Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vasaros laikas atrodo kaip ir to meto dangus: padrikę, nuolatos pavida­lus keičiantys debesys, plaukiantys žyd­ra bedugne. Visumos pastovumas ir re­gimųjų vaizdų tėkmė, iš kurių sunku su­daryti kokį nors tikrą, galutinį vasaros paveikslą. Kaip ir mano mintys: daugybė padrikų įspūdžių, vaizdingų regėjimų ir savitų, vasariškų refleksijų, iš kurių nesusiklosto jokia išbaigta galutinė tema. Tiesiog viskas plaukia, teka. Dangumi –­ debesys, sąmonėje – mintys. Pastovu yra tik dangus ir sąmonė, bet apie juos nepasakysi nieko konkretaus, tai absoliutūs dydžiai, vaizdinių radimosi pagrindas, bet ne vaizdinys. Žodžiu, neįsivaizduojami dalykai.

Vėl ir vėl grįžtu prie poetiškiausios Antano Ramono metaforos: balti praėjusios vasaros debesys. Vasara yra aukšta ir balta, ir ji visuomet praeina. Bet praeidama – visuomet išlieka, amžinai kartojasi. Vasara – tai sugrįžimas į amžinąjį vaikystės laiką, kuriame dangus ir sąmonė visuomet ta pati ir kurioje egzistencijos fragmentai sukasi ratu. Kad patirtys galėtų kartotis, jos ir turi praeiti, nykti, nes savimonė atsiveria tik judėjime, yra patiriama tik kaip kaita, kaip įspūdžių srautas.

Vasarą esu absoliučiai impresionistiškas ir visas logines sąmonės konstrukcijas marinu kaip piktžoles, kurios užstoja vešlų ir banguojantį gyvybės lauką. Nes jame tarsi esu vėl jaunas, beveik vaikiškas. Šiek tiek sveikai idiotiškas. Ir dalijuosi savo vasaros įspūdžiais su savo vaiku, kuriam jo vasara ir visos jo vasaros dar tik prasideda. Nes jam tik treji metai, treji su puse, bet jau ir jis šį tą ima atsiminti iš savo praėjusių vasarų. Antai rodo rankute į kluono pusę: kitą vasarą mes ten radome ožį. Taip, sakau, praėjusią vasarą mes ten tikrai radome ežį. Šią vasarą ežys pukšinėja ten pat. Jis čia bus ir kitą vasarą, jis bus visada kaip vienas būtinųjų mūsų vasaros atributų.

Tikroms vasaros patirtims būtinos apriorinės suvokimo formos: atitinkama erdvė ir atitinkamas laikas. Vasaros erdvė – tai kaimas, o laikas – augmenijos vešėjimo metas. Kitur vasaros nėra, kitur tuo metu tik karštis, tik turizmas ar kas nors panašaus. Kitur nėra sugrįžimo į amžinojo laiko pradžią jausmo. Kitur tik išvykimai, iškritimai ir panašūs psichikos išbandymai. Kai kam tai tinka, kai kam kelionės svetur paįvairina gyvenimą, bet mane tai išbalansuoja. Man tos svetimos įvairovės nereikia, man tiesa slypi čia ir dabar esančiame pastovume, kurį padeda išryškinti efemeriška jausmų ir debesų tėkmė.

Žinoma, ir man patinka kelionės į užsienius. Pasaulis nepaprastai įvairus ir gražus. Ypač jauni žmonės turėtų daug keliauti ir daug matyti. Nes be svetimų šalių nebus aiškios savimonės. Bet tie kitų žmonių pasakojimai apie jų aplankytas vietas man kelia alergiją. Visos nuotraukos su architektūros ir gamtos stebuklais man yra vienodas turistinis margumynas, varginanti monotonija. Tokios nuotraukos reikšmingos tik patiems keliauninkams, nes padeda atgaivinti jų asmeninius įspūdžius. Kaip jie jautė save vienoje ar kitoje vietoje. Bet jeigu aš pats ten nebuvau, man ir nerūpi, tegul ir auksu viskas ten blizga, tegul ir žydriausios lagūnos malonina akį. Kaip Maironio eilėraštyje: Alpių peizažas yra gražus, bet tėviškės vaizdas –­ brangus, nes tėviškėje – jaunystės laikas. Todėl ir aš į savo vasarą grįžtu kaip į jaunystės namus. Juose mano minčių ir mano kalbos pradžia.

Svetimuose kraštuose pasijuntu esąs niekas, savo vasaros kaime – esu viskas. Pradžia ir pabaiga.

Žinoma, tokios patirtys ateina su metais. Yra laikas išeiti ir yra laikas pareiti. Kažkada aš pats bėgau iš to kaimo kuo toliau, bėgau į didelius miestus, į pasaulį, kuriame vyksta prasmingas kultūrinis ir kūrybingas gyvenimas. Bet dabar aš tos kultūros esu persisotinęs, dabar man jau reikia paprastumo ir aiškumo. Savo kaime aš matau ryškią žolę dieną ir aukštas žvaigždes naktį. Viso to nematysi mieste, ir jame esi gyvas ir vertingas tik tiek, kiek įjungi intelektines veiklas. Bet ir jos yra veiksmingos tik tiek, kiek pakrautos vasaros energija, kitaip visos tavo mintys – popierinės.

Eugenijaus Ališankos nuotrauka
Eugenijaus Ališankos nuotrauka

Nes gyvas žodis man prasideda tik čia, kur gyva žolė. O žolė čia gaivališka, neįveikiama, kad ir kiek ją šienautum. Jei nešienautum, sulaukėtum. Sulaukėtų ir tavo sąmonė, ir tavo aplinka.

Kaimo darbai ypatingi tuo, kad juos dirbdamas nieko naujo nesukuri, tiesiog sukiesi ratu. Tai paradoksas: dirbi ir dirbi, bet nieko nepadarai. Kiekvieną vasarą viskas iš naujo. Bet jei nedirbtum, būtų galas. Čia kaip Kobo Abės žmogus, turintis nuolatos kasti savo duobės smėlį. Bet man nepalyginamai maloniau, nes žolė gaivina.

Kiek tame darbo rate sukiesi, tiek jauti laiko pastovumą ir patiri ramybę. Tik kaime galiu įgyvendinti metafizinį Bhagavadgytos principą: veikti neveikdamas. Taigi rankos kojos juda, dalgiai ir grėbliai mosuoja, o sąmonė rami. Kuo ritmiškiau mosuoju, tuo esu ramesnis. Plaukiu su debesimis, su visais gamtos ritmais, kartu su visu pasauliu. Mintys aukštos ir ramios kaip tos žvaigždės nakties danguje. Ir ko man daugiau reikia? Nebent atsakymo. Bet jau susitaikiau su tuo, kad atsakymas besisukantiems gyvybės rate nebus duotas. Kodėl esu čia, kodėl esu taip, o ne kitaip – man nesuprantama. Bet ar ne vis viena? Taip sako budistai, ir jie šimtą kartų teisūs.

Jeigu labai įdėmiai įsižiūriu į gamtą –­ į žoles, medžius ir visa kita – ji ima mane gąsdinti. Tik žiūrinčiam ir nedirbančiam žmogui gamta atrodo tyliai laukianti. Tarsi tykanti. Kažkokios laiko pabaigos ar tavo kaulų. Tada imi dalgį į rankas, vėl nieko ypatingo negalvoji, ir vėl ramu. Koks skirtumas?

Štai tokia mano išmintis, tokia mano filosofija vasaros laiku, kylanti ir iš zeno meditacijų, iš tekstų ir iš žemės žolės: ar ne vis viena? Ir to drift like clouds, plaukti kartu su debesimis, žinant, kad ramiai plaukia tik mano mintys, tik mano įspūdžiai, o iš tikrųjų niekas niekur nenuplaukia, amžinai esu savo vasaroje, savo sąmonėje, kuri yra ir šviesi, ir šilta, ir tyli.

Kurioje viskas kartojasi. Svarbu iškęsti kitų meto laikų vargo laiką ir sugrįžti savo namus. Vasara išlaisvina. Visi pasiekimai, visi laimėjimai civilizacijos aprėptyje yra labai sąlygiški. Jie reikalingi, jie tiesiog būtini, bet kartais taip gera juos pamiršti ir vėl būti savimi, kartu su žole, dangumi ir debesimis. Debesys juk išsidraiko, bet – ar ne vis viena?

O rašyti tokius visokius tekstus vasarą man labai sunku, dar sunkiau, nei skaityti. Viską nustelbia žolė, viskas čia yra gyva.

2015-07-19