Baigėsi liepos 3–11 d. vykęs 50-asis, jubiliejinis, Karlovi Varų kino festivalis. Greit supratau, kad vilčių išvysti išties stiprių konkursinių programų filmų yra dar mažiau nei ankstesniais didžiųjų nusivylimų metais. Metais, kai buvo rodomi nykūs, vis daugiau seansų pasiglemžiantys socialinės problematikos vaizdai, kuriuose visokiausios žmogaus ligos vaizduojamos taip banaliai, kad ima panašėti į groteską. Tos nelaimės turėtų virpinti žiūrovų širdis ir blakstienas, tačiau kelia tik nuobodulį, liūdesį bei keistą mintį, kad XXI a. pradžioj nebeliko ne tik kino, bet ir žalio supratimo, koks gyvenimas dabar vyksta už lango.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vis dėlto nenoras pasiduoti išankstinėms nuostatoms (nes kino nuosmukis nėra tik šio festivalio problema, jis – visuotinis) ir A klasės festivalio premjeros žadino lūkesčius, todėl autobusu iki kurortinio miestelio buvo trankytasi parą, vėliau karštligiškai bėgiota iš seanso į seansą, sėdėta ant nepatogių kėdžių, jų pritrūkus – voliotasi prieš ekraną ant grindų, dūsauta, juoktasi, nė sykio neverkta. Per pertraukas galvos skausmas, nusivylimas ir dvasinis alkis laistytas vietiniu alumi, bandytas užkišti lauke kepamomis dešrelėmis...

Sugrįžus namo, atslūgus kelionės nuovargiui, kūną pamaitinus sveikesniais produktais ir net suvokus, kad svarbiausios konkursinės programos nieko ypatingo nepasiūlė, viskas nebeatrodo taip jau blogai. Keletas filmų buvo. Be to, reikia pripažinti, kad Karlovi Varai labiausiai traukia dėl ypač jaukios atmosferos. Pagrindinio kino teatro-viešbučio „Thermal“ terasoje per pertraukas mezgasi įdomiausi pokalbiai su kūrėjais ir žurnalistais iš viso pasaulio, vėliau kartu šliaužiojama į filmus, o paskutinėmis dienomis atsisveikinama pokalbiais: „Ar atvažiuosi kitais metais?“ – „Nežinau, konkursas dar labiau suprastėjo!“ – „Aha, bet mūsų balkonėlis... Pasigesime tavęs.“ –­ „Neerzinkite, nes atvažiuosiu tik dėl balkono!“ Be to, didžiojoje salėje prieš kiekvieną seansą vyksta mini spektaklis, kai mikrofono stovo pastatyti ant žemės ir taip paskelbti, kad filmą jau galima pradėti, ateina vis tas pats linksmai nusiteikęs vyrutis. Tai yra vienintelis jo darbas, tačiau atliekamas taip oriai ir šventiškai, žemai nusilenkiant publikai, kad salė ploja ir trypia iš pasitenkinimo, o artimesnius kėdžių kaimynus gali išgirsti vėl ir vėl dūsaujant, kad šis reginys –­ tiesiog stebuklas.

„Malorė“
„Malorė“

Akivaizdu, kad tokių akcentų (o jų yra ir daugiau) dirbtinai nesumanipuliuosi. Karlovi Varai alsuoja geru ūpu, todėl net prastus filmus ten žiūrėti lengviau. Vienintelė bėda – ką apie juos parašyti? Šiame tekste atsisakysiu visų vaidybinių filmų laimėtojų pavadinimų ir kūrėjų pavardžių vardijimų bei trumpų anotacijų – tai neblogai savo apžvalgoje „7 meno dienoms“ jau padarė ir bendrą situaciją nušvietė Mantė Valiūnaitė. Galėčiau tik pridurti, kad pernai dažniausiai buvo eskaluojamos vienišų motinų gyvenimo problemos, o šiemet jų vietą užėmė vėžiu sergančių moterų ir paauglių merginų kančios. Dažniausiai tos paauglės nežmoniškai gražios, tačiau – o varge! – apsuptos agresyvių, kvailų, destruktyvių giminaičių, draugių, vyrų, ir joms visoms viskas blogai baigiasi: buitinėse problemose grimzta lyg A. Vienuolio paskenduolės. Tik kad laikai ir papročiai nebe tie (moterys nebėra tokios silpnos, priklausomos tik nuo aplinkybių), todėl tokie banalūs siužetai tampa trafaretu ir... vis tiek skinasi laurus.

Todėl ir didžiausia festivalio atgaiva man tapo naujausias čekų dokumentinių filmų kūrėjos Helenos Třeštíkovos filmas „Malorė“ („Mallory“, 2015) – trylika metų trukęs narkotikų atsisakyti nusprendusios moters stebėjimas, virtęs jautriu, gyvenimą teigiančiu portretu. Kūrinys varžėsi pilno metro dokumentinių filmų programoje ir pelnytai gavo pagrindinį prizą. Režisierės talentas užfiksuoti subtiliausias akimirkas, neišsenkantį Malorės humoro jausmą, ryžtą gyventi, taip pat Malorės gebėjimas kalbėti, artikuliuoti situaciją net tada, kai, atrodo, viskas eina velniop (išdaužiamas mašinos, kurioje ji pusmetį gyvena, langas; ją sumuša vaikinas), ne tik jaudino ir džiugino, bet ir vertė kėdėje atsilošti – tarsi pagarbiai lenkčiausi šių dviejų stiprių moterų, režisierės ir herojės, duetui palikdama joms salėje kuo daugiau vietos. Beje, mūsų „Kino pavasaryje“ buvo rodytas Třeštíkovos filmas „Renė“ („René“, 2008), manau, koks nors festivalis nusigriebs ir šį, naująjį. Siūlyčiau nepraleisti.

„Klubas“
„Klubas“

Kai tame balkonėlyje per vieną pertrauką skundžiausi vis nepataikanti į gerą filmą, dar sykį išgirdau puikų pagyvenusio sinefilo patarimą spjauti į konkursus ir eiti žiūrėti retrospektyvų bei skaitmenizuotų filmų kopijų iš laikų, „kada kinas dar buvo gyvas“. Patarimo dėka pavyko nepražiopsoti ką tik restauruoto ir, pasirodo, visų laikų sėkmingiausio čekiško animacinio filmo – Karelo Zemano „Destrukcijos išradimo“ („Vynález zkázy“, 1958), sukurto J. Verne’o romano „Vėliavos akivaizdoje“ motyvais ir sukto viso pasaulio kino teatruose. Vizualioji filmo pusė stulbinanti: atrodo, lyg vartytume knygos iliustracijas –­ graviūras, kuriose vaidina aktoriai. Personažų drabužiai, švarkai ir suknelės, subrūkšniuoti ir priderinti prie visos brūkšninės aplinkos. Dryžuota ir jūra su plaukiančiais laivais. Filmo estetika tokia netikėta, kruopšti, skandinanti, kad nė nepastebėjau, kaip ir pati virtau brūkšneliu. Tik retkarčiais išnerdavau į žmogiškos būsenos paviršių, suvokdavau, kad maudausi meditacijoje, kad siužetą kažkur pamečiau... Kažką panašaus tikriausiai patyrė ir skaitmenizavimo darbus atlikusi komanda, pasakojusi, kad šis kūrinys peržengia laiką ir kalbą, hipnotizuoja vaizdais. Tikriausiai vis dar esu užhipnotizuota, nes jau ieškau, kur galėčiau įsigyti filmo DVD. Tai privalomas filmas kiekvieno save gerbiančio kino mėgėjo archyve.

„Destrukcijos išradimas“
„Destrukcijos išradimas“

Šiemet festivalis parengė ukrainietės režisierės Larisos Šepitko (1938–1979) filmų retrospektyvą. (Tai išgirdęs, tikiuosi jums visiems pažįstamas, Ozo kino salės kuratorius Valdelis džiaugsmingai išpūtė akis ir prasitarė, kad pas jį viskas yra. Taigi pasidarykime Karlovi Varus Vilniuje – eikime Šepitko šedevrų žiūrėti pas jį.)

Šiame festivalyje pristatomi kituose festivaliuose gerai įvertinti filmai. Tai saugiausia strategija laiką taupantiems ir gero kino trokštantiems žiūrovams, kokiais tampa visi, vieną po kito šiaip taip sužiūrėję 10–15 prastų filmų (tokie pat „saugūs“ yra ir didieji Lietuvos kino festivaliai).

Kino renginį norėjau užbaigti ramiai ir solidžiai, todėl pasirinkau šiųmetinėje Berlinalėje didįjį žiuri prizą laimėjusį čiliečio Pablo Larraino filmą „Klubas“ („El Club“). Iki šiol ausyse skamba nuostabaus grožio katalikiška giesmė, kurią gieda viename Čilės miestelyje kartu gyvenantys, įvairiais nusikaltimais (pedofilija, smurtu prieš vaikus) kaltinti ir ekskomunikuoti bažnyčios atstovai. Larrainas sukūrė ironišką, provokatyvų filmą apie keistą žmonių poreikį gyventi tenkinant savo tamsiąsias aistras. Ir tai buvo geriausia alternatyva Karlovi Varuose įsitvirtinusiai tendencijai rodyti kiną apie nuskriaustuosius mažutėlius.