Žana Avišai. Žirgo su kamanomis piešinys

Apybraižoje įamžinta lietuvio ir bulgarės meilės istorija. Juodu susipažino Maskvos M. Lomonosovo universitete, pažintis peraugo į stiprią meilę ir tragiškai graudų išsiskyrimą. Abipusis jausmas, kurį jaunuoliai norėjo sutvirtinti santuoka, gimė laikotarpiu, kai veikė griežtas įstatymas, draudžiantis TSRS piliečiams tuoktis su užsienio šalių piliečiais (tiesa, po kelerių metų jis buvo atšauktas, bet tai laimės jaunuoliams nebesuteikė). Abiejų šalių diplomatinės atstovybės buvo bejėgės padėti išspręsti problemą, kreipimasis į TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką padaryti išimtį taip pat liko bergždžias. Šitaip prasidėjo ilgas ir skausmingas dviejų vienas kitą mylinčių žmonių išsiskyrimas. Tačiau šilta draugystė išliko.

Alfonsas Bunkus ir Marija Marinova, 1952 metai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Alfonsas Bunkus ir Marija Marinova, 1952 metai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tokios istorijos jau retai nutinka, ši, kurią norėčiau papasakoti, gali pasirodyti senamadiška, beveik neįtikėtina. Galbūt, tačiau aš buvau jos liudininkė, seniai, labai seniai, daugiau nei prieš 30 metų, kai buvome jauni ir vis dar kažko tikėjomės.
Viskas prasidėjo nuo žirgo su įprasčiausiomis kamanomis piešinio. Žirgas piestu stojosi paskutiniame prirašyto sąsiuvinio lape. Tai buvo įstabiai nupieštas žirgas. Retkarčiais pagalvodavau, kad jei jis nebūtų toks dailus, įvykiai būtų visai kitaip klostęsi. Mano draugė gebėdavo susikaupti ir nei atodūsiai, nei skaityklos stalų girgždėjimas jos neblaškydavo. Įbedusi nosį į savo storus vadovėlius, ji retai pakeldavo galvą, o nuo knygų atplėšusi nieko nereginčias akis, įsmeigdavo jas priešais save. Pastebėjau, kaip nebyliai krutindama lūpas taria nežinomą rusišką žodį arba kokią nors datą. Kelis kartus kartodama žodį, ji užčiuopdavo ieškotą reikšmę ir, neatsiversdama žodyno, įnikdavo skaityti toliau. Sėdėdavau priešais ją ir bergždžiai mėgindavau pagauti jos žvilgsnį, kad prikalbinčiau išeiti prasivaikščioti, nuo stipraus grindų tepalo kvapo, tvankumo ir migdančio vartomų knygų lapų šiugždenimo man svaigdavo galva. Bet ji manęs nepastebėdavo. Regis, skaitant tekstą, kažkas užkliuvo, ji ėmė sklaidyti žodyną ir suraukusi antakius žvelgė kažkur man virš galvos. Tada anas, šalia jos sėdintis aspirantas iš Lietuvos ją užkalbino, nusišypsojo ir ėmė kažką piešti ant sąsiuvinio viršelio. Dievulėli, kokie nuostabūs jie man pasirodė vienas šalia kito su savo Šiaurės ir Pietų grožiu. Ji – tvinksinti žarijėlė, tamsaus gymio, juodaakė, jis – užaugęs tarp sniegynų, šviesiaplaukis, su ežerų mėliu akyse.
Tas jo akių mėlis suglumino jauną beginklę mano draugės širdį.
– Piešiniais jums aiškinsiu žodžius, kurių nerasite žodyne, –­ pažadėjo Mėlynakis, ji tik linktelėjo galvą.
Ji ieškojo rusiško žodžio „pavadis“ reikšmės, taip ant sąsiuvinio viršelio atsirado dailus žirgas, ugningas, virpantis, su jo veržlumą ramdančiomis kamanomis.
Netrukus pastebėjau, kad draugės vadovėliuose prikaišyta baltų skiautelių su visokiais piešinėliais; kryžiuočių riterių alebardos, antkeliai, tvirtovių sienos – tuo metu ji studijavo senovės Rusijos istoriją. Įpratau Mėlynakį matyti šalia jos, jie nesikalbėdavo, skaitydavo susikaupę kaip ir anksčiau. Kai mane imdavo slėgti dusnus skaityklos oras, pažvelgdavau į jų galvas, nunarintas prie knygų. Po pusiaunakčio skaitykla ištuštėdavo, juodu išeidavo paskutiniai, drauge su užkietėjusiais skaitytojais. Ant stalo palikdavo knygų. Visi taip darydavome, Stromynkos bendrabutyje gyveno tūkstančiai Maskvos universiteto studentų, o skaityklose vietų stigo. Tad užsiimdavome vietą prie stalo ir saugodavome, kad kas nors jos nepasigvieštų. Esu tikra, kad jeigu juodu ir nebūtų palikę knygų, jų stalo niekas nedrįstų užimti. Tai buvo tik jųdviejų vietos, ir ne todėl, kad turėjo ypatingas teises, o todėl, kad jeigu jųdviejų nebūtų, skaitykla taptų niūresnė ir troškesnė. Juodu skatino mus svajoti, laukti kažko neįprasto, kas padarytų mūsų gyvenimą gražesnį.
Kartais matydavau įsimylėjėlius kieme, jie sėdėdavo po plikais medžiais, apimti palaimingo užsimiršimo, ir man pasidingodavo, kad į šią ilgos žiemos šalį ateina pavasaris.
Sutikdavau juodu klube, pastebėdavau didžiulėje minioje, ne tiek akimis išvysdavau, kiek pajausdavau vidumi. Juodu buvo žmonės iš kitos visatos ir skleidė kažką ypatinga. Gramofono plokštelė sukosi, kojos trypė, bet nenustelbė amžinai gyvos pažįstamos melodijos. „Kodėl taip nedrąsiai du žmonės šypsosi vienas kitam?“ – klausė dainininkas, ir aš nė nedvejojau, kad jo klausimas skirtas mūsų Romeo ir Džuljetai.
Sykį Mėlynakis dingo, nesirodė ištisas dvi dienas, mano draugė nekrutino lūpų kartodama datas ir nepažįstamus žodžius, o sėdėjo parėmusi galvą rankomis ir liūdnai žvelgė į vadovėlį. Kai jis vėl atsirado savo vietoje šalia jos, buvo keistai pasikeitęs, įkritusiais skruostais ir degančiomis akimis. Sužinojau, kad buvo išvykęs gauti leidimo susituokti, dvi dienas ruseno viltis jo širdyje, kol pagaliau sulaukė trokštamos audiencijos. Anuomet Tarybų Sąjungos piliečiams nebuvo leidžiama tuoktis su užsieniečiais.
Vyresni, meilės reikaluose labiau patyrę studentai į draudžiamus romanus leisdavosi apdairiai, už bendrabučio sienų, kokiame nors nuomojamame Maskvos bute. Šitaip užsimegzdavo trumpalaikiai santykiai, santykiai visam gyvenimui, įsiliepsnodavo dramos ir kančios, gimdavo vaikai. Stromynkos Romeo ir Džuljeta puolė į savo meilės sūkurį prie visų mūsų akių, nesislėpė, nieko neapgaudinėjo. Komjaunimo ir partinė disciplina reikalavo iš mūsų juos pasmerkti ir išskirti. Ištikti bėdos, juodu dar stipriau įsistvėrė vienas į kitą, dabar juos pasitikdavome jau nebe džiaugsmingai, o prislėgti tylėjimo.
Ar tik ne tada Mėlynakis iš nevilties sugalvojo tą istoriją su nuotrauka. Jam neleido iškelti vestuvių, bet kas uždraus padaryti su bulgare nuotrauką, tokią kaip jo tėvo ir motinos, kaip seniai išnykusių jo protėvių išblukusios vestuvinės nuotraukos. Protėvių nebėra, o vis dėlto kai kas išliko.
Rasti tautiniai lietuvių rūbai, žali violetinėmis juostelėmis, niekaip negludo prie lieknučio bulgarės liemens, kelias naktis juos persiuvinėjo, visus pirštus susibadė, kol susiuvo šiurkštų audeklą. Paskui nupirko du stambių gintarų vėrinius, tokius pačius kaip ir jo motinos, sugėrusius Baltijos saulės šviesą.
Suglaudę galvas visai kaip per lietuviškas vestuves, besi­šypsantys ir laimingi, tarsi jų laukė ilgas bendras, meilės kupinas gyvenimas – tokie juodu įamžinti nuotraukoje.
Paskui įvyko susirinkimas, kuriame įsimylėjėliai buvo pasmerkti, jiems buvo prigrasinta pašalinimu iš universiteto. Menu, kaip tada į mus žiūrėjo mano draugė su žūstančio žmogaus kančia veide. Mes tylėjome, kažkas nuostabaus mirė ir mūsų širdyse.
Skaitykloje ji daugiau nebesirodė, dirbo Lenino bibliotekoje ir namo pareidavo po pusiaunakčio. Lietuvis ir toliau sėdėdavo šalia tuščio jos stalo ir valandų valandas rymodavo pasirėmęs galvą, nė neatsiversdamas knygų. Galiausiai ir jis liovėsi vaikščiojęs į skaityklą. Jų vietas užėmė du kinai, su savo tamsiai mėlynais kostiumais jie buvo nepaprastai panašūs vienas į kitą.
Atėjo pavasaris, pliki medžiai kieme pražydo, pro atidarytus klubo langus plyšavo gramofonas ir dainininkas vėl klausė: „Kodėl taip nedrąsiai du žmonės šypsosi vienas kitam?“
Ant suolelio išvydau lietuvį, pūstelėjo vėjas ir pastebėjau, kaip ketvirtame aukšte mano draugės kambaryje sulingavo užuolaida. Iš už jos sklido melsvas dūmelis, dar daug kartų regėjau tą dūmelį. Pasislėpusi už užuolaidos mano draugė žiūrėjo į savo mylimąjį, rūkė ir springo nuo dūmų ir ašarų. Tada ant jos odos išryškėjo didelės rudos dėmės, ji vaikščiojo netvarkingai apsirengusi, išsiblaškiusia nusivylusio, sergančio žmogaus mina.
Pirmoji vasara mus išskyrė, praskriejo akimirksniu kaip ir visos atostogos, tada vėl susitikome Stromynkoje. Tais metais lietuvis turėjo baigti aspirantūrą.
– Ar žinai, kaip nuostabu būti susituokus? – virpančiu balsu pareiškė mano draugė.
Pamaniau, kad juokauja, bet, pasirodo, tai buvo tiesa. Parodė man savo sutuoktinio nuotrauką – geraširdis besišypsantis vyras iš stuomens ir iš liemens, šimtaprocentinis bulgaras gražuolis.
Daugiau ji nesidalydavo su manimi savo dvasiniais išgyvenimais, tapo uždara ir nebe tokia linksma kaip anksčiau.
Žinojau, kad lietuvis išvyko, prieš tai paprašė jos susitikti ir ji, lydima vienos iš bendrakursių, nuėjo su juo atsisveikinti.
Šitaip pasibaigė jųdviejų istorija. Bulgarijoje mūsų draugystė nenutrūko, daug kartų draugė įrodė esanti ištikima ir visada, kai mano asmeniniai reikalai susijaukdavo, palaikymo sulaukdavau iš jos geros širdies. „Pasakai sau stop ir trukteli save už kamanų, – patarinėdavo ji man. – Iš pradžių skauda, tarsi būtum pjaunamas, o paskui iškenti.“ Ir aš prisimindavau pieštą žirgą, kamanas, ir mane tuoj apnikdavo graudulys.
Po studijų baigimo praėjo dešimt metų. Vieną sekmadienį sustojome ant Vitošos kalno atsipūsti prie almančio upelio. Rudens išmarginti lapai lašėjo į vandenį, mano draugė stumdė juos pagaliu pasroviui ir apie kažką mąstė.
– Ar žinai, kas anądien pas mane svečiavosi? – paklausė tokiu balsu, jog išsyk supratau. – Paskambino, pasakė, kad vieną dieną apsistos Sofijoje. Pasitikau jį viešbutyje, ėjome gatve, o jis kiekviename žingsnyje prašė sustoti, kad galėtų mane nufotografuoti. Kam jam prireikė mano nuotraukų? Juk likau tokia pati, visai nepasikeičiau.
Atsivedžiau jį namo. Juk žinai, kad mano vyras niekada nešeimininkauja, užtikau jį su prijuoste. Ketino paruošti grybų. Svečią pasodinau į krėslą, jis pasirėmė rankomis galvą ir visą valandą nė žodžio nepratarė. Pavakarieniavome, vyrai sugulė miegamajame, aš pasiklojau virtuvėje.
Ryte jį išlydėjau, sumelavau, kad turiu vaikų: „Turiu tris vaikus, gaila, kad jų nepamatei, išvežiau į vasarnamį.“
Nežinau, ar patikėjo, bet pasakė: „Nuostabu, tegu bus trys tavo juodbruvi bulgariukai, bet kodėl jie negali būti šviesiaplaukio lietuvio vaikai?“ Vedęs, sūnų turi, o galvoje – kažkokios fantasmagorijos. Apsikabindamas žmoną, mano akis matydavęs.
Ėjo metai, mano draugė iš tikrųjų pagimdė tris vaikus, vieną už kitą gražesnius.
Lietuvį vis rečiau minėdavome, turbūt todėl, atvykusi į Vilnių, pirmiausia susiradau kitus senus draugus, o ne jį. Susiskambindavau telefonu, lankydavausi svečiuose, kai atėjo eilė pasimatyti su juo, man pasakė, kad jis išsiskyrė ir dabar gyvena kitame mieste.
Mano traukinys vidurnaktį, vilkau savo lagaminą viešbučio laiptais ir prie durų susidūriau su aukštu šviesiaplaukiu jaunuoliu, pažvelgiau į jį ir suglumau – mėlynakis lietuvis, tas pats – gražus, jaunas, po tiekos metų nepasikeitęs. Žiūri į mane taip, tarsi niekada nebūtume susitikę.
Jau ketinau jį užkalbinti ir staiga jam už nugaros pastebėjau kitą šviesiaplaukį vyrą, susenusį, patinusiais paakiais. Su juo išsyk vienas kitą pažinome, jis įsmeigė į mane akis ir ėmė prašyti: „Atsistok prie kupė lango, aš tikrai suspėsiu, noriu kai ką jai perduoti.“
Traukinys jau buvo pajudėjęs, kai išvydau jį atbėgantį. Spėjau pačiupti saldainių dėžę, gėles. Jis mėgino pasivyti traukinį ir šaukė: „Pasakyk jai, pasakyk jai...“
Taip ir nesupratau, ką turiu jai pasakyti, atsilikęs nuo traukinio, jis išnyko tamsoje.

Iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė

Жана Авишай. „Нарисуван кон с юзда. Очерци“. София: Български писател, 1984.

Komentarai  

 
+1 #1 Vytė 2015-07-17 14:41
Įdomu
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai