidai ir didžiumai visuomenės, fotografuojamuose veiduose nėra agresijos, žmonės nėra prigauti netikėtai – jie pasipuošę, pozuoja ir išsaugo paslaptingumą.

Alantos dvare buvo atidaryta dailininko Vaidoto Žuko galerija – gausybės dvaro kambarių sienos iškabintos dar didesne gausybe įvairiausių paveikslų. Jų kokybės nesiimu vertinti, tačiau pati idėja Lietuvos provincijos ir „Santaros“ suvažiavimo kontekste man labai patiko. Patiko ir ekskursija į Nemeikščius, Niliūno gimtinę, ir į gabaliuką Utenos. Žinoma, be kruopštaus Giedrės Šmitienės pasakojimo būtume ten nieko nepamatę ir nesupratę, nebent tik nuostabią 1884 m. pastatytą Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią. Labai linkėčiau „Santarai“ daugiau panašių ištrūkimų iš savo kiemo – ne tik veidu atsisukti į tą kitą Lietuvą, bet ir į ją nueiti, ir pas save pa­sikviesti.

Kol kas alantiškius pradžiugina tik „Santaros“ diskoteka. Šiemet iš Reino Raudo ją perėmė Saulius Žukas, visą gausų jaunimą pradžiuginęs trankiu rokenrolo, rolingstounų ir klasikinio roko playlistu. Deja, antrą vakarą diskoteka patyrė fiasko: daugumą užmigdė laužas ir lyrinis grupės „Miglaukas“ folkas, po kurio niekam nebepasisekė atgaivinti nei didžėjų, nei šokėjų.

Suvažiavimo programėlėje įrašyta Vytauto Kavolio (iki šiol tvirta ranka diktuojančio „Santaros“ diskursą) 1954 m. citata: „Prieš sustingimą, abejojimą ir neviltį Santara iškelia laisvų ir kūrybingų žmonių bendruomenę, kuriai tiesa yra tai, kas kuriama ir dėl ko kovojama.“ Energijos santariečiai tikrai tebeturi, tik norėtųsi, kad ją eikvotų kūrybai ir kovai, o ne beviltiškam pesimizmui.

„Santaros-Šviesos“ pranešimų vaizdo įrašus galima pasižiūrėti www.filosofija.info

Komentarai  

 
+3 -6 #2 Gerbiama ponička, 2015-07-10 14:55
prašau atkreipti dėmesį į savo apžvalgos toną. Jūs dejuojate, kad kiti dejavo :DDD Tai, kas čia dabar geresnis? Jūs ar anie?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+8 -1 #1 mirta 2015-07-09 22:43
Ačiū už inofrmatyvią ir sąžiningą apžvalgą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai