Jūratė Visockaitė. Po ketaus dangčiu

Katalogas „ArtVilnius ’15“ man padarė didesnį įspūdį nei mugė „ArtVilnius ’15“ (birželio 25–28 d.). Nežinau, ar katalogas toks jau puikus, ar tą patį, ką gyvai apžiūri didžiulėje mugėje, galima patirti patogiai vartant storą leidinį –­ reprodukcinį – lengvai atgaminantį kilometrinės ekspozicijos formą, turinį ir dvasią.

Matas Janušonis. „Iškvėpimas“, ketus, 62 x 30, 2014. gyčio norvilo nutraukimas
Matas Janušonis. „Iškvėpimas“, ketus, 62 x 30, 2014. gyčio norvilo nutraukimas

Jei Viešpats nebūtų apsaugojęs ir būčiau poetė, tai ir pačią mugę pavadinčiau „Reprodukcija“. Šiuolaikinė dailė lepina save reprodukuodama šiuolaikines problemas. Atėjęs į parodą turi įsijungti galvą, o ne akį, ne jausmus.

Šį sykį mažiau skiriasi, liejasi katalogo-mugės skirsniai „Galerijos“, „Projektai“, „Skulptūros“. Pastariesiems mano širdis netgi minkštesnė, nes čia, kad ir kaip būtų keista, mažiau kamufliažo. Dainiaus Liškevičiaus 16-kos kiaurų keroliškų kambariukų „Labirintas“ su jo praėjusio asmeninio gyvenimo pėdsakais svaigina ir gramzdina vienu kartu horizontaliai ir vertikaliai – norėčiau ir aš tokį namie turėti... Vladimiro Tarasovo „60-ųjų“ instaliacijoje su aguonomis ant sienos ir suplėkusiu šienu ant grindų, deja, tvyro kvapas, kuris užslopina geidžiamą retrokontaktą. Užtat Algimanto Kunčiaus dešimtmečiu vėlesnis fotociklas „Palanga“ su smėliu ir mediniu takeliu jį subtiliai užtvirtina. Iš visos propagandinės ukrainietiškos mugės ekspozicijos priimtiniausia Antono Logovo pernelyg gražiai parodoms sukaltų griozdų barikada „Naujas laikas“ –­ ir tai tik todėl, kad ji asocijuojasi su mūsų „rąstu akyje“ – genialiuoju Neries Vamzdžiu. O asmeninį prizą duodu, mano galva, irgi Vamzdžio „mokyklos“ atstovui Matui Janušoniui, kurio „Iškvėpimo“ aprūdijusius ketaus dangčius ant kanalizacijos šulinių tarp šaligatvio plytelių prie įėjimo ne visi ir pastebi.

Pas mus dailiose galerose sėdi ir galerijoms vadovauja, taip pat ekspozicijas sustato beveik vien moterys. Jų medžioklės plotuose pati sau išskyriau irgi moteris, kuriose kūrybiniai procesai burbuliuoja tarsi tuose susisiekiančiuose induose. Geriausia menininke išrinkta Laima Oržekauskienė-Ore „Dedikacijos tėvui“ (galerija „Art-cart“) idėją šiek tiek nusirašė nuo garsiųjų Eglės Ridikaitės bobutės skarelių, tačiau ką darysi – ir tėvai, ir bobutės yra amžinos bendros temos. Tą pačią dūdą pučia ir VDA tekstilės galerijos menininkės: Aurelijos Maknytės „Tėvų kambaryje“ kabo išsaugoti drabužių lekalai iš senų pageltusių laikraščių; Aistė Kisarauskaitė eksponuoja chirurgo tiesiog meniškai susiuvamo kūno siūles; Eglė Kuckaitė „Minčių epidermio“ cikle, šiuolaikiškoje Turino drobulėje, mėgina prakrapštyti žmogaus (moters?) mąstysenos odą.

Vis dėlto asmeninį prizą skirčiau vyro mąstysenos „odą“ užtikrintai perteikiančiam grafikui Jonui Čepui (VDA galerija „5 malūnai“). Jo medžio raižiniuose radau ne dabar dailėje madingą galvos, o profesionalo rankos ir akies miklumą. Taip pat pasaulėjautą, kurią mugėse ima užstoti puikiai kerojanti Reprodukcija.

Esu tikra, kad ne man vienai praėjusi mugė sukėlė begalinę nostalgiją palaidotai tapybai. Solomonas Teitelbaumas ir dar vienas kitas kuklesnis jos neišgelbsti. Labai keista, kad būtent galerininkės moterys ją laidoja.

* * *

Artistai irgi turi ambicijų ir nori kurti. Visi, ne tik dramos, bet ir štai, prašom, baleto. LNOBT jau ketvirtą kartą sezono pabaigos koncerte „Kūrybinis impulsas“ (birželio 28 d.) rodo pačių šokėjų sukurtas choreografines miniatiūras.

Turbūt labiausiai nustebino koncerto muzikos asorti. Pajunti, kaip klasikinio baleto atlikėjams norisi „kažko kito“. Jie ieško, bijo, nedrįsta pernelyg nukrypti, limpa kaip muselės – juk muzika jiems alfa ir omega, ant šitų dramblių jie stato savo trapų pasaulį. Bet ir mums, publikai, Onutė Narbutaitė ir Giedrius Puskunigis greta Maxo Richterio, didžėjaus Kidkanevilio, Chilly Gonzaleso, Afrikos būgnų ir, žinoma, Bacho su Čaikovskiu skamba tarsi iš naujo.

Neseniai „išklausiau“ visą festivalio „Šiuolaikinis Baltijos šokis“ kursą, todėl „Impulsas“ man savaime lygiavosi su juo. Kuo panašūs ir skirtingi anie ir šitie šokėjai, kaip sau nenori, bet vis dėlto tarnaujantys vienai mūzai? Lengviau atskirti, išstumdyti į savus kampus „klasikus“ ir „modernistus“ tuomet, kai jų kūryba ne visai nusisekusi. Sunku atskirti, kai jiems atsiveria turbūt tos mūzos siųstas antras kvėpavimas, jiems sekasi ir Terpsichorė šypsosi.

Tą antrą kvėpavimą „Impulso“ publika iškart užfiksavo skardžiu „bravo“ –­ po Editos Stundytės „Laukimo“. Jį aiškiai juto ir Kipro Chlebinsko „Metabolės“ atlikėjai. Mano galva, jei šokėjas prasitaria, kad šokyje „reikia kuo mažiau judesių“, kad „atrodo, ne aš šoku pagal orkestrą, o orkestras groja pagal mane“, tai jo galva ir vaizduotė dirba ne blogiau nei kojos, ir mes galime tikėtis dar vieno „impulsinio“ choreogra­fo (po pernai atsiskleidusio Martyno Rimeikio). Tokių pat vilčių suteikė ir Jelenos Lebedevos bei Olgos Rudekevič tapybiška „Geroji žinia“.

Viena tiesa neginčytina: „Impulso“ suteikiama saviraiška geležinių kanonų suvaržytiems LNOBT šokėjams yra tiesiog dangaus mana. Galėtų ji iškristi net kelis kartus per sezoną.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai