Studentas Karolis Dambrauskas: „Didžiausia rezistencija yra nepasidavimas panikai“

Karolis Dambrauskas. Agnės Juškaitės piešinys

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Negaliu sakyti, jog pasigendu ko nors konkretaus dėl pačios paprasčiausios priežasties – nesu tas, kuris nuolat atidžiai stebėtų šalies kultūrinį gyvenimą. Nemėgstu sekti naujausių tendencijų, nes gerai neišmanau vienos kurios nors meno rūšies. Nuolat didėjanti įvairovė verčia arba rinktis bet ką, arba atsakingai domėtis tuo, kas, kur ir kada vyksta. Mano susidomėjimas dažniausiai kyla dėl draugų ar pažįstamų rekomendacijų. Šiuo metu gyvenu Vengrijoje (studijuoju nacionalizmą), tad pasitaiko progų sudalyvauti viename ar kitame Lietuvos kultūrą užsienyje pristatančiame renginyje. Tačiau lūkesčiai tokiu atveju visuomet yra riboti, nes gauni tai, ką pavyksta suorganizuoti ambasadai. Lietuvos ambasados Vengrijoje renginiai kartais maloniai nudžiugina, o kartais šiek tiek nuvilia. Įdomu stebėti, kokie nacionalinės kultūros aspektai yra pabrėžiami. Taip pat įdomu, kokie Lietuvių kultūros reiškiniai prasiskverbia svetur be oficialių institucijų pagalbos. Smagu netikėtai išgirsti, kad Budapešto meno galerijoje eksponuojami Žilvino Kempino darbai, kad universiteto, kuriame studijuoju, leidykla kaži kodėl nusprendė į anglų kalbą išversti Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ ar kad į miestą atvyksta „Ten Walls“.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Vis laukiu gero lietuviško filmo be teatro elementų. Draugai, kurie dirba su kino produkcija arba tiesiog yra didesni sinefilai nei aš, dėl to man dažniausiai priekaištauja. Bet nieko negaliu sau padaryti. Paskutinis mano matytas lietuvių filmas – Igno Jonyno „Lošėjas“. Atrodytų, kad jau viskas beveik gerai – ir scenarijus, ir garso takelis, ir kameros darbas, bet aktorių vaidyba vis tiek paliko įspūdį, kad žiūrėjau ne filmą, o spektaklį.

Pernai Kėdainiuose atsirado Czesławo Miłoszo festivalis. Labai tikiuosi, kad šitas daigas nenudžius ir žaliuos toliau. Neseniai interneto erdvėje startavo politinius ir kultūrinius reiškinius apmąstyti kviečiantis portalas doxa.lt. Viliuosi, kad kolegos stiprės ir įneš kokybiškos publicistikos į kultūrinį gyvenimą. Taip pat norėtųsi, kad pasigirstų daugiau balsų iš Lietuvos tautinių mažumų. Kad daugiau žinotume apie kaimyninių šalių, ypač Baltarusijos, kultūrinį gyvenimą. Jungtinė Karalystė, esanti už kelių tūkstančių kilometrų, mums geriau pažįstama nei artimiausi kaimynai.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

O kada paskutinį kartą kultūros žmonės nuėjo palaikyti protestuojančių policininkų, medikų ar mokytojų? Nemanau, kad menas turėtų būti apgobtas šventumo skraiste ir išskirtas iš visų kitų žmogiškųjų veiklų kaip tas, kurį visi turėtų iškart (į)vertinti. Tokia metafizika nė kiek nereikalinga. Veikiausiai nereikalinga nei tiems, kurie domisi menu, nei tiems, kurie jį kuria. Problema, man rodos, yra kiek platesnio pobūdžio. Galbūt atskiros visuomenės grupės menkai vertina viena kitą? Visiems atrodo, kad be jų – kaip be rankų. Gal ir taip, bet rankoms be kitų kūno dalių irgi nelabai gerai. Tad manau, kad kitų streikuose nedalyvaujantys menininkai čia niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos visuomenės grupės.

Lino Spurgos piešinys

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Veikiausiai gresia. Lietuvos politikai siauraprotiškai mano, kad menas ir kultūra yra tos sritys, kurioms užtenka to, kas lieka nuo vaišių stalo. Vieša paslaptis, kad Kultūros ministerija nėra pelninga, todėl, skirstant ministerijų portfelius, ji tampa karšta bulve, kurios visi kratosi. Manyčiau, kad kol kultūra yra nepelninga, tol menininkai gali jaustis ramūs dėl savo laisvės nuo ideologinių valdžios užsakymų. Be to, kartais tokia situacija sudaro sąlygas maloniems netikėtumams. Pavyzdžiui, vieną geriausių šalies kultūros ministrų Arūną Gelūną savo laiku paskyrė viena prasčiausių šalyje Tautos prisikėlimo partija.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Po 25 nepriklausomybės metų į viešų, o grąžinus šauktinių kariuomenę – ir į privačių svarstymų sritį grįžo saugumo tema. Tema, tiesa, daugelį ištiko taip, kaip ištinka stichinės nelaimės – netikėtai. Didžiausią nerimą man kelia efektas, kurį šis temos sugrįžimas sukėlė, kelia ir turbūt dar ilgai kels. Gynybinės nuotaikos neskatina nei kūrybiškumo, nei apskritai kritiško mąstymo. Dar blogiau, kad tos nuotaikos reiškiasi chaotiškais sprendimais, neapgalvota komunikacija viešojoje erdvėje, hiperemocingumu ir karštligišku noru kuo greičiau viską sutvarkyti. Net ne sutvarkyti, o deproblematizuoti situaciją taip, kad būtų galima grįžti prie savo ramios kasdienybės. Galima penktąja kolona apšaukti „seksekspertę“, propagandos skleidimu apkaltinti anarchistinį studentų ziną, prisipirkti krūvas ginklų ir visa tai pateikti kaip sėkmingą atsaką į iškilusius iššūkius, tačiau iš tiesų tai tėra vieša komedija. Nematyti problemų yra taip pat blogai, kaip ir greitai bei atmestinai jas spręsti. Liūdna, kad svarbūs šalies asmenys nesugeba adekvačiai reaguoti. Dažnai stokojama susitvardymo ir ramaus apsvarstymo. Norėčiau, kad mažiau nujaustume save ateityje ir labiau pasijaustume dabartyje. Didžiausia rezistencija, mano nuomone, – nepasiduoti panikai.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai