1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Manau, turime pakankamai daug gero ir kokybiško meno. Nedrįsčiau teigti, kad kokia paklausa, tokia ir pasiūla, nes pasiūla gerokai viršija paklausą. Įdomu būtų sužinoti, kiek menininkų tenka vienam statistiniam Lietuvos gyventojui. Džiugu, kad vis atsiranda kūrėjų, mėginančių įnešti kažką naujo, kažką savito. Ieško savo autorinio balso. Pasigendu siurrealistinių literatūros kūrinių vertimų į lietuvių kalbą. Iš esmės tai, kas vyksta ir kaip vyksta, mane tenkina. Kiekvienas pasirenka sau. Vienas klausosi poetų skaitymų Rašytojų sąjungoje, kitas slemo „Kablyje“, o trečias nieko nesiklauso. Turbūt tas trečias geltonas nei draudžia, nei leidžia, turbūt jam labiausiai kažko ir trūksta.

2.Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

O kalbant apie tai, ko laukiu – tai nieko konkretaus. Laukiu, kas buvo. Laukiu eilėraščių knygų, kurios, netikėtai atrastos, įsismelkia iki kaulų smegenų, filmų, romanų, muzikos. Ir ateities laukiu. To, kas vyks. Visų savo bičiulių, ir ne tik, būsimų, dar neparašytų ar rašomų knygų.

3.Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolat vyksta premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Verkšlenimai nieko nepakeis... Galima mąstyti ir taip: ar tai, kas nevertinama, iš tikrųjų yra reikalinga? Juk konkurencija mene yra didelė, nes meno apstu. Neužtenka vien kurti, kad būtum pastebėtas. Per daug meno per mažoje šalyje. Gal verkšlentojai kažką daro ne taip. Reikia suvokti ir tai, kad rimtas menas skirtas labai mažai grupei žmonių. Tik vienetams pavyksta gyventi iš kuriamo meno. O jei gyveni iš meno, tuomet, manau, esi jau pakankamai įvertintas. Reikia daugiau daryti, siekti, nuolat mąstyti apie įvairias strategijas, kurias realizuojant būtų artėjama prie tau patinkančio ir tinkančio „aukso vidurio“. Kitas variantas galėtų būti toks: nueini, išspiri duris ir pasiimi įvertinimą. Apmėtai Molotovo kokteiliais įstaigas, kurios nevertina, iškoneveiki asmenis, išvadinęs juos bukapročiais, išdaužai langus, rengi mitingus, streikus su milžiniškais plakatais... (Nesu tikras, ar čia juokauju.) Arba tyliai verki, ašaras kolekcionuodamas pagalvėje. Palaikau tuos, kurie kuria ir neverkšlena dėl įvertinimo ar nevertinimo. Kuriems kūryba, jos procesas yra aukščiau už bet kokį įvertinimą. Kurie atranda būdą būti. Bet nevirsta nubaustais šunimis.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Čia kaip pažiūrėsi. Manau, pats kūrėjas nusprendžia, kas jam tinka ir kokiais būdais to siekti. Nemanau, kad valstybinės institucijos gali priversti kurti jiems „patogų“ produktą, jei pats kūrėjas to nenorės. Dėl projektų irgi tas pats: jei yra kokių nors reikalavimų, kuriuos žadant išpildyti yra skiriama pirmenybė, tuomet tai sąžinės reikalas, ar projektas „pritemptas“ ir tyčia rašomas taip, kad atitiktų reikalavimus ir gautų finansavimą, o gal tam tikri reikalavimai kai kuriems nėra „rėmai“? Pats kūrėjas sąmoningai turėtų pasverti, kas ir kaip. Be to, paramos bei įvairūs finansavimai Lietuvoje nėra milžiniško dydžio, kad kūrėjas pamestų galvą dėl pinigų ir imtų kurti tai, kas jam nebūdinga ir nepatinka, tik tam, kad pralobtų. O jei ir taip, tai jis kūrėjas iš mažosios „k“.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Džiugina, kad žmonės nebijo eksperimentuoti. Laužo nusistovėjusią tvarką, nebijo „būti“ taip, kaip nori. Aišku, ne visiems to reikia ir ne visi tai daro. Be to, žodį „eksperimentas“ kiekvienas suvokia ir priima skirtingai. Tai, kas dabar vyksta, yra ateitis, žvelgiant iš „prieš dvidešimt metų“ perspektyvos. Baisu ir kartu smalsu suvokti, nujausti tai, kas vyks. Įdomu, kokia bus poezija, tarkim, po penkiasdešimties metų. Daugumai senjorų, kurie retkarčiais aplanko nūdienos jaunųjų poetų skaitymus, eilėraščių turinys, forma, kalbėjimo būdas yra nesuprantami. Kažkokia keista ateivių poe­zija. Iš besiklausančiųjų veidų kartais matai, kad jie girdi ne eilėraščių eilutes, o kažkokias varvančias kosmines gleives. Bijo jie kosmoso, todėl lieka arčiau žemelės, kiaulės, karvės, tvarto ir beržynėlio. Baisu pagalvojus, kad po kažkiek metų galbūt irgi būsiu nesuprantamas jauniausioms kartoms. Juk nežinia, kokie dideli įvykiai laukia, pokyčiai, kurie bus nepriimtini, nesuvokiami. Kad ir koks novatoriškas besistengčiau būti... Jaučiu, kad keičiuosi. Gal taip įdomiau. Visada gali save stebinti. Ir nekantriai laukti ateities, galvodamas, ką iškrėsi ir koks būsi. Labai tiksliai citatoje pavartotas žodis „baisus“. Iš tikrųjų, save nujausti ateityje yra pernelyg baisu. Taip gali prarasti azartą gyventi.