Vytautas Landsbergis. Iš gyvenimo

Džojos Barysaitės nuotrauka
Džojos Barysaitės nuotrauka

Mano giminaitis Edmundas Laucevičius, vyresnis amžium istorikas ir buvęs diplomatas, sakydavo, kad sovietai yra unikali tauta – jie sugeba apšikti lubas.
Naujieji sovietai šiandien, regis, užsimojo į viso pasaulio lubas.

* * *
Kai Michailas Gorbačiovas dialoge su manimi mestelėjo apie Margaret Thatcher: „Aš ją vadinu Margaret“, tai turėjo mane priblokšti. Nublokšti į deramą vietą – taip jam atrodė.
Stengiausi būti mandagus ir suvaldžiau veido raumenis. Pravertė gyvenimo pamoka iš senų sovietinių laikų. Kai apie 1973-iuosius nusišypsojau ministrui plėtojant viešą demagogiją apie muzikos mokymą – o sėdėjau prieky –­ tai neliko pamiršta nė po keliolikos metų.
– Jakelaitis teikia patį profesūrai, bet aš nesirašysiu.
Vytautas Jakelaitis tada buvo Klaipėdos fakultetų prorektorius.

* * *
– Kam tau tas namas, – tartum klausdamas supeikė senjoras Justas Paleckis, kai jam nunešiau ne savo, o tėvo prašymą grąžinti vasarnamį Kačerginėje.
Toks paprastas vadovaujančio asmens požiūris išmušė iš apgalvotos strategijos; mėginau kažką inertiškai paistyti apie architekto senatvę, ir kad jam kartais praverstų poilsis savo paties teisėtai pasistatydintame medinuke. Žodžiai ėjo pro šalį ir liko be rezultato, nes mat iškart buvau nepagavęs sviedinio: neaiškinau, ką darysiu su tuo vasarnamiu, atgavęs jį neva savo tėvui, kai man jo nė nereikia arba nesu nusipelnęs. Grynas vargas, tai kam?
Visai paprastas kartų nesusikalbėjimas.
Gerokai vėliau jaunesnieji Vilniaus architektai vis dėlto išrūpino, kad tėvui vasarnamį grąžintų.

* * *
– Mes jus sutriuškinsim, – nuskambėjo iš aukštybių, kai mano laikinai vadovaujami muzikologai nutarė surinkti tarybinės spaudos neskelbiamus straipsnius į mažą sąsiuvinėlį ir atsispausdinti kelių egzempliorių tiražu: saviškei Kompozitorių sąjungai, Kultūros ministerijai ir Centro Komitetui.
Ta žinia (įskundimas) buvo suvokta kaip sąmokslas leisti „samizdatą“ –­ cenzūros taisykles pažeidžiančią savilaidą.
Kumščiu į stalą!

* * *
Auksinių rankų meistrai, vieniši vyrai girtuokliai vienišuose kaimo namuose. Galėdavai pasisamdyti kokiam remontui, padarydavo gražiai, o pinigų nenorėdavo. Butelis – gerai.
Taip ir gyveno, liūdesio valandą pasibastydami po vienišas apylinkės moteris, kitų vyrų paliktas.
– Kai negalėsiu, pasikarsiu.
Dar nebuvau skaitęs „Gyvenimo po klevu“, bet vaizdai sakyte sakė: kaimą reikia gelbėti. Kaip?
Kai atkūrėm nepriklausomybę, atrodė, kad ūkininkai grįš ir gyvens. Lietuva vėl gyvens. Reikia atiduoti žemę.
Taip atrodė.

* * *
Stalius Petraitis, daręs vasarnamiui vidines duris, papasakojo.
Kai ėmė į kariuomenę, nuvarė į Kauną, į komisariato kiemą.
Jauna ir nėščia žmona atėjo, susirado jį ir išsivedė už rankos namo. Niekas prie vartų nesustabdė! Teko slapstytis. Kur?
Namuose pamiškėj, tad ir miške, kuris čia pat. Svečiams artėjant spėdavo pasitraukti. Žmoną keikdami baugindavo, grasindavo. Kur vyras?!
Kartą gal šuo nepajuto ar ką, o svečiai čia pat. Į mišką nespės, tai užlipo ant aukšto. Atsistojo už kamino, kur dar daugiau.
Apačioje rusas karininkas su savais ir dar vietiniais stribais. Pritriukšmavo, prikeikė, ir karininkas siunčia vieną stribą, Jakelaitį, užlipti kopėčiomis ir patikrinti, ar ten yra kas. Atkėlęs aukštinį pažiūrės.
Šeimininkas už kamino sustingęs. Po ilgesnio laiko, kai jau tyla, pamanė, kad tas nuėjęs. Iškišo galvą iš už kamino. Akys – į akis!
Tada Jakelaitis nulipo žemyn. „Ničevo niet.“ Buvę pažįstami.
Po kelių mėnesių rado jį miške nušautą. Stribas, tai turbūt partizanai nušovė. Jie ir Kačerginę puldavo, tuomet stribai ir karininkai bėgdavo slėptis į krūmus prie Nemuno.

* * *
Prie konservos, jau Lenino aikštėje, išlipau iš autobuso, gal jau troleibuso.
Prieš mane išlipo moteris, ir jai iškrito piniginė.
Buvau seno auklėjimo, tai pasilenkiau pakelti ir paduoti.
– Neliesk, čia mano!
Rusiškai skambėjo raiškiau.
O toje pačioje vietoje, taipgi troleibuse ar autobuse, buvau patyręs ir malonių įspūdžių. Toks man įsiminė kreipinys „molodoj čelovek“. Turėjau sukaupęs per keturiasdešimt, gal netoli pusamžio.
Kadangi suktelėjęs privažiavau prie senosios konservos, tai kitąkart pasiūlysiu apie ją daugiau. Prieš keletą metų nespausdino, gal dabar išspausdins. Juk neprašau honoraro, visiems dabar sunku.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai