Luko Geniušo forte

Maskvoje birželio 15–liepos 3 d. vyko XV tarptautinis P. Čaikovskio konkursas (rengiamas kas ketverius metus). Fortepijono muzikos srityje, kuri laikoma prestižine visame pasaulyje, II vietą laimėjo Lukas Geniušas. Siūlome muzikos kritikų vertinimus.

Prieš ketverius metus Openspace.ru rašė, kad pagrindinė Čaikovskio konkurso problema yra jo repertuarinė ir politinė orientacija į XXI a. pradžioje, regis, jau galutinai suragėjusią romantinę meninę paradigmą. Penkioliktasis konkursas pasaulinėje scenoje užfiksavo rusų muzikantą, aktyviai dirbantį su tuo romantiškuoju diskursu, suvokiantį visą jo problemiškumą, kritiškai jį vertinantį ir drauge galingai stumiantį pirmyn mūsų atlikėjiškąją tradiciją. Jei jūs negirdėjote Maskvos konservatorijos auklėtinio 24-erių Luko Geniušo konkursinių pasirodymų, verta skubiai užpildyti spragą, ir pradėti reikia akurat nuo pirmojo turo.

Kadrai iš P. Čaikovskio konkurso III turo vaizdo įrašo
Kadrai iš P. Čaikovskio konkurso III turo vaizdo įrašo

Apie jo techninę perfekciją neverta nė kalbėti: kur kas įdomiau, pavyzdžiui, toji geležinė logika, su kuria bethoveniškoje Trečiojoje sonatoje jis kombinuoja išsyk keletą skirtingų pianizmo tipų, perlydydamas juos į tikslingą stilistinį monolitą; arba derina užribines kiekybes ir kokybes intonacinių „įvykių“, kurie suteikia ankstyvojo Beethoveno muzikiniam audiniui stebėtiną informacinę pilnatvę ir verčia išgirsti joje numanomus jo vėlyvųjų kvartetų rašymo paradoksus.

Dmitrij Renanskij, Colta.ru

Trečiosios dienos perklausas užbaigė ketvirtos kartos pianistas, išsyk dvie­jų šalių – Rusijos ir Lietuvos – atstovas Lukas Geniušas, kurio pasirodymo laukė daugelis Maskvos muzikantų. Ir ne veltui. Susidarė įspūdis, kad girdime pianistą, kuriam pergalė Čaikovskio konkur­se –­ seniai įveiktas etapas, ir dabar jis groja tiesiog savo malonumui. Analizuoti tobulą atlikimą – tas pats, kas nagrinėti Nabokovo romanų sakinių sandarą ar centimetrais matuoti Michelangelo kūrinių proporcijas. Ranka nekyla.

Tai buvo grojimas Muzikanto, į kurio DNR įspausta protėvių atmintis ir geriausios maskvietiškos fortepijoni­nės mokyklos tradicijos. Grojimas, kurio metu užmiršti konkursą, recenzijas, transliacijas. O ir pats pianistas buvo mažiausiai suinteresuotas konkursiniu ažiotažu: jis „tiesiog“ grojo solinį koncertą konservatorijos Didžiosios salės scenoje. Tai buvo muzika. Šis artisto pasirodymas buvo gerokai aukščiau viso to, ką girdėjome iki tol. Atrodo, daugelis muzikantų jau nujaučia konkurso finalą.

Svetlana Jelina, „Rossijskaja gazeta“

Dar vienas Maskvos publikos favori­tas Lukas Geniušas labiau nusipelno tokio vardo nei D. Charitono­vas –­ tačiau ir jis netapo „mano romano“ herojumi. Man dar per atranką nepatiko jo atliekami Bacho Preliudas ir fuga a-moll iš „Gerai temperuoto klavyro“ II tomo. Preliudą jis kažkaip neaiškiai – jeigu galima taip sakyti, neskiemenuotai – išburbėjo piano, o fugą pradėjo aštriu ir grubiu forte.

Visuose soliniuose turuose Geniušas grojo gana gražiai, labai mitriai, itin techniškai ir švariai pedagogų požiūriu, tačiau mano požiūriu – ordinariai, tai yra trivialiai ir vienodai. Jo grojime jaučiau tikras tarybinio solidumo, išretinto optimistinio romantizmo ir patoso apnašas. Patosas, beje, visai tiko jo akinančiam Čaikovskio Antrajam koncertui trečiajame ture.

Metų pradžioje aš įvertinau šį koncertą, jo atliekamą su Naujosios operos orkestru, komplimentine recenzija. Sausio pasirodymas buvo sėkmingesnis nei konkursinis. O Rachmaninovo Trečiajam koncertui, atrodo, Lukui tiesiog neužteko jėgų: jis nuskambėjo standartiškai, formaliai, ne itin įdomiai.

Vladimir Ojvin, ClassicalMusicNews.ru

Inteligentiška alternatyva tapo Lukas Geniušas – kilmingas maskvietis muzikantas. Jis – kultūros, stabilumo ir kokybės įsikūnijimas – atrodė vos vos abejingas, ir pasidalijo antrąją premiją su George’u Li, kuris nustebino nuoširdžiai džiugiu muzikavimu.

Piotr Pospelov, „Vedomosti“

b_600_316_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-07-24_nr._3531-3532_lg.jpg

Jis turi dvigubą pilietybę, gyvena Maskvoje, puikiai kalba lietuviškai ir pirkliškoje mūsų sostinėje truputį panašus į užsienietį. Suprantamiausias, artistiškai tikslingas, bet drauge pats paslaptingiausias fortepijoninio konkurso muzikantas. Jį vadina tarybinės fortepijoninės mokyklos tiesioginiu įpėdiniu (jis profesorės Veros Gornostajevos anūkas ir mokinys), tačiau Geniušo manieros provokuojantis aristokratiškumas gali suklaidinti. Visos jo grojimo „sagos“ išo­riškai yra susagstytos, jis elegantiškas, griežtas, be lašo koketavimo ar prasto skonio šešėlio, – bet turi tarsi antrąjį dugną. Geniušo interpretacijose ryški šviesa lengvai gali virsti melancholijos tamsa. O fortepijoninės kalbos poe­tinė tėkmė transformuotis į griežtas, nugludintas formules, užtemptas ant konstrukcijos griaučių. Geniušo stilius –­­­ tiksliai fokusuotas, prisodrintas, kaip koncentruotas tirpalas. Ir tiktai išskirtinė plastika, aiški mintis švelnina spalvas šito sudėtingo konglomerato mokyklos, emocinio lankstumo ir dėmesį prikaustančios, užveržtos muzikinės įtampos.

Julija Bederova, „Snob“

Lukas Geniušas, pasirodęs tą vakarą po prancūzo kolegos, pasiūlė ne visai įprastą finaliniam Čaikovskio konkursui programą: jis išsirinko rusų klasiko Antrąjį koncertą fortepijonui, o ne tradiciškai visų į pergalę pretenduojančiųjų atliekamą Pirmąjį. Šitaip jis sukeitė akcentus, labiau pasikliaudamas Rachmaninovo Trečiuoju koncertu, o drauge įvairindamas repertuarą ir išvengdamas lyginimo su kitais dalyviais.

Išėjus Geniušui, publika atsiduso: pagaliau Didžiosios salės scenoje pasirodė tikras konkurso kovotojas, patyręs, puikiai pa­ruoštas, pakankamai drąsus, bet gebantis apskaičiuoti savo jėgas ir valdyti jaudulį, gerai jaučiantis orkestrą ir žinantis, kaip su juo bend­rauti siekiant geriausio rezultato. Repertuaras buvo pasirinktas taip, kad atsiskleistų puikaus koncertuojančio pianisto savybės. Čaikovskio ir Rachmaninovo šedevrus jis grojo stilistiškai ir techniškai nepriekaištingai, nors, dalies publikos nuomone, atsainokai ir akademiškai –­ kitaip, nei to reikalauja konkurso ažitacija.

Jelena Čiškovskaja, „Orfej“

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai