Lietuvoje knygas leidžia apie 170 įmonių. Net tokioje ankštoje rinkoje randasi naujokų, įsiterpiančių su grožinės literatūros leidimais, skaitinių pasiūla ir ambicijomis. Savo leidybos verslelį nutarė prasukti ir du maskviečiai, pabėgę iš fašistuojančios Rusijos ir patikėję vakarietiško Vilniaus pažadu. Kitiems migrantams iš Maskvos, kompiuterinių žaidimų kūrėjams, Vilnius tapo puikiu forpostu plėstis į tolesnes rinkas Vakarų kryptimi, bet ar suveiks toks pat modelis leidybos srityje, kai kasmet mažėja knygų tiražai, o pelno eilutėse beveik visoms rinkos dalyvėms tenka braukyti minusiukus? Simpatiškas šis į Lietuvą persikėlusių rusų gestas ir užmojis, o šviesi jų veiklos perspektyva turbūt labiausiai priklausys nuo sugebėjimo Lietuvos skaitytojams pasiūlyti tai, ko nesuteikia kitos leidyklos, rinkos senbuvės. Tad ir panagrinėkime, kaip sekasi jiems pirmieji leidybiniai manevrai – panagrinėkime šįkart ne pagal finansines ataskaitas, o pagal išleidžiamos produkcijos kokybę.

Marijos Gailienės nuotrauka
Marijos Gailienės nuotrauka

Sergej Nosov. „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“. Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė. – V.: „Nordina“, 2015.

b_200_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-24_nr._3531-3532_nosovas.jpg

„Fransuaza...“ yra pirmasis „Nordinos“ išleistas vertimas iš 11 jau pasiekusių rinką ir tobulai atitinkantis pirmojo blyno dėsnį. Pats autorius praėjusį mėnesį buvo premijuotas – laimėjo „Nacbest“ 10 tūkst. dolerių apdovanojimą, tiesa, ne už šitą romaną. Šį konkretų kūrinį tenka atsieti nuo konteksto bei autoriaus pripažinimo ir vertinti jo paties rėmuose. Derėtų vertinimą atsieti ir nuo asmeniškumų, deja, šįkart negaliu, nes „Fransuaza...“ buvo blogiausias mane šįmet ištikęs skaitinys, varginanti kasdienybės prielipa – kaip pagrindiniam veikėjui Admiralovui jo išvarža, toks įkyrus tekstas, kurio, nors ir nedidelės apimties, vartojimas išsitęsė tiek, kad šalinausi knygelės lyg laivininkas seklumų ir, keliems mėnesiams spjovęs į šiuolaikinę literatūrą, grįžau prie klasikos. Jei jau atsiversdavau „Fransuazą...“, tai tik bare gerdamas alų, kad galėčiau pasiguosti savo rimtesnių būties rūpesčių kamuojamiems butelio bendražygiams – ir jie mane suprasdavo. Suprasdavo iš vieno žodžio. Ne mano žodžio, knygos žodžio, kurį, tą žodį, kaskart vis su apmaudu pacituodavau, o kartą su draugu net rengiau varžytuves, kuris suras ir balsu perskaitys kuo prėskesnį romano fragmentą. Pabiras pastabas braukiau „Faber-Castell“ pieštuku ir užrašas ant šio pieštuko man kaskart atrodė išraiškingesnis už bet kurią pasižymėtą mintį. Perskaitęs pusę kūrinio jau gromuliavau išvadą, kad romano kalbos medžiaga primena poliesterį. Kaip gražiausiai kūriniai yra išausti iš vilnos, šilko ar satino, taip šitas vien iš sintetikos.

Aptikau vieną sakinį, simboliškai atspindintį romano literatūrinį tankį –­ tiek kalbos, tiek personažų raiškos ir įvykių plėtotės požiūriu. Štai jis: „Naktį ir vėl kaukė šuva, o gal ne šuva – kas ten žino“ (p. 114). Kitaip sakant, pasakotojui vienodai rodo, kas ten kaukė. Tai buvo nedidelė balta katytė, o gal ne katytė –­ kam tai rūpi. Vorai kampuos sėdėdami verpalus audė, o gal ne vorai – ką čia supaisysi.

„Apskritai takas –­ kaip takas: kartais kaip kelias, kartais kaip takelis“ (p. 282). Apskritai tai romanas – kaip romanas: kartais kaip grafomanija, kartais kaip eksperimentas. Arba toks šit fragmentas, kuriame rašytojas pasiūlo tik sausas gaires, o visa kita deleguojama skaitytojo vaizduotei, tai yra verčia skaitytoją atlikti rašytojo darbą:

Stovėjo plastikinės stiklinaitės ir plastikiniai stikliukai.
Furšeto dalyviai kibo į darbą.
Viskas buvo kaip įprasta per furšetus. (p. 274)

Abejingas pasakotojas nužudo intrigą dar gemalo stadijoje ir veikėjus įkalina dviejose dimensijose. Jie plokšti ir necharakteringi, galėtų susikeisti vietomis – numatyta pasakojimo struktūra nesugriūtų. Literatūriniai statistai.

Tiesa, pagrindinis veikėjas Admiralovas turi vieną keistuolišką ypatybę –­ savo tarpslankstelinei išvaržai suteikia patologinės svarbos ir žmogiškų savybių, duoda jai net vardą – Fransuaza. Jo santykis su savo kūno defektu atseit suponuoja egzistencinį matmenį, atseit atveria tarpą būties ironijai, atseit kuria keliakryptį konfliktą, bet nė velnio. Admiralovas, vis pasisavinantis pasakotojo balsą, su savo išvarža palaiko glaudų emocinį ryšį, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais, kartais trumpai kreipdamasis: „kitoje perėjos pusėje tu akivaizdžiai sugrįžai pas mane (nežinau, ar ilgam), tad sveika, bičiule, tu viską žinai ne blogiau už mane, aš patylėsiu“ (p. 184). Tokiu tonu galima kreiptis ir į kotletą ant pietų stalo, į durų spyną, į batraištį. Nebūtų skirtumo. Skaitytoją sunkiai įtikina šios personalizuotos išvaržos realumas ir psichologinis pagrįstumas.

Minėti trūkumai devalvuoja, net sutriuškina pagrindinį kūrinio sumanymą –­ originalią fabulą, pagrįstą pasakojimo kilpos principu. Naratyviniame mene pasakojimo kilpos leidžia patirti neįprastą nuotykį, pribloškia netikėtumo efektu (čia paminėtinas M. Nighto Shyamalano filmas „Šeštasis pojūtis“, Philipo K. Dicko romanas „Ubikas“ ir pan.) –­ šių kūrinių fabula stebinanti, mistiška, keista, kol pabaigoje paaiškėja, kad visi neįprasti įvykiai yra sapno realybėje atsidūrusio sužeisto veikėjo sąmonės projekcijos. „Fransuazoje...“ vaizduojamos dvi siužetinės linijos: vienoje veikėjai šį tą veikia, Admiralovas vargsta su savo išvarža ir dėl šios bėdos lanko psichoterapiją, kitoje tie patys žmonės, vedami dvasinių ieškojimų, keliauja į Himalajus. Kūrinio pabaigoje paaiškėja, kad kelionės į Indiją linija yra komos ištikto Admiralovo sąmonės vizija. Tai būtų klasiškas pasakojimo sprendimas, bet nuskamba jis kaip tuščias indas. Jeigu indiškoji grandinė yra sapniška, kaip paaiškėja atomazgoje, tai turėtų ji būti sapniška nuo pat istorijos pradžios, tačiau autorius pasąmonės judesius vaizduoja tokius pat sausus ir kasdieniškus kaip pirminėje, fizinę tikrovę vaizduojančioje naratyvo linijoje. Tiesa, kelionė į kalną turi šiokį tokį mistinį atspalvį: ji aprašoma kaip varginanti, kelianti baimę, tamsi, su neaiškia tolimo tikslo užuomina, bet to aiškiai negana, nes realiai, keliaujant netgi ne pasąmonės užkaboriais, kelionė į Himalajus turbūt turėtų daugiau nekasdienių tikrovės atspalvių ir patirties niuansų negu sukurta kūno ir sąmonės kontrolę praradusio veikėjo galvoje.

Tebūnie Nosovo sumanyta fabulos kilpa išradinga, tačiau atrodo, kad visas romanas pritemptas vien prie šios idėjos. Akivaizdu, kad tokio motyvo neužtenka gerai knygai, kaip ir skaitytojui netikėta pabaiga jau nekompensuos per visą pasakojimą patirtų skaudžių estetinių nuostolių. Neestetiškai nuteikia ir knygos viršelis – neva siurrealistiškas Justo Vėbros piešinys, kuris gerai atrodo tik iš toli, iš labai toli, kai matyti vien spalvų dėmės. Tačiau leidykla greitai pasveiko nuo šio stilistinio negalavimo ir vėlesnes dešimt knygų išleido truputį rafinuotesniais viršeliais.

Dina Rubina. „Baltoji Kordobos balandė“. Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – V.: „Nordina“, 2015.

b_200_287_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-24_nr._3531-3532_balande_virselis.jpg

Aš, kaip ir Gintarė Adomaitytė, atviraujanti, kuo ją vilioja Rubinos pasakojimas („Literatūra ir menas“, 2015-07-03), irgi pripažįstu esąs Rubinos gerbėjas. Bet ne aklas. Jeigu mėgstamam atlikėjui kitą kartą prisvilinus gaidą vis tiek karštai pločiau, naujausią Rubinos romano vertimą turiu vertinti santūriai ir kritiškai vien dėl to, kad labai gerbiu autorę: gerbiu po pažinties per pirmiau lietuviškai išleistą darnesnį ir nuoseklesnį romaną „Petruškos sindromas“ ir jau po gyvo susitikimo praėjusią vasarą Druskininkuose, kai duodama interviu „Žinių radijui“ ne tik pasirodė ypač stipri, charizmatiška, bet ir nuolaidi bei globėjiška asmenybė – vis draugiškai pati pasiūlydavusi kokį žodį, užbaigdavusi mano sakinį, kai susiveldavau savo rusiškose formuluotėse ir definicijose.

Tada per interviu ji pripažino dirbanti keliolika valandų per dieną ir patarė įsigyti platų monitorių, jeigu jau pats ra­šąs –­ tekstą esą naudingiau matyti plačiai. „Baltoji Kordobos balandė“ irgi aiškiai yra daugybės sunkių valandų darbas, plataus užmojo, didelės apimties, tikriausiai sukurtas žodžius iš sąmonės per klaviatūrą suberiant į plačios įstrižainės ekraną. Tačiau nei ilga įstrižainė, nei kantrus atsidėjimas rašytojos misijai, nei neabejotinas autorės talentas neapsaugojo romano nuo broko. Ir tai be galo apmaudu, nes iki tobulo pasakojimo nedaug trūko. Trūko pirmiausia apsiribojimo, minties koncentracijos ir pasipriešinimo savo pietietiškam temperamentui. O dabar toks įspūdis, kad į leidyklą siųsdama „Baltąją Kordobos balandę“ autorė prisegė ne tą bylą – juodraštį, o ne galutinę redakciją. Arba knygos redaktorė, jeigu tokia buvo, nedrįso pasakyti kritinių pastabų autoritetingai autorei ir nepasiūlė apskabyti, apgenėti kai kurių prozos gabalų.

Atskirais fragmentais Rubinos pasa­kojimas yra fantastiškas, užtat stringa jis, kai yra lipdomas į visumą. Labiausiai vienovės ir išbaigtumo efektui trukdo nebūtinos siužetinės nuopilos, papildomos pastabos charakteriams ar įvykiams detalizuoti, kartais išskiriamos net kursyvu –­­­ ir tai dar labiau glumina, jų prikrauta taip sočiai, kaip didelis šaukštas grietinės šaltibarščiuose (niekada nesuprasiu, kodėl į patiekalą iš pieno produkto dar dedama kito pieno produkto) – tokiais atvejais liaudyje sakoma: sviestas sviestuotas. Kordoba kordobuota, Rubina rubinuota, balandė balandžiuota –­­ visko tiesiog per daug. Bet kuris patyręs redaktorius žino, jog kiekviename tekste rasis išbrauktinų vietų, ir autorius neturėtų gailėti pasakojimo depiliavimo. Aptariamam romanui ši žodžio ekologija nebūdinga, todėl jis išmeta per daug nuobodulio dujų, kurios tirpina intrigos ledyną ir skandina dėl kylančio smulkmeniškumo lygio. Todėl atsivertusiems romaną patarčiau ignoruoti balastą ir praleisti pirmuosius tris lyginius skyrius: p. 49–70, p. 151–179, p. 209–240 ir visus kursyvu įterptus paragrafus –­ praleisti nesibijant prarasti pasakojimo nuovoką. Paskui prie suskliaustų epizodų galima sugrįžti ir suvartoti juos kaip atskirus arba pagrindinę liniją papildančius prozos davinius.

Nors Rubina apipila skaitytoją nebūtinais fabulos išsišakojimais, ji vis vien išlaiko didžiulę vaizdavimo galią. Kai kur autorė pačiumpa skaitytoją ir per intensyvią sintaksę bei skvarbią detalę įtraukia į veiksmą, tarytum viskas vyktų prieš pat tavo akis, tarsi pro pat tavo nosį štai praeina ir viso Rubinos paragrafo nusipelnęs baldų krovėjas: „Kartą kaimynai matė, kaip jis ant kupros nešė pas daktarą savo sunkiai bepaeinančią mamytę. Toji sėdėjo sūnui ant nugaros kaip maharadža ant dramblio, rankose laikydama margaspalvį skėtį. Tolygiai ir vienodai, su mamyte ant nugaros, Treigeris ėjo į viršų grįsta gatve, ir tik nukarusi apatinė lūpa judėjo į jo galingo žingsnio taktą“ (p. 154). Net čepsėti norisi nuo estetinio pasitenkinimo skaitant išvietės valymo aprašymą (p. 159), gyvą tramvajaus sceną (p. 247), ką jau kalbėti apie paveikslų detalizavimą –­ ši knyga galėtų būti praktinis vadovas, parankinė knyga dailėtyrininkams, kuriems kyla sunkumų aprašant dailės kūrinius. Mieli ir palyginimai: autorė jų vis įmeta į pasakojimą natūralių, gyvenimiškų, neperspaustų. Tokių, kokius kartais gyvenime ištari ir supranti, kad įvardyta situacija pati tokio prašėsi. Jeigu veikėja įsisupa į patalus, tai „amžiais susipakuoja, įsirausia ir dar po šonais pasikiša – nors archeologus į pagalbą kviesk“ (p. 9). Arba: „Emilis pašoko iš krėslo – kaip koks dykaduonis antrametis, sužinojęs, kad fizikė numirė ir pamokos nebus“ (p. 78), o kitam veikėjui atidžiai įsižiūrėjus: „Pirmas žvilgsnis į daiktą visada panašėdavo į iš lėto po oda lendančią erkę“ (p. 85).

Kaip ir kitose ypatingųjų profesijų trilogijos dalyse, šioje atskleidžiama vieno asmens istorija, šįkart pasakojama apie ekscentriško dailininko klastotojo gyvenimą. Nors dailininkas ir jį užauginusi šeima mačiusi vargo, nors vis grįžtama prie skaudžių patirčių, Rubinos veikėjai netampa ciniški ir džiaugiasi gyvenimu. Kad ir kokį tamsų istorijos ar biografijos epizodą rašytoja užgriebtų, vis tiek iš teksto pirmiausia prasimuša gyvenimo džiaugsmas – pagal šį paradoksą ir vaizdavimo būdą Rubina gretintina su serbų režisieriumi Emiru Kusturica, kuris net iš pačių nedėkingiausių situacijų išspaudžia džiugesingą gaidą.

Galiausiai tenka atkreipti dėmesį, kad knygyne už „Baltąją Kordobos balandę“ prašoma 20 eurų. Žinoma, Rubina yra puiki rašytoja, bet tokia kaina yra neadekvati, tokiu atveju geriau išleisti pinigus porai Sabaliauskaičių. Tad rinkos naujokė, rusų įkurta leidykla, rado įdomių užsienio autorių, samdo kvalifikuotas vertėjas, bet dar ne viskas einasi kaip iš pypkės.