Goda Aksamitauskaitė. Meno rinkos apmąstymai me­no mugės fone

Panašu, kad Oscaras Wilde’as klydo teigdamas, jog visas menas yra nenaudingas. Naujas meno kūrinių „vartojimo“ būdas – potencialiai pragmatiškiausias iš visų – pastaraisiais metais vis populiarėjo. Kai akcijų biržos grimzdo, o skolos kilo, meno rinkoje vis nuskambėdavo rekordiniai pardavimų skaičiai. Unikalus meno lankstumas nestabilioje ekonominėje sistemoje atkreipė ne tik estetų, meno mėgėjų, o ir investuotojų dėmesį – menas tapo solidžia investicija ir dabar patenka į naujos kartos investicines vertybes apibūdinantį ekonomisto Joe Rosemano 2011 m. pasiūlytą akronimą SWAG (silver, wine, art, gold). Tai nesudėtingai pervežami ir sandėliuojami fiziniai objektai, kurių vertė labai mažai arba visai nepriklauso nuo papras­tųjų akcijų kaitos procesų. Šis neretai su menu mažai bendro turinčių fizinių ar juridinių asmenų investavimo posūkis yra logiškas: apčiuopiamą naudą teikia „retumo ekonomikos“ principas, objekto patvarumas, ilgaamžiškumas ir investuotojo „krepšelio“ įvairiapusiškumas, t. y. finansų paskirstymas skirtingose srityse.

Geriausias žiūrovų išrinktas  „ArtVilnius ’15“ menininkas Monika Dirsytė savo kūrinyje „Aš tavo saulė“. Ryčio Šeškausko nuotrauka
Geriausias žiūrovų išrinktas „ArtVilnius ’15“ menininkas Monika Dirsytė savo kūrinyje „Aš tavo saulė“. Ryčio Šeškausko nuotrauka

Minėtųjų asmenų materialinis prag­matiškumas, nedaug bendro turintis su idėjine kolekcionierių praktika, davė pagrindą naujos specialybės – patarėjo meno investicijų klausimais – įsitvirtinimui. Vienas pirmųjų, o dabar ir vienas reikšmingiausių žaidėjų šiame lauke yra dar 2001 m. Philipo Hoffmano įsteigtas „The Fine Art Fund“, kurio komandą sudaro 40 meno ir finansų ekspertų, jų dėka sudarytos sutartys investuotojams atnešė jau per 350 mln. dolerių pelno. Vis dėlto pats Charlesas Saatchi yra pasakęs: „Menas yra prasta investicija, nebent tau labai, labai pasiseka.“ Kadangi meno vertė taip pat yra ir spekuliatyvi, subjektyvi, taigi itin sunkiai nuspėjama. Prieš kelerius metus Hoffmanas teigė, kad investuotojai tikrai nesigroži savo aukso luitais, o kai kuriais atvejais jie panašiai elgiasi ir su meno kūriniais1. Materialiai ir kultūriškai vertingi kūriniai dingsta iš visuomenės akiračio: neribotam laikui uždaromi milžiniškuose, visą parą saugomuose sandėliuose Ženevoje, Singapūre ar Liuksemburge –­ jų vertė redukuojama iki piniginės transakcijos2.

Lietuvoje, tikriausiai derėtų pasakyti „laimei“, meno kūrinių apyvartos procesai vyksta ne tokiu pragmatiniu lygmeniu. Daugelis kritikų sakytų, kad meno rinka pas mus neegzistuoja visai, nors faktiškai ir turime tam reikalingus dėmenis: kuriančius menininkus, mažesnes galerijas, Nacionalinę dailės galeriją, suformavusią tam tikrą ne vien simbolinių verčių sistemą, aukcionus ir mugę. Rinką inicijuoti ar jos egzistavimo iliuziją kurti 1997 m. antrąja „Lietuvos dailės“ ciklo paroda „Galerijos pristato“ pamėgino ŠMC. Devynių asmenų komitetas, vadovaujamas Kęstučio Kuizino, atrinko 12 galerijų, kurios, besirinkdamos, ką pristatyti, turėjo progą išgryninti savo identitetą. Tuo laiku buvo 8 galerijos iš Vilniaus ir po vieną iš Klaipėdos, Kauno, Šiaulių bei Panevėžio: pavaldžios savivaldybėms, LDS, priklausančios privatiems asmenims ir kt.

Šeštoji „ArtVilnius ’15“ mugė neabejotinai praplėtė galerijų arealą. Lietuviškos galerijos pastaruosius porą metų beveik be išimčių yra iš trijų didžiausių miestų, tačiau gausėja galerininkų iš kitų Europos ir šiek tiek už geografinės bei geopolitinės Europos ribų atsirandančių šalių. Jų kokybę ir vietą gimtajame meno lauke galima būtų kvestionuoti atskirai arba organizatoriai turėtų bent susilaikyti nuo pretenzingų teiginių, kad bus pristatytas x ar y šalies šiuolaikinis menas, kai faktiškai po x ar y vardu eksponuojasi vos viena, galbūt dvi galerijos (pernai – Austrija, Slovakija, Didžioji Britanija ir kt., šiemet –­ tos pačios Slovakija, D. Britanija, Italija, Prancūzija ir kt.). Tokiu būdu galerijos kraunasi simbolinį kapitalą (vis dėlto „ArtVilnius“ yra vienintelis tokio tipo ir masto renginys regione), o patiklesni lankytojai susikuria nebūtinai teisingą įspūdį.

Neturiu informacijos, kiek procentų mugės lankytojų buvo iš Lietuvos ar užsienio ir kiek iš jų įsigijo darbų, tačiau trečią mugės dieną raudonų skrituliukų prie darbų buvo desperatiškai mažai. Empiriškai ateina suvokimas, kad meno rinkoje ne viskas gerai, pamačius galerijos, nors ir visai jaunos, darbuotojus, šokančius laimės šokį klijuojant pirmąjį skrituliuką prie tapybos darbo. Galbūt čia ir slypi (nors kiek iš tikro „slypi“, o kiek yra akivaizdus) galerijų pasiūlos raktas – žmonės vis dar linkę pirkti plakatišką tapybą arba figūratyvią skulptūrą. Rankų pirštų pakaktų suskaičiuoti videomeno darbus, prireiktų dar ir kojų pirštų instaliacijoms, tačiau tai niekis, palyginus su drobių gausa. Pastarąsias lengva parsigabenti, nereikia ypatingų sąlygų (technologijų ar erdvės prasme) joms eksponuoti. Saulius Vaitiekūnas susitikimo prie savo instaliacijos metu juokavo, kad „ex-votos / raudų sieną“ be jokio gailesčio išardys, nes jos niekas ne(į)pirks, o ankstesnis kūrinys jau guli paskirų plytų pavidalu ŠMC kiemelyje ir prie jo dirbtuvių.

Kita problema – pirminės ir antrinės meno rinkos susipynimas. Šiuolaikinio meno lauke pirkėjai linkę „apeiti“ sistemą ir, sužinoję apie menininką iš galerijos, kontaktuoti su juo tiesiogiai. Tuomet veikia visai kitokie rinkodaros dėsniai: kūrinys dar neturi kainos istorijos, jo vieta istorijoje ir autoriaus kūrybinėje biografijoje neaiški, todėl ekonominė vertė – sutartinė. Šie principai galioja ir tuomet, kai darbai pardavinėjami per galerijas, tačiau šios Lietuvoje vis dar neturi aiškių sutarčių su menininkais, o visuomenėje įsisenėjęs „švogerių krašto“ mentalitetas. Pirminėje rinkoje išsilaikyti sunku, todėl, „Meno rinkos agentūros“ vadovės Simonos Makselienės teigimu3, dauguma galerijų, pažeisdamos teorinį idealų modelį, žengia žingsnį į antrinę rinką ir prekiauja kūrinais, kurie turėtų patekti į aukcioną, nes yra seni, investiciniai. Tai, deja, buvo matyti ir keliuose lietuvių galerijų stenduose. Nors, menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio nuomone, dabar rinkas būtina suvokti ne kaip prekių pardavimą, o labiau kaip ženklų gamybą ir jų srautą, kurį palaiko ir skatina kultūrinis žinojimas, estetiniai ir kultūriniai vartotojo įgūdžiai bei kaip niekad svarbus tampa prekės individualumas, teikiami unikalūs išgyvenimai4, būtent pastarasis dėmuo leidžia ribotą kultūrinį žinojimą turintiems investitoriams spekuliuoti kūrinių verte.

Lietuvoje patarėjo meno investicijų klausimais profesija taip pat tarsi neegzistuoja, tad dėl ne kartą įvairiuose kontekstuose pabrėžto meno lauko siau­rumo konsultacijos priimamos kaip natūralus „draugiškas“ gestas. Tikrai verta pasidžiaugti, kad lietuvių kolekcionieriai neizoliuoja darbų nuo plačiosios visuomenės. NDG rengiamose laikinose pa­rodose, ypač skirtose vieno menininko retrospektyvai, gausu darbų iš privačių rinkinių. Kitas pozityvus aspektas – mugėje įsigyti kūriniai įgauna likvidumą, yra oficialiai deklaruojami, vėliau gali būti pelningai realizuojami, o taip kuriama meno rinka, atsiranda medžiagos sudaryti menininkų indeksą, kuris veikia daug globalesniame kontekste. Taigi, nekvestionuojant estetinių meno kūrinių aspektų ar struktūrinių mugės dalių kokybės, „ArtVilnius“ yra neabejotinai teigiamas reiškinys skirtingoms auditorijoms.

1 Kate Mansey kalbasi su Philipu Hoffmanu. „Old Masters moulder unseen in Swiss ‘port’“: http://www.thesundaytimes.co.uk/sto/news/uk_news/Arts/article1159151.ece.
2 Kamila Kocialkowska. „Investment Art: A Beginner’s Guide“: http://www.newstatesman.com/cultural-capital/2012/11/investment-art-beginners-guide.
3 Beatričė Laurinavičienė kalbasi su Simona Makseliene. „Apie meno rinką be sentimentų“: http://vz.lt/article/2011/12/4/apie_meno_rink%C4%85_be_sentiment%C5%B3?pageno=2.
4 Virginijus Kinčinaitis. „Kultūros ir meno rinka pokyčių visuomenėje“: http://www.su.lt/bylos/mokslo_leidiniai/interstudija/2013_15/kincinaitis.pdf.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai