Gintaro Žilio nuotrauka
Gintaro Žilio nuotrauka

 

Popietės žaizdos

Staugsmas užstrigęs gerklėj giliai giliai lyg ašaka
Valgant be duonos šiam ilgam vakarui tik ji ir
Dvi apvytusios rožės nebekvepiančios šiluma
Stalo paviršiumi vaikšto šešėliai puotos iš
Senovinių nuotraukų prilipintų prie veidrodžio
Tai žaidimas tamsos kortavimas kai kortose
Ženklai suvienodėja ir vien karalienės ir vien
Tavo kūnas užšifruotas jose tesu juokdarys
Su grimu amžiams prie veido prišalusiu

 

Stočių programos

Kiekvienas radijas praneša skirtingą žinią
Užsirašęs ant lapelio jas visas mokausi
Skaityti įsidedu į kišenę kurioje kaštonai
Bando sudygti rinkti dar tą vakarą prieš
Pasaulio susikūrimą ar sukūrimą to dar
Nieks tiksliai nežino to dar neskelbė per
Radiją bet tada buvo daug vaisių sėklų
Ūglių antenos vis lietė dangų kartais
Jį pramušdavo elektros žybsniais mes
Sėdėdavom pusiau įbridę klausydavom
Žvaigždžių tiesioginio ryšio ir tada regis
Nieko netrūko tada ryšys nen tr kd vo

 

Pirmas veiksmas. Pirma scena

Dirbtinė šviesa nustelbia saulės šviesą
Vaidinimas prasideda jaunas aktorius
Nusišauna dar negavęs savižudžio rolės
Aštrus riksmas iš kartoninio balkono
Pakelta raudona užuolaida po kuria
Slypi ranka apglėbianti visą orą
Sutraukianti į girliandą ar juostą
Kurią vejas alkani ir ištroškę kurią
Vėjas vis suka į šoną už dar vieno
Posūkio plyti akis neužsimerkianti
Dieviškoji
Žiūrovo

 

Kelionė

Sapnas iš lėto rieda vynu suteptais savo bėgiais
Jo kupė ilsis keleivis be bilieto nutapytas dažais
Išspaustais iš gilaus miego jam nieks nesakė kaip
Elgtis negalima jam nieks nieko nesakė tai jau
Seniai užrašyta taisyklėse neįskaitomu šriftu
Prie mašinisto su kuriuo tesikalba tirpstančios
Snaigės virstančios į šaltus pelenus sapnas iš lėto
Sustoja nes vynas baigias baigias net degtukai
Bent šiokiai tokiai liepsnai įžiebti jei nesibaigtų
Jis nuslinktų dar vieną stotelę į priekį kurioje būtų
Gražiai mirties sutiktas bet dabar nubudimas

 

Thaumatrope

Sienos išpiltos prakaitu lubos švelniai nuraudusios
Ant sienų kabančių fotografijų personažai
Nudelbę akis veidrodžiai nebetransliuoja vaizdo
Veidrodžiai nebetransliuoja vaizdo veidrodžiai
Nebetransliuoja vaizdo kameros yra mano akys
Ir jei sumirksiu jei persisuka juostelė jei sumirksiu
Tu esi nuoga tik raudoni bateliai ir sniegas kuriame
Palieki paukščio pėdsakus atleisk kad vaizdas taip
Trūkinėja šokčioja čia aš jau vakar čia aš dar
Šiandien čia dūmas dūmija dar vienos cigaretės
Sustingsta ore užima erdvę čia tu tik judini orą
Lūpomis bet garso nėra garsas vėluoja iki manęs
Jis retokai ateina bet kai ateina aš garsiai juokiuosi
Aš įtaisiau tau į plaukus mažą aparačiuką aš įtaisiau
Tau į plaukus leliją jos kvapą ir kūną tu nusiauni batus
Grindys pašiurpsta ir nutrūksta sekundei

 

Tiranozauras

Vaikas kambaryje žaidžia su miniatiūrine tiranozauro kopija
Tuo momentu pro langą šmėkšteli didžiulė tiranozauro galva
Dabar ta galva kabo tarp kitų medžioklės trofėjų elnių briedžių
Lokių galvų akys spinduliuojančios gyvybe stipriau nei daugelio
Gyvųjų dantys iššiepti rodos tuoj seilės nuvarvės žemyn pamačius
Grobį ruošiantis pulti jau jaučiant mėsos skonį dar prieš ragaujant
Oras pakvimpa krauju kiek egzotiškų paukščių skraido
aplinkui kiek
Visokių dinozaurų laksto ieškodami priežasties savo išnykimui kiek
Medžiotojų krenta po jų kojom šitas varvantis vaikystės kambarys
Šitos akys spinduliuojančios į mane rankoje laikantį miniatiūrinę
Kopiją slepiantį baimę kaip visada kamufliažinėse naktyse tykant

 

Žaidimas

Lošiant rusišką ruletę pritrūko kulkų
Įstatėm į būgną vyšnios kauliuką
Galvoje žydėjimas

 

Eugenijaus Ališankos nuotrauka. „Turiu albumą, parvežtą dar iš Sibiro, kuriame šimtai mano kūdikystės ir vaikystės nuotraukų. Tėvas fotografavo beveik visą gyvenimą, kol jo numylėtinis „Zorkij 5“ pateko į mano rankas. Kitaip sakant, perėmiau šeimos galvos pareigas, stojau į kitą objektyvo pusę. Iki šiol ten stoviu. Kartais be fotoaparato jaučiuosi beginklis, tarsi medžiotojas be šautuvo. Ypač kelionėse. Rudimentinis poreikis medžioti. Ir dar retsykiais pataikyti. Štai kodėl man labai patinka Henri Cartier Bressonas, išlaukiantis tinkamiausios akimirkos, visada pataikantis į dešimtuką. Medžioklio instinktą aiškiai pajutau Tanzanijos safariuose, kur teleskopiniu objektyvu šaudžiau liūtus, žirafas, impalas ir jutau virpulį paširdžiuose. Lengviau šaudyti į dangų, į debesis, į saulėlydžius, sunkiausia – į žmones, nes, perfrazuojant Nietszche, „intymu, pernelyg intymu“. Neseniai ryžausi atgaivinti fotografijos albumų tradiciją, po daugelio metų pagaliau pasidariau laboratorijoje „popierinių“ nuotraukų. Nusipirkome naują albumą, skirtą šeimyninėms kelionėms, smagiai kaišiojom nuotraukas į albumo kišenes. Turėsim ką parodyti anūkams. Saldus tradicijos jausmas. O šios parodos nuotraukos yra iš likusių kompiuteryje, jos netiko šeimyniniam albumui. Nes jos yra šiek tiek kitokios. Gal gilesnės. Gal taiklesnės. Ir ne taip svarbu, kad visos nuotraukos yra iš kelionės po Peru – jomis nesiekiau dokumentuoti kelionės, tiesiog norėjau, kad jos susikalbėtų tarpusavyje. Fotoaparatai keitėsi, po „Zorkij“ turėjau ir muilinių, ir skaitmeninį aparatą, o šios nuotraukos darytos su sisteminiu „Sony Nex5n“.“ (Eugenijus Ališanka)
Eugenijaus Ališankos nuotrauka.    „Turiu albumą, parvežtą dar iš Sibiro, kuriame šimtai mano kūdikystės ir vaikystės nuotraukų. Tėvas fotografavo beveik visą gyvenimą, kol jo numylėtinis „Zorkij 5“ pateko į mano rankas. Kitaip sakant, perėmiau šeimos galvos pareigas, stojau į kitą objektyvo pusę. Iki šiol ten stoviu. Kartais be fotoaparato jaučiuosi beginklis, tarsi medžiotojas be šautuvo. Ypač kelionėse. Rudimentinis poreikis medžioti. Ir dar retsykiais pataikyti. Štai kodėl man labai patinka Henri Cartier Bressonas, išlaukiantis tinkamiausios akimirkos, visada pataikantis į dešimtuką. Medžioklio instinktą aiškiai pajutau Tanzanijos safariuose, kur teleskopiniu objektyvu šaudžiau liūtus, žirafas, impalas ir jutau virpulį paširdžiuose. Lengviau šaudyti į dangų, į debesis, į saulėlydžius, sunkiausia – į žmones, nes, perfrazuojant Nietszche, „intymu, pernelyg intymu“.   Neseniai ryžausi atgaivinti fotografijos albumų tradiciją, po daugelio metų pagaliau pasidariau laboratorijoje „popierinių“ nuotraukų. Nusipirkome naują albumą, skirtą šeimyninėms kelionėms, smagiai kaišiojom nuotraukas į albumo kišenes. Turėsim ką parodyti anūkams. Saldus tradicijos jausmas. O šios parodos nuotraukos yra iš likusių kompiuteryje, jos netiko šeimyniniam albumui. Nes jos yra šiek tiek kitokios. Gal gilesnės. Gal taiklesnės. Ir ne taip svarbu, kad visos nuotraukos yra iš kelionės po Peru – jomis nesiekiau dokumentuoti kelionės, tiesiog norėjau, kad jos susikalbėtų tarpusavyje. Fotoaparatai keitėsi, po „Zorkij“ turėjau ir muilinių, ir skaitmeninį aparatą, o šios nuotraukos darytos su sisteminiu „Sony Nex5n“.“ (Eugenijus Ališanka)