Gytis Norvilas. Savo. Visų. Niekieno

Vasara baigiasi rudenį – tiksliau nepasakysi. Poezija, pjaunanti skalpeliu. O ir pats kino filmas („Vasara baigiasi rudenį“, rež. G. Lukšas), prisipažinsiu, mano kraujo grupės, tinka mano odai, vienas iš įžeminančių, įinkaruojančių, tokiais filmais gali pasitikrinti stuburą...

Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Vasarą betvarkydamas sodybos seną dūminę pirtį radau už sijos užkištą rankų darbo medinį penalą su visais privalomais skyriais: rašaliniui, pieštukui, trintukui... Ant užstumiamo dangtelio giliai dideliais ženklais buvo išraižyta data: „1944 X 17“. Bandžiau modeliuoti, fantazuoti (toks laiko konkretumas, data vaizduotę plėšė į gabalus), kokia galėjo būti ta diena vidurio Lietuvos atkampiame kaime?.. Antroji rusų okupacija, partizaninio karo pradžia, viskas skradžiai rudeniop, molis, žliugena...

Gal tuomet ir pradėta eiti į mokyklą – kai beveik visi darbai nudirbti.

Pamenu, nieko nebūdavo klaikiau, kai grįžus į mokyklą liepdavo rašyti rašinį „Kaip aš praleidau vasarą“. Kvaila tema. Sutikite. Nieko paprastai neprisimindavau, nes nelabai ir būdavo ką (kaime praleistos vasaros dienos – visos susiliedavo į vieną bendrą debesį, iš kurio sunku ištraukti kažką konkretaus) ir ką nors meluodavau. Vasara paprastai praeidavo, gal praslinkdavo.

Šią vasarą buvau atsijungęs nuo visų įmanomų laidų, rozečių, televizoriaus, kultūrų ir kitų manufaktūrų. Lupau iš pievos akmenis, didelius ir gauruotus it gyvulius. Aišku, pasauliui parodyt... Paleist pasaulin, šviesoj pasiganyti, idant šiems netektų amžiams rupšnoti juodos požemių žolės ir trinti požemių nevėdinamų tvartų sienų. Sirgau, taip sakant, akmenlige. Vaikščiojau su plaktuku rankoje ištisas dienas po sodybos kiemą. Stebėjau ant to paties kiemo vejos numesto kilimo ryto įsauly besišildantį žaltį. Lauželį kūrenau. Stebėjau, kaip tame pačiame kieme, medy, strazdai peri, maitina ir galop išsiveda vaikus. Akyse užaugo. Maži stebuklai, man tokių užtenka. Dideliais stebuklais pasirūpina pats Pasaulis ir televizorius. Vyksmas vyksta visur, nenutrūkstamas, ir ne tik neva svarbiausiose ir judriausiose gatvėse ar pastatuose. Nepasigedau nei kultūros, nei bananų.

Kažkodėl kirba mintis, jog sudievinta ir fetišizuota Mokslo ir žinių diena (beje, ši rugsėjo 1-osios tradicija į Rusiją, o vėliau ir į visas Tarybų Sąjungos respublikas, atėjo iš Bizantijos, kur rugsėjo 1-oji buvo ir metų pradžia; Lietuvoje ji iškilmingai pradėta švęsti nuo 1980-ųjų) –­ paversta kultu, pernelyg išpūsta, pompastiška. Noriu tik pasakyti, kad visos tos datos, skaičiai, jubiliejai –­ tai protezai, atminties ir susireikšminimo protezai, švelniau tariant, yra labai sąlyginiai, pilni pompos, furoro... O ir pats mokymasis, lavinimas, mokymosi procesas yra paverstas mašina, mokyklos, universitetai – edukacijos paslaugų tiekėjais, karjeristų peryklomis, kultu, preke, tam tikru prekiniu ženklu, nepaneigiamu siekiu, savaiminiu gėriu. Mokymasis perdėm sureikšmintas ir orientuotas į winnerių – laimėtojų, genijų gamybą, pasaulio užkariautojų ruošą, žiniukų, sėkmės desantininkų treniravimą... Čia užkoduotas grobuoniškumo, agresijos, nuožmumo, buko lipimo per kepures potencialas. Kita vertus, nieko čia naujo, tai žmogui visada buvo artima – pasaulis kiekvieną dieną tai įrodo su kaupu. Šiurpą kelia mokslui, būreliams, kažkokiai mokslų pseudošviesai besimeldžiantys studentai, vaikai, paskui juos lakstantys ir taksistais dirbantys tėvai, į palikuonis modeliuojantys savo neišsipildžiusius lūkesčius, pretenzijas. Taip lavinimasis gali tapti kankinimo įrankiu, staklėmis. Visų pirma turime save, savo vaikus mokyti pralaimėti, būtent –­ PRALAIMĖTI. Gyvenimas, kad ir kaip pompastiškai tai skambėtų, yra pralaimėjimo šventė. Pralaimėjimo mirčiai. Kiekvieną dieną iriamės pralaimėjimo link, mirties link. Stengtis susitaikyti su neišvengiamybe ir tą neišvengiamybę švęsti. Tuomet toje šventėje randasi taikos, romumo, dzeniško draivo. Tą šventę švęsti reikia išmokti be pretenzijų – kvėpuojant, einant, dirbant paprasčiausius darbus... Noriu tik pasakyti, kad esama begalės būdų būti, mokytis, išbūti. Kasdienybė daugiasluoksnė, skersa, sferinė, besisukanti, išgaubta... Bent jau ne tokia, kokią bando primesti televizorius, ekranas, medijos, fondai, prekybcentriai, valdžia, įvairaus šerio prakutėliai kapitalistai, klerkai... Alternatyvą, (iš)buvimą visada galima susikurti, susikonstruoti (esu tuo tikras) ir jį ginti. Alternatyvą būti (kiek tai išvis įmanoma) laisvam. Būti. Savo. Visų. Niekieno.

Komentarai  

 
+1 -1 #4 bide 2015-09-12 17:02
nesu nieko skaitęs tolimjau sociogeofizikib ernetin÷÷ms partikuliarinėm s matricoms negu taigi. kriskit alyvų žiedai mokytojams į burnas, briskit sūrio rinkiniai nuo prekystalių.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #3 crane 2015-09-12 16:40
1.

Liko dar 9972 simbolis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #2 crane 2015-09-12 16:37
Mamyte, kaip gerai, kad visokių susidievinusių fetišistų straipsniai nepatekdavo į rankas tada, kai dar lankiau mokyklą.
Rašymas kad rašyti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -5 #1 Gerai 2015-09-11 16:11
Gerai rašo gerbiamas Redaktorius. Gaila tik, kad daugiau talentingų žmonių redakcijoje nėra.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai