1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Įvairiose Lietuvos meno srityse, regis, nemažai vyksmo, bet norint apie tai kalbėti, reikėtų turėti išsamią ir aktualią informaciją. Pastaruoju metu gelbsti internetinė televizija. Yra nemažai kultūrinių-informacinių laidų, pavyzdžiui, „Naktinis ekspresas“, „Durys atsidaro“, „Pasivaikščiojimai“, „Linija, spalva, forma“, „Stilius“ ir kitos. Tai be galo svarbu, čia rasi ne tik informacijos, bet ir edukacijos. EDU­KACIJA –­­ nepaprastai aktualus žodis. Edukacija jaunimui, gausiam meno mylėtojų būriui ir patiems kūrėjams. Stebėdamas įvykių margumyną džiaugiuosi, jei aptinku ką nors įdomaus. Kelionių įspūdžiais jau daugelį metų dalijuosi „Kultūros baruose“. Neseniai dėliodamas knygas iš vienos lentynos į kitą aptikau albumą „Lida Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 2004). Nušvitau. Lyg pirmą kartą pamatęs. Žiūriu į jos miniatiūras su nuostaba: ten ir Lietuva, ir paprastumas, ir įtaigumas... Juk ir mano kūryba prasidėjo nuo grafinių, tapybinių miniatiūrų...

Ignaco Eidrigeviciaus nuotrauka
Ignaco Eidrigeviciaus nuotrauka

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Ko laukiu? Laukti galima autobuso, lėktuvo, traukinio, laiško. Žinoma, galima laukti premjeros, parodos atidarymo. Pastaruoju metu jos tampa proga sutikti pažįstamus, išgerti vyno, na, ir vogčia pasiklausyti apkalbų... Esame labai kritiški: dažniausiai viskas negerai. Retas reiškinys, jei kuo nors žavimės. Retkarčiais atvažiuodamas į Vilnių pamatau šį bei tą. Pavyzdžiui, praėjusiais metais mačiau Mindaugo Navako skulptūras, kurios buvo eksponuojamos Nacionalinėje galerijoje. Tos prieš galerijos fasadą – man darė gerą įspūdį – europietiškos. Maniau, kad jos ten ir liks. Kitą kartą atvažiavęs jų ten neberadau... Ko laukiu menuose? Čia įdomiausi prasmingi netikėtumai.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Kūrėjo streikas? Retai sutinkama sąvoka. Kartą nuvykęs į Paryžių, į Pompidou centrą, kur dalyvavau grupinėje pa­rodoje „Hommage a Toulouse-Lautrec“ („Duoklė Tulūzui de Lotrekui“), prie įėjimo radau užrašą „Streikas“. Prie uždarų durų susirinkę vernisažo svečiai vieni kitiems paspaudė rankas ir išsiskirstė. Parodos atidarymas įvyko vėliau. Muziejus gali streikuoti, o dailininkas? Jo tylus streikas bus nematomas, nebent su užrašu eisi gatvėmis.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Kad atsakyčiau į šį klausimą, reikėtų konkrečių pavyzdžių. Jei valstybė remia talentingą menininką – tikiu, kad jis išliks savimi visur ir visada. Tokia parama gali duoti gerą derlių.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Paryžiuje prieš daugelį metų nusipirkau leidinį „1000 Europos muziejų“. Jame sudėtos atrinktų muziejų nuotraukos, aprašomos kolekcijos, adresai. Tūkstantis. Ir ką gi matau – tarp to tūkstančio nėra nė vieno Lietuvos muziejaus. Sunku patikėti. Toks tylus neobjektyvumas.

Kitas pavyzdys: retkarčiais perku vokiečių laikraštį „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Kiekvieną mėnesį net keli puslapiai pašvenčiami Europos parodų kalendoriui, ir ne tik. Redakcija atrenka „pačias svarbiausias“. Trumpai pristatoma, kur ir kokia paroda vyks. Apimamos beveik visos Europos šalys. Pabrėžiu – beveik. Dar nė karto nemačiau, kad būtų informacijos apie Lietuvoje vykstančias parodas. Tame kalendoriuje dominuoja Vokietija, Prancūzija, Anglija, Italija, Ispanija, Šveicarija, Austrija, Belgija... Išvada: arba, jų nuomone, Lietuvoje nieko reikšminga nevyksta, arba silpnai veikia Lietuvos kultūros sklaida.

Dar vienas pavyzdys – Paryžius. Prieš keletą metų prancūzų televizijos, laikraščiai trimitavo, kad Vilniuje per filmavimą prancūzų dainininkas nužudė prancūzų aktorę. Kasdien TV žiniose skambėjo: Vilnius, Vilnius, Vilnius... Ne kultūra, pabrėžiu – ne kultūros įvykiai, bet ligoninė, viešbutis, gydytojai, advokatai. Tai yra TV, spauda pirmenybę teikia blogoms žinioms. Ir įdomiausia, kad tai dominuoja daugelyje šalių.

Teigiamas pavyzdys: filme „Bouzkashi“ (2008 m. Prancūzijos ir Uzbekijos bendros gamybos filmas, – red. past.) vaidinau save patį. Filmuojant režisierius netikėtai pasiūlė uždainuoti lietuviškai. Maniau, kad tai pokštas. Uždainavau. Nufilmavo. Montuojant filmą daug medžiagos lieka šalia. Ką gi – ta daina filme liko. Filmas buvo rodomas per Europos TV kanalus, ARTE... Viena lietuvė, gyvenanti Vokietijoje, išgirdo lietuvišką dainą. Lietuviškai – tai nėra dažnas reiškinys. Ta lietuvė, mums susitikus, pasakojo, jog išgirdusi tylų lietuvišką dainavimą patyrė palaimingas akimirkas. Man buvo miela tai išgirsti. Tokios laimės akimirkos. Kalbant apie jas – štai dar vienas pavyzdys.

Buvau „ArtVilnius ʼ15“ meno mugės vakaronėje. Paskui kelias vedė į after party. Mane pasisiūlė pavėžėti. Automobilyje sėdėjo dailininkė, kuri, sužinojusi, kad aš Stasys, pasakė, jog su mano iliustruotomis knygomis išaugo kelios kartos. Tada pradėjo pasakoti apie mano paveikslus, pieštus prieš 30 metų V. Žilinskaitės pasakoms. Pašnekovė iš atminties pasakojo apie kiekvieną iliustraciją. Tiesiog – vaizdais. Suglumęs klausiausi – toks netikėtumas. Nuvažiavau į after party tokios pakilios nuotaikos, jog ten sutiktiesiems norėjau pasakyti kažką gero. Išvada: šiluma, geras žodis keliauja iš vieno kitam.

* * *

Dar papasakosiu apie vieną nuotykį. Laukdamas lėktuvo Ciuricho oro uoste žiūrinėjau be galo įvairią spaudą, ir mano dėmesį patraukė vienas iš žurnalų „Kunst“ („Menas“). Paprastai žurnalus vartau nuo galo. Versdamas į priekį pamačiau medžio skulptūrų reprodukcijas. Atpažįstu – tai gerai žinomas skulptorius Stephanas Balkenholas. Skulptūrose, drožtose iš medžio, dominuoja žmogelis-vyrukas, juodos kelnės, balti marškiniai. Manydamas, kad čia nauji jo darbai, pagalvojau: mat gerai, truputį keičiasi, iš vyruko figūros išauga šakos ir kiti netikėtumai. Puslapis po puslapio atsiduriu prie antraštės. Siurprizas: didelėmis raidėmis užrašyta LITAUEN. Šokas: skaitau mažesnes raideles – Edvardas Racevičius. Nieko apie jį iki šiol nesu girdėjęs, o čia – vedamasis straipsnis. Svarstau, ar žurnalą pirkti. Ne, galvoju, nepirksiu. Mano nuomone, tai intelektualinė vagystė. Lietuvis iš Balkenholo pasisavino žmogelį, juodas kelnes, baltus marškinius. Ir ką? Turime tylėti? Tie, kurie nekeliauja, pasaulyje nestebi meno gyvenimo, sakys – lietuvis originalus. Bet aš negaliu tylėti. Internete, prašom, žiūrėkite, lyginkite, svarstykite. Aš pasakiau savo nuomonę.