Andrius Šiuša. Pasakaitės (I)

A. Šiušos autoportretas
A. Šiušos autoportretas

Kaip valtelė Elė surado savo mamą

Vieną kartą jūroje gyveno ir plaukiojo didelis, baltas kaip debesis laivas. Ir turėjo tas baltas jūrų keliauninkas mažą valtelę, kurios vardas buvo Elė. Ta Elytė visada ir visur sekiodavo laivui iš paskos, niekada nė metro neatsilikdavo. Net per didžiausias audras, kai vandenyne kildavo devynių namo aukštų dydžio bangos, ji laikėsi už virvelės ir plaukdavo kartu.

Bet vieną sykį, kai jūroje buvo ramu, viešpatavo naktis, pavargusi Elė užsnūdo ir pati to nejausdama paleido iš rankų tą jūrinį lyną. Ryte, pasitrynusi akis, ji pamatė, kad aplinkui tik bekraštis žalias ir piktas įniršęs vanduo, ir nieko daugiau.

– Ū-ū-ū... – gailiai pravirko Elė. –­ Kas dabar man bus?

Tuo metu pro šalį besimaudydamas plaukė toks storas banginiukas Zenonas, nugirdo kažką graudžiai raudant ir sutrikęs iškišo galvą iš vandens, apsidairė.

– Kas čia verkia? – paklausė Zenonas, sukiodamasis aplink.

– Čia aš, Elė, – tarė valtelė.

– O kur tavo mamytė?

Elė dar labiau kibo į ašaras.

– Aš neturiu mamos. Aš esu našlaitė Elė.

– Negali būti, – nusistebėjo banginiukas. – Visi mažyliai turi mamas, taip nejuokauk, valtele Ele.

– O aš ir nejuokauju. Turiu tiktai tėtį. Jis didelis didelis, va toks, – Elė parodė irklais kažką panašaus į sieksnį. –­ Ir plaukioja vandenynais.

– Čia tai nepaprastai įdomu. O kur dingo tavo mama?

Elė trumpam susimąstė ir štai ką papasakojo:

– Kai buvau visai mažytė, tokia mažulytė, kad net galėdavau tilpti ant vaikiško delno, mano mama atsitrenkė į pragaištingą uolą ir nebegalėjo daugiau plaukioti. Ją jūreiviai nuplukdė į Žvaigždžių jūrą ir dabar mano mama yra kavinė. Ten žmonės valgo, šoka ir linksminasi iki vakaro, o kartais ir per naktį.

– Ir tu jos daugiau niekada niekada nebematei? – paklausė banginiukas.

Iš Elės akių pabiro ašaros. Jos liejosi į valtelės vidų taip gausiai, kad, rodės, luotas tuoj nugrims į jūros gelmes.

– Vaje, liaukis verkti, kitaip negalėsiu niekuo padėti, imk mano nosinę, – tarė banginiukas, mostelėdamas pelekais.

– Ak, – sušuko Elė, – man niekas nebepadės. Mano tėtis prarado mane. Kažin, kur jis dabar? Kur dingo mano tėtis ir mano mamytė? Ū-ū-ū...

Tuotarp virš jų galvų skrido jūros paukštis baltais kaip sniegas sparnais. Paukštis nutūpė ant banginiuko nugaros ir mandagiai pasisveikino.

– Malonusis pone, – tarė paukštis Zenonui, – ar galėčiau ant jūsų nugaros pailsėti? Mano vardas Albinas. Labai pavargau, o kranto vis dar nesimato.

Banginiukas, kol valtelė sėmė iš savęs ašaras, papasakojo apie Elės nelaimę.

– O! – sušuko jūros paukštis ir suplakė sparnais. – Aš žinau, kur yra Žvaigždžių jūra. – Lėkit paskui mane!

Banginiukas, kuris buvo išnardęs visas pietų ir šiaurės jūras, išskyrus tą nežinomą Žvaigždžių jūrą, tuoj pat pasiryžo keliauti. Tik Elės vis dar niekaip neapleido liūdesys.

– Aš nemoku skraidyti, – tarė našlaitė valtelė. – Be to, labai bijau leistis į tolimą žygį.

Tačiau Albinas ir Zenonas mokėjo gerai įtikinėti; sakė, kad viskas pasiseks, gyrė būsimą kelionę, pasakojo, kad ten bus malonu ir gera. Kai jie pažadėjo paro­dyti Elei, kur auga sultingi, skanūs kokoso riešutai, bananai ir ananasai, valtelė pagaliau ryžosi keliauti į nežinomą Žvaigždžių jūrą. Galų gale visi trys nuskubėjo horizonto link. Priekyje, mojuodamas sparnais, lėkė Albinas, paskui jį nė per jūrmylę neatsilikdama plaukė valtelė, o įkandin, švirkščiodamas sūrų vandenį fontanu, nardė storulis Zenonas.

Tos pačios dienos pavakare keliauninkai jau buvo prie neregėto žemyno krantų.

– Matau, matau! Va jinai! – suriko banginiukas, mosteldamas uodega.

Visi trys apstulbo, išvydę daug didelių žalių palmių ir baltų laivų. Elė iškart atpažino savo mamą, nes ji visa buvo išpuošta girliandomis ir stebuklingais kinų žibintais. Netoliese valtelė pamatė ir savo tėtį, liūdnai besisūpuojantį ant smaragdinių bangų.

– Du-du-du... – sududeno baltasis laivas, išvydęs savo dukrelę.

Trijulė iš džiaugsmo pasileido šokti.

Mama pavaišino Zenoną ir Albiną uogiene ir kokosiniais ledais, paskui ilgai čiūčiavo savo mažytę Elę.

Visi pasakojimai labai smagūs, jeigu jie gerai baigiasi.

– Iki pasimatymo, ačiū! – šaukė valtelė Elė tolstantiems savo draugams, kurie atsipūtę po vaišių jau traukė namų link.

 

Mažasis Karalius

Seniai seniai vienoje karalystėje gyveno Karalius. Jis buvo labai nedidelio ūgio. O kai karalystėje Karalius yra mažas – baisi, nemaloni bėda. Taigi visi jo pavaldiniai rūmuose turėjo vaikštinėti apsikarstę žiūronais, visokiais binokliais, didinamaisiais stiklais. Ir jeigu tik kuris nors pamesdavo juos, tuoj pat turėdavo šaukti: „Jūsų didenybe, kur esate?“ – „Aš čia!“ – atsiliepdavo balsas iš sosto. Arba iš po lovos, arba nuo pietų stalo. „Ei, atsargiau!“ – sušukdavo kartais kažkas rūmų viduryje ir visi imdavo tipenti ant pirštų galų, bijodami užlipti ant Jo šviesybės.

Vieną popietę Karalius Antanas Antrasis, o toks buvo tikrasis Karaliaus vardas, užsigeidė pasiskaityti pasakų ir nužingsniavo į savo karališkąją menę, kurioje buvo didžiulė biblioteka. Kol rinkosi, ką paskaityti, kol apžiūrinėjo knygų viršelius, jį apėmė saldus gardus miegas, tad jis čia tuoj pat ir užsnūdo.

Ričardas Šileika. „Pilnatis“
Ričardas Šileika. „Pilnatis“

Kad matytumėt, kaip susijaukė karalystė... Visa sargyba buvo pakelta ant kojų, išskrido laumžirgiai stebėti ežerų pakraščių, ajerų ir meldų, kregždės nardė ore ir čirškėjo iš tuščio į kiaurą. Tuo metu pilyje dvariškiai šliaužiojo po aslą, žvalgėsi palovin, tikrino virtuvės indus, naršė net tarp užuolaidų klosčių. Veltui –­ karalystė buvo be val­dovo.
Taip užėjo naktis. Antanas Antrasis prabudo nuo tylaus krebždesio ir ėmė lyg verkti, lyg dejuoti. Pro knygų lentynos tarpelį pasirodė pelytės galva su blizgančiomis kaip sagos akutėmis.
– Oi, – tarė pelytės galva, – nesitikėjau čia sutikti Jūsų didenybės.
Karalius tučtuojau pralinksmėjo, supratęs, jog jis karalystėje ne vienas.
– Kodėl tu čia slepiesi? – paklausė jis, karūna nusibraukęs ašaras.
– Aš labai bijau rūmų katės, – tarė pelytė ir nuo knygų lentynos nušoko ant žemės. – Oho, Jūsų didenybe, koks Jūs aukštas ir galingas. Tiesiog milžinų milžinas.
– Ar tikrai? – nudžiugo Karalius.
– Žinoma. Ar Jums niekas to nesakė?
Karalius nustebo, išgirdęs tuos žodžius, džiugiai pravėrė burną, nusišypsojo, paskui staiga tarė:
– Ak, kad tu, pelyte, žinotum, kaip aš išalkau.
– Būta ko rūpintis, Jūsų šviesybe, eime, aš žinau kelią į vieną Jūsų karalystės menę.
– Į kokią?
– Pats puikiausias kambarys. Duokit ranką, aš jus ten nuvesiu.
Pelytė ir Karalius patyliukais, tamsiais koridorių labirintais pro knarkiančius sargybinius nusliūkino – spėkit kur? – į pilies virtuvę. Ten jie patogiai atsisėdo tarp puodų, susirado sūrio, pyrago, bematant pradėjo puotauti. Žiūrėjo vienas į kitą ir tyliai, prisidengdami delnu burnas, kvatojosi. Pagaliau užsimiršo, pradėjo tarškinti tuščiais indais, ėmė mušti į keptuves šaukštais ir dainuoti. Linksminosi tol, kol atbėgo išsigandusi sargyba ir puolė džiaugtis, kad Karalius gyvas ir sveikas.
Paskui Karalius įteikė pelytei ordiną ir išleido namo – į urvelį pro tą patį plyšį knygų lentynoje. Ir prisimindamas pelytės žodžius, išaugo savo paties akyse, ėmė vaikščioti aukštai pakelta galva. Ir rūmų dvariškiai metė į šalį žiūronus. Jie stebėjosi – vos tik Karalius naktį užvalgė sūrio, iškart ūgtelėjo.
Štai ir visa pasakėlė. Toj karalystėj ant rūmų sienų ir dabar kabo du port­retai – Karaliaus ir pelytės, kuri išaukštino Karalių Antaną Antrąjį.

 

Mėnulio ašara

Vieną vakarą patekėjęs mėnulis pažvelgė į snaudžiantį miestą. Jam labai patiko šviesa žmonių languose ir katė, išėjusi peliauti. Dar jam patiko gatvių žibintai ir kiemuose miegantys automobiliai. Jis taip susižavėjęs žiūrėjo žemyn, kad vos nenudardėjo skradžiai.
Užsikabino už debesies, jo širdis smarkiai plakė. Mėnulis išsigandęs suprato, kad gali nukristi ir sudužti. Mėnulis pradėjo verkti, ir šalti ašarų lašai papsėjo – papt, papt, papt. Jo ašaros buvo didžiulės – ten, kur krito, radosi ežerai ir jūros. Tik viena mažytė ašara pataikė tiesiai ant miesto vartų sargybinio, kuris žingsniavo pirmyn atgal su šautuvu.
– Stok, kas eina? – rūsčiai suriko kareivis, atstatydamas ginklą į nematomą priešą.
– Čia aš.
– Prašom aiškiau pasakyti, o jeigu ne –­ kaipmat nupilsiu.
– Oi oi oi, prašom nešauti, aš esu ašara.
Sargybinis užsimetė šautuvą ant peties ir pažvelgė į mažą ašarėlę.
– Vaje, kaip tu čia atsiradai?
– Nukritau iš mėnulio.
Sargybinis apsidžiaugė, kad jam vienam nebereikės stypsoti, ir pavaišino ašarą kareivišku sausainiu.
– Kaip ten pas jus mėnulyje? – paklausė. – Ar yra šautuvų?
Ašara krimto sausą naktinį davinį ir kraipė galvą.
– Pas mus šautuvų nėra.
– O ko yra?
Mėnulio ašara valandėlę galvojo. Pas­kui ėmė skaičiuoti ant pirštų.
– Yra žvaigždžių, kometų, meteoritų. Yra kraterių, mėnulio kalnų, bet aš ten niekada nebuvau – ten labai šalta.
– Ir nė vieno kareivio?
– O ką veikia kareivis? – paklausė ašara.
Sargybinis suglumo, nusiėmė šalmą ir pasikrapštė ausį.
– Kaip tai ką... Šaudo, mėto bombas, gina žmones nuo priešų.
Ašara pažvelgė į debesis, kurie bu­vo užstoję mėnulį, paskui vėl į sargy­binį.
– O kas yra tie priešai?
– Kiti žmonės.
– Ar jie pikti?
Sargybinis susimąstė.
– Oho, žinoma, kad pikti, tiesiog kaip šunys. Na, gana man su tavim plepėt. Turiu budėt sargyboje, žiūrėti, ar neatslenka priešas.
Ir karys vėl įsmeigė akis į tamsą.
O ašara nuriedėjo gatve. Čia jai staiga pasipainiojo iš tarpuvartės išlindęs šuo Bobas. Jis aplojo riedančią ašarą. Paskui nustebęs sustojo ir pradėjo vizginti uodegą.
– Au, – tarė Bobas. – Nesimaišyk po kojomis. Argi nematai, kad tai aš.
– Atleiskite, o kas jūs?
– Šuo. Gali man sakyti – tu.
– Ar tu piktesnis už žmogų?
– Rrrrr… – suurzgė šuo.
Tačiau ašara visai neišsigando. Jai buvo linksma. Toks mažas padarėlis, o urzgia. Jai net patiko tas „Rrrr...“
– Vadinasi, ir žmonės nepikti, – paklausė mėnulio ašara.
– O ką aš žinau?
– Na, jeigu jie panašūs į tave.
Bobas įtariai pažvelgė į ašarą ir pakvietė ją kartu pabėgioti. Abu nudūmė gatvele į tamsą. Šuo liuoksėjo priekyje ir lojo, o iš paskos riedėjo ašara.
Kažkur viršuje prasivėrė langas ir pa­sigirdo piktas balsas:
– Prašom naktį neloti!
– Ar tai buvo žmogus? – paklausė mėnulio ašara.
– Au, – tarė Bobas, kas reiškė – taip.
– Oi, aš niekada nebijosiu žmonių. Net jeigu tas sargybinis su šautuvu ir gąsdins mane.
– Šaunuolė, – pasakė šuo ir nubėgo už medžio.
Aušo diena, gatvėje darėsi vis šilčiau. Ašara pajuto, kad ji tuoj tuoj išgaruos ir pakils atgal į mėnulį.
– Sudie, mieloji žeme, – pasakė ašara. – Aš apie viską papasakosiu žvaigždėms, kometoms, meteoritams. Ir, žinoma, Mėnuliui.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai