Vytautas Varanius. Vis dar šviežios apelsinų sultys

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Anthony Burgess. „Prisukamas apelsinas“. Iš anglų kalbos vertė Saulius Dagys. – V.: „Sofoklis“, 2014.

Šiuo kukliu tekstu nusikelsime į praeitį patyrinėti dabarties. Aišku, mažų mažiausiai keista „recenzuoti“ 1962 m. išleistą knygą. Recenzentas vėluoja keliomis kartomis, tačiau viltingai tiki, jog knyga į jo rankas pakliuvo ne be reikalo. Juk gera literatūra – visuomet aktuali (įdomu būtų sužinoti, kokios reakcijos sulaukė pirmasis lietuviškas šio kūrinio leidimas gūdžiais 1993-iaisiais).

„Prisukamas apelsinas“ – tai universalus visuomenės etiketo vadovėlis, puiki socialinės deviacijos (nukrypimo nuo normos) teorijos iliustracija. Toks kūrinio universalumas pasiekiamas aprašomuose įvykiuose trinant laiko ir erdvės ribas – čia nerasime konkrečios šalies, tautos, miesto, nežinome ir konretaus laiko, tačiau vaizduojami įvykiai, autoriaus nesugebėjimas „numirti“ ir atsiplėšti nuo savojo laiko vis vien sufleruoja apie XX amžių, kai puikuojamasi kosmoso užkariavimu bei darbininkų kultūra. Knygos kalba, nadsaty žargonas (angliškų ir rusiškų žodžių mišinys), taip pat neleidžia griežtai spręsti apie veikėjų tautybę, veiksmo vietą ar laiką. Nors, žinoma, rusų ir anglų kalbos, dėmesį kreipiant į knygos išleidimo istorinį-kultūrinį kontekstą, lyg ir sufleruotų Šaltojo karo epochą…

Knygoje pasakojama jaunuolio Alekso istorija (tiesą sakant – jis pats ją pasakoja, mat knyga parašyta dienoraščio principu), kurią iš esmės galime vadinti tragikomedija. Tai istorija, kupina betikslio smurto ir savidestrukcijos, pirmame plane – brutalaus, nusikalstančio jaunimo problematika. Burgessas kviečia skaitytoją kartu su Aleksu padaryti tolčiok tolčiok kokiam senpalaikiui, sugrūsti jam kumštį į burną, į grindinį ištaškyti protezus ir panašiai. Jėga! Skaitant tikrai galima užsivesti… Turbūt ne veltui knyga lietuvių kalba mūsuose pasirodė tik po nepriklausomybės atgavimo. Praskridus virš gegutės lizdo, toks veikalas – pavojingas ginklas. Žinoma, įdėmus skaitytojas suvoks, kad kūrinys pavojingas visai ne dėl savo blogo pavyzdžio imliam ir nuobodžiaujančiam jaunimui. Šuo čia pakastas pėda giliau.

Skaitydamas apie nesąmoningai veikiantį, smurtaujantį individą, blaivus protas visada ims ieškoti priežasčių –­ kodėl? Žvilgsnis krypsta į aplinką – versdamas puslapius kur nors ant kalvos ir retkarčiais žvilgteldamas į apačioje zujantį miestą, pagalvoji, kad daugmaž viską pagauni. Anaiptol. Jaunimo nusikalstamumą, smurtą galima mėginti suvokti kaip maištą prieš mechanišką, progresuojančią visuomenę, kurios lūkesčiai (moralinė švara, tvarkingas, „normalus“ būvis) prasilenkia su priemonėmis tuos lūkesčius įgyvendinti (perauklėjimo politika, žiauri socialinė kontrolė). Žmogiškumas čia netenka prasmės: žmogus svarbus tik tiek, kiek naudos galima iš jo išspausti, kiek jis tarnauja bendram kolektyvo labui. Tai prisukamų apelsinų visuomenė, sudėtingas mechanizmas, kuriame dalyvauja prisuktieji, o jeigu kuris nors iš prisuktųjų susvyruoja ar veikia nenustatyta tvarka, yra perauklėjamas ramiam visų patogumui. Tačiau, kaip jau minėta, pagrindinio veikėjo Alekso maištas yra betikslis. Knygos herojus nemaištauja tam, kad pasaulis taptų geresnis, jis maištauja, nes jam tai patinka. Burgessas atsisako nesuprasto individo idėjos – šis egzistencialistų kūrybai būdingas konfliktas šiuo atveju turėtų per daug aiškų, nestebinantį moralą.

b_200_291_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-10_nr._3529_apelsinas.jpg

Autorius rodo blogį visu gražumu: „Negana to, blogio priežastis irgi glūdi sieloje, asmenybėje – manyje, tavyje, kiekviename iš odyn-oky mūsų; ta siela ar asmenybė – senio Bog kūrinys, jo didis radost ir pasididžiavimas. Be asmenybės blogis negali egzistuoti; vadinasi, valdžia, teismai, mokyklos ir taip toliau, bandydami sunaikinti blogį, faktiškai naikina asmenybę. Ir iš tiesų, o broliai, – argi visa šių laikų istorija nėra vien narsių malenky asmenybių kova su tais gigantiškais bedvasiais mechanizmais? Aš rimtai – rimčiau su jumis, brolyčiai, dar nesu šnekėjęs. Bet, kad ir kaip būtų, jei ką darau, darau todėl, kad man patinka tai daryti“ (p. 60–61).

Šio blogio priežastys – gelminės. Blogis būtinas egzistuoti gėriui, kont­rastas reikalingas palaikyti harmoniją, tačiau šiuo atveju apie kokią nors harmoniją kalbėti sunku. Iš erdvėlaikio atplaišų sukonstruotas romano pasaulis nėra „perkandamas“ kaltę suverčiant kuriai nors vienai pusei (visuomenei ar pavieniams individams). Viskas per daug susiję, per daug sužaloti žmogiškumo principai, leidžiantys darniai funkcionuoti humanistinei bendruomenei. Kiekvienos iš trijų romano dalių pradžioje Aleksas, tarsi ieškodamas motyvacijos, klausia (mūsų ar savęs): „Na ir kas toliau, a?“ Tačiau toliau jis tik gramzdinasi gilyn į dugną, mėgaujasi destrukcija, nusikalsta, kol galiausiai yra draugų išduodamas policijai. Čia ir pats smagumas, kuriame atsiskleidžia visuomenės požiūris į individą, jų tarpusavio santykis: „Kodėl tada valstybė, skriaudžiama jūsų, chuliganų, neturėtų savo ruožtu skriausti jūsų?“ (p. 121) Visuomenė, kurią matome kūrinyje, gyvena Senojo Testamento tiesomis –­ akis už akį. Netinkamai funkcionuojantis Aleksas perauklėjamas greituoju būdu – medikamentais ir psichologiniu poveikiu, iš jo atimama moralinio pasirinkimo laisvė. Nes juk aukštesniesiems sluoksniams svarbu gražiai atrodanti statistika: „Mums rūpi ne motyvai, ne abstrakti etika. Mums tik rūpi, kaip sumažinti nusikalstamumą…“ (p. 160)

Ir iš tiesų – kaip tokių pavyzdingų darbininkų šeimoje gali atsirasti toks brutalus jaunuolis? Bet juk jis dievina klasikinę muziką! Burgesso kūrinys paliečia pamatinius žmogiškumo principus, verčia permąstyti prioritetus –­ kas svarbiau: darbas, valdžios brukami „idealai“ ar žmogus (kuriam reikia dėmesio)… Sunku įžiūrėti ir mąstyti žmogiškumą, kai jo nėra.

Istorija kartojasi. Baugu, nes šiandien prisukamų apelsinų zirzimas vis dar girdimas.

Iki pat paskutiniojo skyriaus knygos autorius nepateikia jokios išeities. Pūvančio pasaulio, nužmogėjusios ir nužmoginančios visuomenės vaizdavimas turi didžiausią bjaurumo estetikos krūvį ir emocinį poveikį. Galbūt dėl to Stanley Kubrickas, statydamas ekranizaciją, šį skyrių ir praleido. Į galvą ima lįsti mintys, kodėl Burgessas apskritai sumanė jį parašyti… Dėl to laikotarpio cenzūros? Leidybinių sumetimų? Ne vienam kritikui staigi pagrindinio veikėjo Alekso branda, išgijimas, nėrimas į humanizmą pasirodė dirbtinokas. Kita vertus, toks staigus, nelabai motyvuotas herojaus atsivertimas kuria ironišką efektą – „išgydytoje“ visuomenėje autsaiderio noras sukurti šeimą atrodo mažų mažiausiai absurdiškai. Perskaičius visą kūrinį, paskutinį skyrių sąmoningai norisi nutylėti, bet, aišku, veikia, stipru, nors ir nemnogo didaktiška.

Anthony Burgess. „Šekspyras“. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – V.: „Sofoklis“, 2015.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-10_nr._3529_sekspyras.jpg

Dar viena nebloga to paties rašytojo knyga. Perskaičius kyla vienas natūralus klausimas – kaip rašyti recenziją biografijai (vėlgi parašytai daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų)? Nesinori autoriaus girti už dar vieną knygą apie legendinį dramaturgą, bet kalbėjimas, mąstymas, sapnai ir svajonės apie Šekspyrą turbūt yra kiekvieno anglo gyvenimo dalis, kultūrinis deguonis. Gražu žiūrėti. Tačiau vis dėlto grįžkime prie knygos – kvaila būtų imti ir percituoti naujoje biografijoje pateiktus dar „negirdėtus, neregėtus“ Šekspyro gyvenimo faktus. Atpasakojimas niekam neįdomus. Vadinasi, tokiu atveju dera kalbėti apie tai, kaip tie faktai pateikti, koks yra bendras biografijos vaizdas, kokia teksto stilistika, kaip Šekspyrą reflektuoja XX amžiuje gimęs Burge­ssas.

Svarbu paminėti, kad patsai biogra­fijos autorius knygos pradžioje saviironiškai pabrėžia, kad „tai ne knyga apie Šekspyro pjeses ir eiles. Tai tik dar vienas bandymas – n-tasis – išdėstyti svarbiausius faktus apie gyvenimą ir visuomenę, iš kur radosi šios eilės ir pjesės“ (p. 7). Autorius pats suvokia esamų biografijų skaičių, todėl ir savąjį Šekspyro biografijos variantą rašo su šypsena, trūkumus užglaistydamas vaizduote, mėgindamas atsiriboti nuo panegirinės stilistikos ir kalbėti faktais. Tačiau kiekvienam daugmaž aišku, kad kalbėti apie Šekspyrą faktais yra tas pats, kas surasti Donelaičio kapą. Burgessas rašo atsargiai, iš pradžių pateikia smalsiam skaitytojui glėbį kultūrinio konteksto, o jau paskui, vartodamas atsakomybę naikinančius žodžius („galimas daiktas“, „man regis“, „tikriausiai“, „gali būti, kad“), užsimena, ką tuo metu veikė, skaitė ar rašė dramaturgas. Kitaip blaivios sąmonės žmogus turbūt ir nerašytų, kitaip, galimas daiktas, ir nebūtų įmanoma, nes Šekspyras yra Ang­lija, ir kad suprastum Šekspyrą, turi suvokti, iš kur jis yra atėjęs, kas darė įtaką jo kūriniams. Aišku, skaitant kartais pamiršti, ar skaitai Anglijos istoriją, ar vieno kūrėjo biografiją…

Žvelgiant iš XX ir juo labiau iš XXI a. perspektyvos, Šekspyro asmenybė išsilieja laike, paskęsta kontekstuose, yra išblukinama skirtingų epochų ir interpretacijų. Kad ir kaip Burgessas norėtų palikti kūrinius šalia gyvenimo ir gilintis vien į Šekspyro asmenybę, galų gale jis vis tiek sugrįžta prie kūrinių, juos interpretuoja, remiasi jais kalbėdamas apie Vilio buitį ir asmeninius reikalus. Šekspyras vis tiek labiausiai išlieka gyvas savo kūriniuose.

Visa ši biografija parašyta „su cinkeliu“, jungiant ankstesnėse biografijose užfiksuotus faktus su beletristikos interpretacijomis ir istoriniu kontekstu. Vaizduotės žaismą papildo subtilus ang­liškas humoras: „O dabar pats laikas paženklinti pirmuosius Vilio įspūdžius Londone tradicine gražbylysčių porcija“ (p. 78). Burgessas mėgina papasakoti Šekspyro istoriją nuo pat gimimo iki testamento, nušviečia autoriaus kūrybinį kelią, su smalsuoliais dalijasi savo spėjimais apie kūrėjo mylimąsias ir ligas. Knygos gale pateikiamas tvarkingas literatūros sąrašas, rodantis, kuo remtasi rašant biografiją. Matyti, kad darbui buvo išties kruopščiai akademiškai pasirengta, tačiau rašytojo talentas neleidžia Burgessui kalbėti sausai ir nuobodžiai. Tai populiariuoju, bet ne pigiuoju stiliumi parašyta knyga apie didžio dramaturgo legendą, apie talentą, „kuris labiau už kitus pasaulio regėtus talentus sutaiko mus su mūsų žmogiška egzistencija, nevykusių mišrūnų –­ nei dievų, nei gyvulių – egzistencija“ (p. 312).

Stanisław Lem. „Soliaris“. Iš lenkų kalbos vertė Eglė Juodvalkytė, vertimą atnaujino Rimvydas Strielkūnas.– V.: „Kitos knygos“, 2014.

b_200_297_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-10_nr._3529_Soliaris.jpg

Turėjau tokį (naivų) supratimą apie mokslinę fantastiką... Lemas jį suspardė. Perskaičius šią knygą, kyla labai daug klausimų apie žmogų, meilę, apie žmogaus ribotumą. Geros literatūros bruožas yra nuolatos šiuos klausimus pajudinti.

Toks yra ir Soliaris – labai ne-žmogiškas, labai painus. Kūrinyje nėra konkretaus laiko, gan akivaizdu, kad kalbama apie ateitį, kurioje gyvenimas kosmose yra tapes neatsiejama kasdienybės dalimi. Laiko nekonkretumas kviečia dėmesį sutelkti į svarbesnius dalykus, gilintis į pagrindinio veikėjo problematiką ir apskritai į žmogų, bandantį pažinti.

Žmogaus pažinimo, žmogiškumo idė­ja čia svarbiausia. Žmonės į Soliarį atvyksta siekdami užmegzti kontaktą su nauja gyvybės forma. Soliaris yra naujas posūkis žmonijos istorijoje, iki galo neperprasta, paslaptinga planeta, turinti dvi saules, skalaujama tiršto vandenyno, kuris veikia kaip planetos smegenys. Vandenynas transformuojasi, kuria naujus darinius, susietus su žmogaus smegenų veikla ir patirtimis. Vandenynas ir žmogus re­flektuoja vienas kitą, vandenynas įsirausia į slapčiausias žmogaus proto gelmes ir iš ten esančių prisiminimų sukuria fantomus. Taip netikėtai sukuriamas ir pagrindinio veikėjo žmonos Harės, dėl kurios mirties Kelvinas kaltina save, prototipas. Soliarį galima laikyti žmogaus sielos veidrodžiu. Knygoje pateikiama šūsnis mokslinių samprotavimų, teorijų, kuriomis mėginama suprasti ir paaiškinti paslaptingosios planetos gyvavimą, tačiau toks absurdiškai didelis soliarianos veikalų skaičius tik parodo žmogaus pažinimo ribotumą. Mokslo kiekis šiuo atveju kūrinyje nenustelbia žmogiškumo, žmogiško klystamumo idėjos: „Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą“ (p. 85).

