Gabrielė Šadzevičiūtė. WWW // muzikos srovės

Internetas yra technologijų anarchistas ir revoliucionierius, iš pamatų keičiantis medijas ir informacijos vartojimo įpročius – kartais į gera, kartais nelabai. Taip, šiandien dažnai pabrėžiama, kaip internetas skriaudžia spaudos, kino ir muzikos industrijas, kloja kelius piratams, o hierarchinę muzikos leidybos ir platinimo sistemą keičia besluoksne, atvira struktūra. Tačiau, žvelgiant kitu rakursu, galima tvirtinti, jog šis interneto atvirumas ir neaprėpiamumas suteikia ypatingas sąlygas menininkų, muzikantų kūrybai.

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-10_nr._3529_TORO-Y-MOI-UNDERNEATH-THE-PINE.jpg

Čia pristatysiu šiuolaikinės muzikos kryptis, susijusias internetine kilme. Dar neperžengus XX a. ribos muzikos judėjimų formavimosi principas buvo daugiausiai geografinis, o šiandien ne tik muzikos, bet ir apskritai meno judėjimai gimsta erdvės ir laiko kategorijų nepaisančiame internete. Į pradinį egzistavimo tašką juos įstato žodis/sąvoka, kurią šiais laikais suteikti gali bet kas – nuo eilinio tinklaraštininko iki internetinio forumo bendruomenės.

Chillwave. „Washed Out“, „Neon Indian“, „Toro y Moi“ kelią į įrašų studijas pradėjo gyvendami skirtingose Amerikos valstijose. Apžavėti 8 dešimtmečio šokių muzikos, kurią jie smalsiai deformavo ir glaistė savo išgalvotais beatais, vaikinai turbūt gerai nesuvokė, kad yra stebimi, klausomi ir be galo intriguojantys. Tačiau nei klausytojams, nei jiems patiems nebuvo aišku, į kurią nišą taikosi jų kuriama muzika, kol įžvalgus tinklaraštininkas Carlesas („Hipster Runoff“), apžvelgdamas naują (2009 metų) muziką, pirmasis išskyrė šių atlikėjų bendrybes ir įvardijo jas „conceptual, chill projects“. Tame pačiame įraše Carlesas, ironiškai žaisdamas žodžiais, skyrė šiam šviežiam žanrui chillwave vardą (dar kartais vadinamas glo-fi), grįsdamas naują sąvoką tuo, kad šioje muzikoje dominuoja skambūs, atpalaiduojantys sintezatoriaus garsai, o idėjos branduolį palaiko gyvą instrumentinę muziką menančios aranžuotės.

Chillwave muzika atpažįstama iš neskubomis pulsuojančių new wave motyvais išgautų beatų, svajingų vokalo partijų ir, be abejo, ryškiaspalvių synth garsų koliažo. Reikia pridurti, kad neatsiejama šio žanro dalis yra lo-fi estetika –­ Carlesas yra sakęs, kad chillwave skamba lyg fonuojanti muzika iš palėpėje rastos senos videokasetės. Tačiau ne tik savitas žemos kokybės skambesys masina chillwave atlikėjus ir klausytojus. Lo-fi estetika plečiasi: ji savinasi nostalgiją ir keičia vertybes –­ išstumia naująsias ir grąžina senąsias. Pavyzdžiui, Ernestas Greene’as („Washed Out“) mini albumą „High Times“ išleido išskirtinai kasetės formatu, nes, pasak jo, kiekviena rankomis įrašyta kasetė skiriasi viena nuo kitos savo skambesiu –­ taip klausymo patirtis tampa individualesnė.

Chillwave netruko rasti klausytojų, nes šio žanro pradžia dar ir dabar atrodo kaip tikra sensacija (o gal net esminė muzikos istorijos data), kai chaotiškame ir beribiame internete pasklidęs įvairialypis turinys subėgo į konkrečią formą –­ naują, patrauklią muzikos srovę.

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-10_nr._3529_Pictureplane.jpg

Witch house. Kiek kitokiomis aplinkybėmis vystosi witch house žanras. Pirmo šuolio atsispyrusi beveik tuo pačiu metu kaip ir chillwave, ši muzikos srovė taip pat pirmąsias inspiracijas atrado 8 dešimtmečio nostalgijos ūke. Nuo čia dviejų muzikos srovių keliai ima skirtis: chillwave seka new wave, latin disco ar funk pėdsakais, o witch house puošiasi tamsiais goth atspalviais, absorbuodama ambient, drone, hiphopo, shoegaze elementus ir karūnuodama visa tai okultizmo tema. Išskirtinė šios muzikos atlikėjų ypatybė – tai grafinis dainų pavadinimų ar pseudonimų apipavidalinimas: dauguma atlikėjų į pavadinimus įterpia tokius simbolius kaip kryžiai ar trikampiai (†, ▲, ▼, ∆). Tai nėra, kaip gali pasirodyti, siekis atkreipti kuo daugiau susidomėjusių akių. Atvirkščiai, nusivylus anksčiau nepavykusiais mėginimais atgaivinti goth muziką (ką bandė freak folk, new rave, blog house ir kt. žanrai), arba pavykusiais, tačiau popkultūros suvalgytais atvejais (globalus „Crystal Castles“ išpopuliarėjimas), witch house puoselėtojų idėja naudoti tokią grafiką buvo lyg ritualinis druskos ratas –­ apsauga nuo milžiniškų medijų korporacijų ir epideminio masinio suvartojimo pavojaus, kadangi nėra taip įprasta ir lengva išgūglinti įvairius tekstinius simbolius.

Šios muzikos klausantis melomanas sakys, kad witch house etaloniniai atstovai yra „oOoOO“, „Salem“, „Ritualz“ etc. Ir tai nėra melas, tačiau ne visiems šios muzikos mėgėjams žinoma, jog už žanro priešistorę atsakingi „Picture­plane“ pseudonimu kuriantys atlikėjai Travisas Egedy ir Jonathanas Cowardas (scenos vardas – Shams). Iki 2009-ųjų kūrę tiesiog house ir electro muziką, muzikantai pradėjo vis dažniau naudoti spalvingesnius synth atgarsius, kuriančius raganišką, magišką atmosferą, ir patys tokią muziką vadino witch house. Netrukus naujo mikrožanro išradimu muzikantai kartu su atlikėja „Modern Witch“ juokais pasigyrė „Pitchfork“ žurnalistams, ironiškai skelbdami, jog 2010-ieji bus witch house metai. Kaip ir nutinka internete, gerbėjai kaipmat užkibo ant kabliuko. Witch house tapo sensacingu interneto žanru, tačiau ištrauktu iš konteksto – nors šio žanro ir sąvokos kūrėjas Travisas tokią okultinę elektroniką laikė labiau magiška negu negatyvia, šio žanro etiketė buvo pradėta klijuoti kiekvienam tamsios ir baugios elektroninės muzikos kūrėjui ar kolektyvui, pradedant tais pačiais „Salem“.

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-10_nr._3529_Unicorn_Kid.jpg

Nors witch house banga palaipsniui atlėgo, ši muzikos srovė dar aktyviai sūkuriuoja Rusijos, Ukrainos ir aplinkinėse pogrindžio scenose (apskritai įdomu, kodėl šis žanras taip gerai įsitvirtino būtent šioje teritorijoje), o svarbiausia –­ witch house yra vienas įkvėpimo šaltinių kitam interneto fenomenui –­ seapunk judėjimui.

Seapunk. Šią subkultūrą išperėjo ne koks nors tinklaraštis ar forumas, bet „Twitter“ paukštukas. O aplinkybės dar įdomesnės: vienas Bruklino elektroninės muzikos kūrėjas Julianas Foxwor­thas (@LILINTERNET) 2011-ųjų vasarą paryčiais savo paskyroje pasidalijo įspūdžiais iš keisto sapno, kurio pagrindinis įvaizdis buvo „lyg iš vandenyno“ išplaukęs pankiškas odinis švarkas (pažodžiui „seapunk leather jacket“) su jūros kriauklelėmis vietoj kniedžių. Muzikanto draugė @LILGOVERNMENT susižavėjusi pirmąkart panaudojo grotžymę #seapunk. Netrukus siaurame kelių jų bendraminčių ratelyje seapunk tapo asmeniniu juokeliu, mažu atradimu praskaidrinti rutiną. Su seapunk šie žmonės laisvai siejo tai, kas tik jiems atrodė tinkama: cyberpunk idėjas, butaforinius animacinius vandenyno įvaizdžius (ypač delfinus), reivo kultūros elementus, 10 dešimtmečio jaunimo realijas (kompiuterinė grafika ir internetinis menas, videožaidimai) ir t. t.

Kurdama šį daugiasluoksnį seapunk veidą, minėtoji draugų grupelė (taip pat „Zombelle“, „Ultrademon“, „Unicorn Kid“ ir kt.) eksperimentavo su garsais. Seapunk muzika atpažįstama iš 10 dešimtmečio techno ir house beatų, kartais padabintų soul ir r&b vokalo partijomis, o kartais – trap, hiphopo elementais. Seapunk neskamba tolygiai – povandeninius, ambient muzikos prisodrintus taktus gali čia pat pakeisti kapoti popmuzikos intarpai, fone zvimbiant efektams iš senų „Sega“ videožaidimų. Žodžiu, muzika ne ką mažiau eklektiška nei pats koralų rifas.

b_600_602_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-10_nr._3529_Tyler_The_Creator.jpg

Savo koncepcija seapunk yra laikomas chillwave ir witch house tąsa, nes degalus savo varikliui kasa iš interneto ir moderniųjų technologijų platformų. Tačiau tarp jų įsirėžę keletas skirtybių: seapunk yra platesnio masto judėjimas, beveik subkultūra, pradėjusi plėstis „Tumblr“ ir pagimdžiusi ne tik naują muzikos srovę, bet ir aprangos stilių bei dizainą (vandenyno ir 10 dešimtmečio simbolika, perkelta ant marškinėlių, mėlyni, žali plaukai ir pan.); seapunk nesugebėjo apsisaugoti nuo grobuoniškosios popkultūros – jo estetiką pradėjo kopijuoti divos Rihanna, Azealia Banks ir Taylor Swift, tai ryškiai nusidažydamos plaukus, tai paleisdamos 3D vaizdo klipą. Laimei, seapunk muzikos kūrėjai ir toliau palaiko daugmaž originalią žanro struktūrą, o paauglių sužvejoti ir paviršutiniškai interpretuoti šios mados trendai palengva išeina užmarštin.

Vaporwave. Šio žanro susiformavimas ar įvardijimas nėra taip tiksliai datuojamas kaip ankstesniųjų. Pradinį toną žanro sklaidai davė tokie kūrėjai kaip „Oneohtrix Point Never“ (ypač aktualus albumas „Chuck Person’s Ecco­jams Vol. 1“) ir begalę pseudonimų turinti vaporwave „motina“ Vektroid. Daugiausiai susidomėjimo susilaukęs 2011–2013 m., šis reiškinys dar aktyvus. Vaporwave muzika konstruojama iš banalių 8–9 dešimtmečių lounge, džiazo ir reklaminių popmelodijų (muzak, elevator music etc.), jas sukarpant, keliskart sulėtinant tempą, žeminant ar aukštinant tonacijas (iš esmės pasirenkama chopped and screwed technika). Dažnai visą takelį girdimas vieno motyvo kartojimas. Todėl nenuostabu, jei pirmąkart klausančiajam vaporwave nuskambės absurdiškai. Interneto kultūra grindžiama vaizdais, todėl ir šis žanras pasirodo visu savo nepaprastumu, kai muzika klijuojama kartu su videomontažais, kurie lygiai taip pat kuriami iš pastarųjų dešimtmečių TV peizažų, reklamų, kompiuterinės grafikos filmukų iškarpų, lipančių viena ant kitos. Taip gimsta ir pati vaporwave estetika, karaliaujanti „Tumblr“ ir kitose alternatyviose interneto platformose. Vaporwave vizualika pasipildo japoniškų hieroglifų, senovės graikų skulptūrų ir architektūros koliažais, 3D grafika, didmiesčių panoramomis, glitch menu, kuriamas virtualaus prekybos ir verslo centro (angl. virtual plaza) įvaizdis.

Tęsdama kalbą apie estetiką priartėju ir prie vaporwave fenomeno. Nė vienas iš anksčiau aptartų interneto žanrų neprilygsta vaporwave srovei interpretacijų trauka. Kuo labiau šis žanras populiarėjo, tuo daugiau jo klausytojai ir šiaip keistuoliškos muzikos gurmanai interneto forumuose („reddit“, „4chan“ ir t. t.) dalijosi savomis vaporwave „teorijomis“. Daugiausia svarstoma, jog vaporwave, panašiai kaip pankų judėjimas, siekia pašiepti vartotojišką visuomenę ir demaskuoti moderniųjų laikų pasaulio šaltį, bejausmį technokapitalizmą – ne veltui pats žanro pavadinimas kyla iš angliško termino vapor­ware (tai neegzistuojančios kompiuterinės programos, apie kurias skelbdamos (tačiau net neplanuodamos jų gaminti) masinės korporacijos siekia išlaikyti klientus ir nenusileisti konkurentams). Kiti internautai palaiko idėją, jog vaporwave, kaip ir chillwave, išlaiko nostalgijos elementą, t. y. šis žanras ir estetika reflektuoja XX a. pab. videokasečių, diskečių, CD, „Windows 95/98“ realijas, ekstazės apimtą kompiuterizacijos pradžią 8–9 dešimtmetyje, galiausiai interneto gimimą, taigi artėja ir prie postinterneto estetikos.

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-10_nr._3529_Macintosh_Plus_albumo_Floral_Shoppe_virelis__vaporwave.jpg

Vaporwave reiškinys turbūt yra svarbiausias straipsnio objektas, nes kaip ir minėtas vaporware fenomenas (čia svarbus žodis vapor – angl. dūmai, garai), šis neapčiuopiamas ir sunkiai kategorizuojamas reiškinys, lyg migla tirštai nusėdęs „SoundCloud“, „Bandcamp“ ir panašiose interneto platformose, pridengia šios muzikos kūrėjų tapatybes, o jų kūriniai dažnai egzistuoja tik skaitmeniniu pavidalu. Vapor­wave nurodo į absoliutų bekūniškumą, įmanomą tik internete.

Vienoje laiko juostoje su vaporwave muzika, tik kiek kitoje vagoje, išplinta subžanras meme rap, arba ironic rap. Čia aktualiausia tampa ne melodijos estetika – pagrindinę idėją šioje muzikoje diktuoja tekstai. Tokie atlikėjai kaip Lil B, Yung Lean, naują pavarą įjungęs Kanye Westas, taip pat Tyler, The Creator ir kt. priskiriami šiam žanrui dėl savo ironiškų ar autoironiškų tekstų, tampančių hiphopo kultūros stereotipų satyra ar parodija. Tarp minėtųjų reperių esama ir subtilių skirtybių, tarkim, Lil B žaidžia stereotipais, paplitusiomis internete frazėmis, o Kanye Westo susireikšminimas ir narcisizmas, išryškėjantis jo perdėm egocentriškuose tekstuose, klausytojams kelia juoką. Bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – muzika kaip pokštas.

Po vaporwave epogėjaus buvo intensyviai diskutuojama, koks žanras toliau tęs interneto muzikos žanrų dinastiją, ir panašu, kad šiuo metu sostas atitenka bubblegum bass, sinonimiškai dar kartais vadinamam eurodance revival, arba post-ringtone muzika. Iki kaulų smegenų saldžios melodijos, mergaitiškas, paplonintas vokalas bei dabartinius radijo pophitus primenančios aranžuotės šioje muzikoje trenkia smarkia post­ironija ir implikuoja popmuzikos kritiką.

Internetinė muzika nemėgsta stovėti vietoje: visi šie žanrai formavosi ir keitė vienas kitą ne rečiau nei kas metus, siekdami išlikti, maišėsi su kitomis muzikos srovėmis (egzistuoja tokie subžanrai kaip chilltrap, postwitch house, vaportrap, vapor hop etc.), todėl dinamiškosios ateities muzikos jausmas niekad nespėja apleisti besidominčiųjų šiuo fenomenu. O kaip du pagrindinius internetinės muzikos bruožus galima išskirti nostalgiją 10 dešimtmečiui ir jo estetikai bei savitiks­lį humorą, ironiją ir masinės kultūros kritiką.

Komentarai  

 
+9 -3 #2 Aleksandras 2015-07-18 22:35
„Nes ne tas kalibras“ – tai kad tik gilzės pas poną, tik gilzės.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 -3 #1 M. P. 2015-07-17 14:58
Buvo įdomu skaityti. Teko girdėti apie įvairiausias internetinių muzikos krypčių "bangas", tačiau nesitikėjau tokios jų kilmės.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai