Paroda „Piešinys 2015 / per formą – į turinį“ „Arkos“ galerijoje gegužės 26–birželio 13 d.

Parodos ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš „Arkos“ galerijos archyvo
Parodos ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš „Arkos“ galerijos archyvo

Gegužės 26 d. „Arkos“ galerija pakvietė į piešinio bienalę – „Piešinys 2015 / per formą į turinį“. Piešinio parodos prasidėjo 2006 m. kaip tęstinis edukacinis projektas. Šiemetinė ekspozicija kreipė dėmesį į figūratyvumą:žmogaus figūros studijos, natiurmortai, peizažai. Natūros studijos – tai lyg užmiršta veikla, bet dabar būtent ši piešinio ypatybė tampa pačia didžiausia vertybe. Jau vien tai turėjo pritraukti gausybę žiūrovų.

Paroda buvo išskaidyta į dvi dalis: vienoje pusėje – žmogaus figūra, kitoje –­­ peizažas, natiurmortas, kompozicijos. Figūratyviniai piešiniai rūšiuojami pagal žanrą: nuo škicų, eskizų, studijų iki išbaigtų darbų. Buvo ir atskira erdvė, skirta studentų kūriniams. Naudotos įvairios priemonės: pieštukas, anglis, sepija, pastelė, akvarelė, tušas. Ekspozicijos šerdį sudarė VDA piešimo katedros dėstytojai: Paulius Juška, Žygimantas Augustinas, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai bei buvę dėstytojai Rimgaudas Žebenka ir Gitenis Umbrasas. Gaila, kad nedalyvavo jų kolegos: Jonas Kaz­lauskas, Viktoras Binkis, Arūnas Jonikas. Trūko ir dailininkų iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių.

Parodos ašis – žmogaus figūra. Atkuriant ją, piešinys veda prie labai asmeniškų vaizdinių, jų interpretacijų ir transformacijų. Sukuriami specifiniai meniniai objektai, kurie gali būti naudojami kaip jausmų katalizatoriai, nužymintys aukštos emocinės įkrovos erdves.

Tokie yra Juškos, Augustino, Arturo Aliuko, Lino Spurgos ir kt. autorių piešiniai. Juose peržengiama riba tarp amato ir meno, vietoj statiškos realybės pateikiami mąstymo simboliai. Juškos subtilus moters aktas primena Marcelio Prousto pastebėjimą: pasaulis kuriamas kiekvieną dieną. Taip perkuriama ir absoliuti tikrovė, moteris įgauna individualios menininko mąstysenos bruožų, piešinys lengvas, figūra lyg neturi svorio. Tą patį galima sakyti ir apie Aliuko darbus, nes visa, kas juose vyksta, visos vos nužymėtos detalės, nelygumai, siluetai virpa, sukasi, gimsta iš erdvinių deformacijų šėlsmo, kol pasiekia funkcionuojančią harmoningą visumą. Tokie yra šie darbai – ekspresyvūs, dramatiški, emocionalūs, pilni energijos ir įtampos. Tad dailininkų kūrybą norėtųsi lyginti su muzikų kūryba – šiuose darbuose mimezės ir dailės sąveika yra tokia užtikrinta: realizmas remiasi piešinių meistriškumu, o dailė pasireiškia jų emocija. Spurgos, dar VDA studento, daugiafigūrės kompozicijos yra pilnos siužetinės, pasakojimo įtampos, tačiau jei Juška ar Aliukas sukuria dramą viena figūra, Spurgai prireikia kelių – tai kitoks būdas išsiveržti iš statikos. Umbrasas ir Žebenka eina kitu keliu: remiasi groteskine stilizacija. Jų piešiniai – pilni pusiausvyros ir racionalumo, skirti architektoninei ritmikai, pasiruošę tapti freskomis. Grotesku remiasi ir Augustinas, tik nukreipia jį autoironijos link –­ meistriškai panaudodamas išdidintą mastelį, agresyviai „užvaldo“ parodos erdvę ir kaip tornado sūkurys sutraukia žiūrovų dėmesį. Arvydo Kašausko stilizavimas ir kameriškumas siejasi su Rimos Gaižauskaitės ir Ugnės Žilytės „grafiniu patyrimu“ – Žilytės aktai turi užbaigto harmoningo grafikos kūrinio „kvapą“, o Gaižauskaitės – labiau natūriniai eskizai. Viktoro Šociko piešiniai vos nužymėti, lyg paveikti staigaus impulso, o Skaistė Verdingytė figūras vaizduodama juodame fone (ir nors tai yra tik paprasta techninė priemonė), ir tai piešiniams suteikia kiek netikėto dramatizmo. Juozas Kalinauskas, piešdamas tušu ant šilko, nustebino, parodydamas, kiek daug galima pasiekti vos keliais štrichais – šis piešinys yra lyg poilsis skulptoriaus ir medalininko racionalioje kūryboje. Kalbant apie „kelis štrichus“ negalima nepaminėti Kazio Kęstučio Šiaulyčio taiklių šaržų ir škicų. Meistriški portretai yra patys savaime pilni taupios, bet galingos energijos. Dažnai kyla klausimas dėl piešinių „gyvai“ ir panaudojant fotografiją. Broliai Gataveckai piešia iš fotografijos, naudoja fotorealizmo estetiką, palikdami fotografijos „kreivumus“. Juška šaltu objektyvumu „konkuruoja“ su fotografija, o Robertas Bliujus savo ekspresyvumu naikina ribas tarp fotografijos ir natūros. Agnė Juškaitė išsiskiria iš kitų – ji tveria kitokį pasaulį, žiūrovui kartais baugiai nesuprantamą. Juškaitės, gal vienintelės, darbai byloja apie trapų dailininko ir modelio santykį, kai be modelio dailininkas negali piešti – jos portretai užfiksuoja jau kažką daugiau nei modelį, gal net aurą, žmogiškumo dvelksmą. Tai yra tai, dėl ko viduramžiais turtingi užsakovai samdydavo dailininkus: stebėti, kaip šie nupiešia žmogų, t. y. sustabdo laiką. Vladimiro Leleivos piešiniuose pasirodo groteskiškos scenos – ne tik dėl stilizacijos ir iškreiptų formų šie darbai primena teismo ekspertizės nuotraukas. Alius Berdenkovas pateikė tik du mažus piešinius, tačiau ir šie kameriniai darbai demonstruoja racionalumą. Liudos Stankevičienės aktai yra trapūs ir jautrūs, subtiliai modeliuoti. Asta Vasiliauskaitė stilizuoja, išilgina figūras, suteikia joms kiek atsietą nuo realybės viziją.

Iš natiurmortų piešėjų minėtini Lukas Tomaševičius ir Meda Norbutaitė. Tomaševičiaus darbai realistiniai, nors ir sukurti emocingai, o Norbutaitės drobė lyg didžiulis eskizas, kurio linija yra visiškai nevaržoma. Kai kurie kūriniai labai subtilūs ir detalūs – Nijolės Vilutienės „Pajūrio tvorelės“ ir Mindaugo Breivos portretai įtampą keliančioje kompozicijoje. Kaip priešprieša jiems Vytauto Vanago „Trakai I, II“ yra nepaprastai ekspresyvūs, susieti su geriausiomis vokiečių ekspresionizmo tradicijomis. Panašus yra ir Vaidoto Žuko „Flamandijos albumas“ – mimezė čia užleidžia vietą ekspresijai ir abstrakcijos įtakai. Šių autorių kūriniai tik įrodo, koks nepaprastai platus piešinio diapazonas ir kokie geri gali būti menkai atkartojantys realybę piešiniai. Minėtina Ina Budrytė su „Kompozicijomis 3–7“, Jolanta Šalkauskaitė su lyg pro rūką, lyg pro debesis pieštais Madona su kūdikiu. Gintaras Palemonas Janonis pristato koliažą iš ciklo „Viena diena studijoje“, kuriame galima atrasti geriausius primityvizmo bruožus. Rimas Zigmas Bičiūnas, neatsisakydamas savo amplua, demonstruoja ne eskizus, o išbaigtus, vibruojančia linija pieštus kūrinius, pilnus kultūrologinės savimonės. Romualdas Inčirauskas, parodai pateikęs piešinių kilimu tapusį dirbtuvės stalviršį, nesiliauja stebinęs savo išmone (galbūt būtų tikslinga išanalizuoti tuos vaizdus atskirame straipsnyje). Daliutė Ivanauskaitė eksponuoja subtilią pastelę „Getsemanės sodai 2“. Panašius darbus pristato ir Jolanta Teišerskytė-Stoškienė.

Dailininko sukurtas piešinys, kupinas jausminio bagažo, yra vaizduotės modelis. Autorių darbai įrodo, kad tikrovė gali būti suvokiama labai įvairiai. Ir figūratyvumas, ir laisva ranka brūkštelti darbai yra vertybės –­ įdomu, į ką pavirs piešiniai kitoje bienalėje?