Svarbūs čia meilės ir tikėjimo klausimai. Soliaristika panaši į religinę filosofiją – mėginimas pažinti Soliarį, suprasti jį skalaujančio vandenyno veikimą yra panašus į žemišką bandymą pažinti Dievą ir žmogų per jį: „Tačiau ne tokių labiau derančių poezijai, negu mokslui atradimų nori „išpažinėjai“, nes patys to nenumanydami jie laukia Apreiškimo, kuris atskleistų jiems paties žmogaus prasmę! Taigi soliaristika yra seniai mirusių mitų epigonas, kvintesencija mistinio ilgesio, kurio atvirai, visu balsu žmonių lūpos jau nedrįsta pareikšti, o jos kertinis akmuo, giliai paslėptas pastato pamatuose yra Atpirkimo viltis“ (p. 195). Mokslas ir tikėjimas – iš pažiūros prieštaraujantys dalykai – šiuo atveju susilieja į vieną visumą. Tikėjimas slypi moksle kaip pamatinė ieškojimo, troškimo pažinti, priartėti prie kūrėjo (kuriančio proto) priežastis.

Taip pat ir meilė – tik šiuo atveju ji veikia destruktyviai. Meilės motyvas yra viena pagrindinių šio kūrinio varomųjų jėgų. Pagrindinio veikėjo Kelvino drama kyla iš praradimo, artimo žmogaus netekties jausmo. Po žmonos savižudybės Kelvinas pasineria į mokslą, į Soliarį, tačiau kaltės jausmo nepavyksta užgniaužti, vis vien gyvenama laukimu, nors ir praradus viltį. Soliaryje atsiradęs vandenyno sukurtas žmonos Harės fantomas yra herojaus vidinio pasaulio, troškimų „realizacija“: „Bet tik pagalvok, kad ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk!“ (p. 175) Turbūt panašus yra ir kosminėje Soliario stotyje nusižudžiusio mokslininko likimas, kurį Kelvinas siekia ištirti.

Konstruojamas detektyvinio pobūdžio pasakojimas tėra rėmai, kadangi, aiškindamasis mokslininko mirties priežastis, herojus visų pirma artėja prie savo vidinio pasaulio (ir paties žmogaus) pažinimo. Artimo, mylimo žmogaus trūkumas gimdo neviltį, Soliario stotyje užgimę fantomai yra iliuzija ir Kriso „meilė“ šiuo atveju tėra vaiduoklių vaikymasis, vedantis prie vidinės destrukcijos. Nevilties akimirką suabejojama žmogaus gyvenimu ir tikėjimu, Dievas imamas suvokti kaip ydingas, netobulas: „Tai yra Dievas... luošas, kuris visad trokšta daugiau negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo“ (p. 223). Taigi smagu, kad skaitant mokslinę fantastiką apima žemiškas liūdesys. Gražiai Lemas piešia kosmoso platybes, rodo Soliario rausvus gamtovaizdžius. Gražiai ir skausmingai kalba apie žmogų, apie išsiskyrimą, netektį, meilę. Tikėtina, kad kiekvienas turim po savo Soliarį su savais fantomais, kuriuos galbūt ši knyga padės prikelti. Kartais to reikia, kad pasijustum gyvas. Ir šiaip – Tarkovskis pagal lievas knygas filmų nestato.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai