Lijana Šatavičiūtė. Ką slepia tekstilininkai savo skryniose?

IX tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Iš dėžės“, Liucijos Kryževičienės-Hutcheon tekstilės paroda „Miestas. Metų laikai“ ir tekstilininkės Alejandros Gutiérrez Moya inicijuotas socialinis-meninis projektas „Nuostabi moteris – meninių liemenėlių kolekcija“ galerijoje „Arka“ birželio 19–liepos 11 d.

Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys
Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

IX tarptautinėje tekstilės miniatiūrų bienalėje „Iš dėžės“ kūrinius pristato 90 menininkų iš 26 pasaulio kampelių: artimiausios Lietuvos kaimynės (Latvija, Lenkija, Baltarusija, Skandinavijos šalys), Vokietija, Prancūzija ir kitos Europos, Amerikos, Azijos šalys.

Bienalės „Iš dėžės“ idėją galima interpretuoti įvairiai, gal net teigti, kad ir kokia būtų kūrybos tema, dailininkas visuomet kalbės apie save – savo jausmus ir santykį su aplinka. Tačiau parodos rengėjai turėjo ir konkretesnių tiks­lų – paskatinti tekstilininkus pažiūrėti į aplinką nestandartiškai, atverti kūrybos skrynias, ištraukti į dienos šviesą nuo pašalinių akių saugomus kūrybos turtus, materializuoti neįgyvendintas idėjas, prisiminimus, savo šeimos ir šalies istorijas. Juk dėžėse ir skrynelėse tarsi dienoraštyje užrakinami nevieši ir sakralūs dalykai. Lietuviams dėžė asocijuojasi su skrynia, kurioje nuo seno laikomas brangiausias moters turtas: jos pačios ir giminės moterų rankomis sukurti audeklai, drabužiai, rankdarbiai. Bienalės koncepcija turi ir perkeltinę prasmę. Dėžė – reglamentų, apribojimų ir taisyklių simbolis, angliškai („Out of the box“) reiškiantis išsilaisvinimą iš stereotipų, gebėjimą pasaulį išvysti naujai, be asmenybę niveliuojančių išankstinių schemų.

Tekstilės miniatiūrų bienalės „Iš dėžės“ idėja sutelkė skirtingų šalių, kartų ir meninių pažiūrų dailininkus. Jų darbai patvirtino, kad savo asmeninę istoriją ar išsilaisvinimą iš reglamentacijos pančių galima reikšti įvairiais būdais –­ įprasta ir netradicine laikysena, ne tik per amžius patikrinta, bet ir inovatyvia raiška bei naujomis technologijomis. Todėl parodoje netrūksta tikro jausmo, originalumo blyksnių, kartais ironiškos saviidentifikacijos ar tiesiog... iš įvairių medžiagų sukurtų dėžių. Štai rumunė Miruna Michaela Haşegan ažūrinėje dėžutėje susluoksniavo „tradicijas“, „stilių ir prabangą“, viršų užbaigdama „laisvais meniniais eksperimentais“ („Kultūrinis paveldas“, 2015), Zita Inčirauskienė stiklinėje dėžėje („Fosilija“, 2015) uždarė kaligrafiniais užrašais margintas nėriniuotas servetėles, čekas Sviatoslavas Krotky – subtilias tekstilines struktūras („Forma I, II“, 2015), vokietė Inge Stahl švininėje dėžutėje paslėpė šilkinius siūlus, kurie veržiasi iš jos su nenumaldoma jėga („Brangi paslaptis“, 2015).

Nors tarp skirtingų tautų menininkų juntamas tam tikras mąstymo supanašėjimas, kosmopolitinės tendencijos, lietuviai (jų parodoje 22) išsiskiria metaforiškumu, prasminės potekstės akcentavimu (Laimos Oržekauskienės-Ore diptikas „Tėvo nosinė. Du kadrai“, 2015; Gražinos Martinkevičiūtės „Iš dėžės“, 2015). Gausiai dalyvaujantys japonai (net 12 autorių) kaip visada stebina tobulu atlikimu ir formos elegancija. Jų darbus surinko tekstilininkė, daugelio tarptautinių parodų komisijos narė Hiroko Watanabe. Vyrauja paveiki trimatė plastika (diplomą pelniusios Misako Wakamatsu „Banga II–IV“, 2015; Nobuko Koizumi racionalios formos, Kyoko Kumai metalo vielos „Laiškas“, 2015; Emiko Nakano „Vidinis laikas“, 2014), sukurta iš įvairių medžiagų: japoniško rankų darbo popieriaus, vielos, sintetikos, audinio, neapdoroto pluošto. Atrodo, kad japonų tekstilininkai nesistengia žiūrovams piršti kūrinio idėjos, pakreipti jų mintis viena ar kita linkme, juose prikišamai nedemonstruojamos savos tiesos. Išgryninta plastika ir yra koncepcija.

Milita Balčaitytė, Elzė Sakalinskaitė. „Avarinis išėjimas. Pavojaus atveju išdaužti langą plaktuku“, medvilnė, šviesą atspindinti medžiaga, siuvimas, 20 x 7 cm, 2015
Milita Balčaitytė, Elzė Sakalinskaitė. „Avarinis išėjimas. Pavojaus atveju išdaužti langą plaktuku“, medvilnė, šviesą atspindinti medžiaga, siuvimas, 20 x 7 cm, 2015

Parodos laureatų darbai tam tikra prasme atspindi vertintinas šiuolaikinės smulkiosios tekstilės tendencijas. Vienu iš trijų pagrindinių prizų – „auksine šaudykle“ – apdovanota Liucija Kryževičienė-Hutcheon vertinimo komisiją papirko iškalbingu minimalizmu. Jos iš sizalio („Vėjų rožė“, 2015) ir popieriaus („Sūkurys“, „Toks sumanymas“, abu 2015) sukurti trimačiai objektai traukia elementarios formos gebėjimu pažadinti meditatyvią būseną. Antrą „auksinę šaudyklę“ pelniusi Danutė Valentaitė palietė tekstilininkams šiandien itin aktualų klausimą – „Tapyti ar austi?“ (2012–2014) – taip pavadinta jos miniatiūra, gretinanti tą patį nutapytą ir išaustą motyvą. Juk daugybė tekstilininkų (kaip ir kitų taikomųjų menų atstovų) pastaruoju metu renkasi mažiau laiko sąnaudų reikalaujančius saviraiškos būdus. Trečiosios „auksinės šaudyklės“ laimėtojos –­ jaunų tekstilininkių duetas Milita Balčaitytė ir Eglė Sakalinskaitė – per bendrą darbą „Avarinis išėjimas. Pavojaus atveju išdaužti langą plaktuku“ (2015) siūlo ironišką išsilaisvinimo iš dėžės būdą.

Vertinimo komisijos neliko nepastebėtas ir diplomu apdovanotas plastiškai raiškus japonės Misako Wakamatsu triptikas „Banga II–IV“. Už meninius privalumus – savitą temos traktuotę, originalumą, medžiagiškumo pajautą – diplomais pažymėti lietuvių Jono Stankevičiaus, Jelenos Škulienės, Norvegijai atstovaujančios Kristinos Daukintytės-Aas, britės Christine Sawyer darbai. Suo­mė Nina Nisonen trimis senų drabužių ryšulėliais patraukė jautriai perskaitytais šeimos praeities puslapiais (diplomas už praeities įprasminimą), prancūzė Bri­gitte Amarger –­ mišrių priemonių taikymu, aktualizuotu požiūriu į pasaulį.

Kas dar krito į akis parodoje? Šiandienos pasaulio aktualijoms atidi nuolatinė Vilniaus tekstilės bienalių dalyvė, suomė Minnamarina Tammi, su kompozicija „Kas praėjo, tai praėjo“ (2015) primena Europą krečiančią pabėgėlių iš Afrikos ir arabų pasaulio problemą. Birutė Kaupaitė intriguoja tradicinio paveldo motyvo interpretacija – iš spalvotų smeigtukų, kurių smaigaliai išeina į vidinę pusę, sudėliotu juostos raštu („Kraitis“, 2015). Tokios juostos neužsijuosi.

Parodos dalyviai demonstravo tradicijos ir novatoriškumo dermę, plastinę įtaigą ir originalumą. Akivaizdu, kad šiuolaikinė tekstilė labai įvairi, joje vienu metu sugyvena tradicijos ir inovacijos, kolektyvinė ir asmeninė patirtis. Tekstilės miniatiūrų parodose kaskart įsitikini, kad kūrinio dydis niekada nelemia jo vertės.

Sidabru spindintis

Liucijos Kryževičienės-Hutcheon miestas

Tarptautinę tekstilės miniatiūrų bienalę papildo dvi tekstilės ekspozicijos. Tik įžengus į „Arkos“ salę žiūrovus pasitinka Kryževičienės-Hutcheon tekstilės paroda „Miestas. Metų laikai“. Ši dailininkė pasirinkta prisimenant pirmuosius nepriklausomos Lietuvos tekstilės miniatiūrų simpoziumus, kurių viena organizatorių buvo Liucija.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tekstilininkai pradėjo ieškoti ryšių su kitų šalių kolegomis. Grupelė entuziastų, vadovaujamų tuometinės Lietuvos dailininkų sąjungos Tekstilininkų sekcijos pirmininkės Kryževičienės ir jos kolegės Jūratės Urbienės (organizacinėje grupėje buvo ir šviesaus atminimo Alina Breidelytė-Kavaliauskienė), anuomet pasišovė sukviesti menininkus iš viso pasaulio į tekstilės miniatiūrų simpoziumą „Linas vakar, šiandien, rytoj“. 1992, 1994, 1996 m. šios grupės surengti mini tekstilės simpoziumai turėjo ir politinę potekstę, nes skelbė pasauliui apie nepriklausomos Lietuvos grįžimą į tarptautinę bendriją, padėjo užmegzti iki šiol palaikomus ryšius. Vilniuje susirinkę kelios dešimtys tekstilininkų iš Europos, JAV, Kanados kūrė kompozicijas iš lino, klausėsi lietuvių etnologų paskaitų apie ilgaamžę linininkystės tradiciją, stengėsi pažinti Lietuvą per keliones.

Kryževičienės-Hutcheon kūryba pasižymi ieškojimų įvairove. Beveik du dešimtmečius Lentvario kilimų fabrike dirbusi dailininkė prisidėjo prie sovietinės „daiktinės aplinkos“ (kalbant tuomečiais terminais) formavimo, dažname bute buvo galima išvysti Lentvario klasika tapusius žakardinius grindų kilimus „Žaidimas“ (1967), „Balandis“ (1970), „Rusnė“ (1976), „Miglė“ (1978). 8–9 dešimtmečiais, kaip ir visi lietuvių tekstilininkai, dailininkė kūrė monumentalius gobelenus, batikas, novatoriškas tekstilės miniatiūras. Greta lygaus audimo ji viena pirmųjų išbandė ir kitą kelią – pintas kompozicijas autorine, aplikacijai artima technika. Vėliau Liucijos kūrybos akiratyje atsirado instaliacijos, monotipijos, impulsyvia maniera nutapyti gėlių ir augalų natiurmortai.

Parodoje eksponuojami pastarojo lai­kotarpio Kryževičienės-Hutcheon dar­bai, kuriuose ji gilinasi į kūrinio architektoniką, kuria sidabru, variu ir intensyviu mėliu spindinčius tekstilės paveikslus, žavinčius paslaptinga sustojusio laiko nuotaika.

Kryževičienė-Hutcheon kūryba tarsi tvirtina, kad paprastumas slepia didelę vidinę jėgą. Tačiau paprastais dailininkės darbų nepavadinsi, ji ryškaus įspūdžio meistrė. Pradėjusi nuo santūraus kolorito kūrinių, pastaruoju metu Liucija vis dažniau renkasi ryškias spalvas, žėrinčius juodos ir raudonos, žalios ir mėlynos derinius, siekia neoninių blyksnių įspūdžio, laužo lietuviškos tekstilės kaip santūrios stereotipus. Menininkę traukia spindintis varis ir aliuminis, masinantis sukurti savotišką tekstilės „haiteką“, naujų technologijų meną. Tai didmiesčių kultūros atspindys. Darbų modernumas nesikerta su tekstilės specifika, nes jie sukurti iš audinio tekstilei būdingomis priemonėmis.

Misako Wakamatsu (Japonija). „Banga III“, japoniškas popierius, plastifikuoti siūlai,  20 x 19 x 8 cm, 2015
Misako Wakamatsu (Japonija). „Banga III“, japoniškas popierius, plastifikuoti siūlai, 20 x 19 x 8 cm, 2015

Tekstilinėmis struktūromis grįstus darbus įkvėpė JAV pragyventų dvylikos metų įspūdžiai (į tėvynę dailininkė grįžo 2010 m.). Menininkės polėkį pažadino Amerikos miestai, pasižymintys didinga modernistine architektūra. Daugybę kūrybinių impulsų teikė Čikagos dangoraižių stiklinių langų plokštumose skirtingais metų laikais atsispindintis saulės šviesos žaismas, brėkštanti diena, vakaro žara, Mičigano ežero mėlis. Jie išsiliejo į architektoniškas kompozicijas, sukurtas pinant iš šilko juostų įvairios krypties monochromines ir kontrastingas struktūras. Skirtingos tekstūros audinio juostos, iš kurių pinami darbai, skirtingai atspindi šviesą, todėl jų meninė visuma, įvairiai apšviesta, atrodo kaskart vis kitokia.

Gyvendama už Atlanto Kryževičienė-Hutcheon toliau kūrė, įstojo į tenykštes dailininkų organizacijas: Amerikos lietuvių moterų dailininkių draugiją, Tarptautinę pluošto meno bičiulių draugiją (Friends of Fiber Art International, JAV), Nacionalinio moterų dailės muziejaus (National Museum of Women in the Arts), Meno centro (The Arts Center, Sent Pitersbergas, Florida) kolektyvus. Menininkė sėkmingai dalyvavo ne tik lietuvių, bet ir bendrose JAV dailininkų parodose, Amerikoje surengė šešias asmenines parodas (1995, 1996, 1998, 2002, 2005, 2007). Teofilio Petraičio premijų dailės konkurse kūrybinių idėjų nestokojanti menininkė 2006 m. pelnė diplomą, 2008 m. – II premiją.

Ką gali nuostabios moterys

Greta pagrindinės bienalės ekspozicijos pristatytas Kosta Rikos tekstilininkės Alejandros Gutiérrez Moyos inicijuotas meninis-socialinis projektas „WonderWomen. Art Bra“ – „Nuostabi moteris. Liemenėlių menas“, sukurtas 42-iejų Centrinės Amerikos (Kosta Rikos, Nikaragvos, Gvatemalos ir kitų), Urugvajaus, Kanados ir Ispanijos moterų, siekiančių atkreipti visuomenės dėmesį į moters teises ir problemas šiuolaikiniame pasaulyje. Tai nėra paprasta paro­da. A. Gutiérrez Moyos suburtos dailininkės ir neprofesionalios menininkės simboline liemenėlės forma pasakoja savo, seserų, močiučių gyvenimo istorijas, konkretų moters garderobo aksesuarą puošdamos dirbtinėmis gėlėmis, nėriniais, raukiniais, blizgučiais, išsiuvinėtais tekstais arba kurdamos visiškai naują liemenėlės formos dirbinį iš metalo, plastiko, stiklo, gamtinių žaliavų.

Leticia Castro Chamberlain (Gvatemala). „Majų liemenėlė“, 92 x 36,5 x 11 cm, 2015
Leticia Castro Chamberlain (Gvatemala). „Majų liemenėlė“, 92 x 36,5 x 11 cm, 2015

Liemenėlė pasirinkta neatsitiktinai, nes ji pridengia moters krūtinę – grožio, vaisingumo, motinystės simbolį, ji yra arti širdies, įvaizdinančios meilę. Kurdamos savo liemenėles moterys pabrėžia kiekvienai rūpimus dalykus: moters seksualumą, grožį, motinystę, tautinį išskirtinumą, krūties vėžio grėsmę. Dažną liemenėlę lydi paaiškinantis tekstas. Iš metalo liemenėlę „Ne rožinė“ (2015) išpjovusi kostarikietė Montserrat Mesalles Vargas aiškina savo pasirinkimą: „Vėžys nėra rožinis.“ Kita Kosta Rikos menininkė Isamara Romero Solano teigia: „Liemenėlė yra daugiau nei medžiagos gabalas. Ji visą gyvenimą formuoja, palaiko ir demonstruoja moters privalumus. Ji daugelio moterų, patiriančių socialinį spaudimą visuomenėje, diktuojančioje grožio standartus ir idealų prototipus, kasdienė dalis.“

Iš daugybės moterų liemenėlių kuriamas daugiaplanis moters portretas, ryškinantis moters patrauklumą, kartu atveriantis jos gyvenimo skaudulius – ligas, patiriamą smurtą buitinėje aplinkoje. Ekspozicija žėri Lotynų Amerikai būdingomis ryškiomis spalvomis ir vitališkumu. Jame gausu pietų kraštams būdingų grožio sampratos elementų. Projekto autorė A. Gutiérrez Moya jau ne vienerius metus vykdo šį projektą, kaskart suburia moteris vis kitoje šalyje, eksponuoja jų sukurtas liemenėles pasaulio parodų salėse, primindama krūties vėžio grėsmę, drąsindama moteris atvirai kalbėti apie jų problemas, siekdama užmegzti dialogą su kitų šalių moterimis. Meninių liemenėlių kolekcija pristatyta šiemetinėje V tarptautinėje tekstilės parodoje Rygoje. Į Vilnių kolekcija atgabenta vienos iš tekstilės miniatiūrų bienalės „Iš dėžės“ rengėjų Eglės Gandos Bogdanienės iniciatyva.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai