b_200_274_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-09-04_nr._3533_The_Summer_of_Sangaile.jpg

Eilinio „paties geriausio“ lietuviško filmo „Sangailės vasara“ recenziją, mano galva, reikėtų pradėti nuo „Sidabrinių gervių“ – AVAKOS (plius Kino akademijos) įsteigto fabriko, kuris kasmet uoliai mala miltus, kepa ir pakuoja produkciją į celofaną su užrašu „nominantas“ ar „laureatas“. Vėliau mes prekyvietėje – žiniasklaidoje ar kino teatre – apžiūrėję tą „geriausią“ pirkinį dažniausiai, na, devynis atvejus iš dešimties, liekam it musę kandę. (Primenu, kad pernai pirmą vietą išlošė „Lošėjas“, o „Ekskursantė“ turbūt dėl rusofobijos buvo nustumta.)

Dar vėliau, atsiradus kelioms blaivioms recenzijoms, kaip visad imama šaukti, kad pikti kritikai yra iki režisūros nenusikapstę pavyduoliai. Tie šunys teloja, o karavanas, arba gervės, teskrenda toliau.

Mūsų kine dabar yra taip, kaip mūsų literatūroje naujos Lietuvos pradžioje. Kai buvo cenzūra, visi rašytojai rašė į stalčius, kurie, juos atidarius, pasirodė besantys tušti. Amžinai badaujančiame ir verkšlenančiame kine jau keleri metai naujų filmų pavadinimų tiek, kiek tuose metuose mėnesių. Bet kinas nė kiek netobulėja, netgi atvirkščiai.

Ką daryti? Filmuoti ir vartoti – o paskui švęsti! Bet ar gali pigus, netgi, sakyčiau, klaidinantis ir nusikalstamas piaras, balioną pučiančios „Sidabrinės gervės“ paskatinti lietuviško kino vystymąsi, ugdymą, puoselėjimą? Štai koks klausimėlis.

Šių triukšmingų visaliaudinių apdovanojimų „kiaušinis“ kasmet gimsta akivaizdžiai anksčiau už „vištą“. Tai pažeidžia pusiausvyrą, meno apykaitą, bet niekas nė nemano rėkti, kad karalius nuogas. Neginčiju, visokie oskarai, kryžiai ir gervės, turi ir gerų meno populiarinimo, menininko įvertinimo pusių. Betgi ne tokia kaina, ne tokia forma.

2015 m. laureatams – filmams „Meist­ras ir Tatjana“, „Sangailės vasara“ ir „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ – labiau tiktų „svogūnų“ forma. Jei ir perdedu, tai tik truputį.

„Sangailės vasara“
„Sangailės vasara“

„Sangailės vasara“ (režisierė Alantė Kavaitė) galėjo varžytis studentiškų darbų lygoje. (Vienoje JAV valstijų vykusiame ir pas mus išreklamuotame festivalyje „Sundance“ panašiai ir atsitiko: ten gautas prizas vadybinių filmų programoje, kas akcentuojama nebuvo.) Tačiau ir tuo atveju režisierė turėtų sulaukti pastabų iš savo mokytojų. Bėda ta, kad pastarųjų mažai, o ir atsidėjus mokytis nebemadinga.

Po filmo peržiūros „Skalvijoje“ tik žioptelėjau: gal aš akla, bet filmo juk nė nebuvo! Geriausiu atveju tai vizuali, lengvo prancūziško stiliaus novelė, ištempta iki „meninio filmo“ metražo. Susireikšminusi ir visai kinui netinkanti šios novel muzikinė palyda („Air“, J. B. Dunckelas) herojes paaugles tai skraidina padebesiais, tai plukdo vandenyse, tai murkdo pievose ir lovose. Viskas, kas žinota, sukarpyta, sudėta ir be kažkokių įsipareigojimų sudaigstyta –­ panašiai kaip tie vintažiniai savamokslės Austės modeliai.

Atskirai paimti kadrai – virtuvėje stikliniuose dubenyse plaukioja ir į jų kraštus tyliai dzingsi vėžiai; krūmokšniuose naktį merginos puošiasi elektrifikuotais pūstais sijonėliais; rožė žydi trumpai ir erotiškai (bet kontekste nemokšiškai) – gal ir gali būti pavadinti genialiais, tačiau nei jie, nei kitos mažiau poetizuotos scenos savaime nepadaro, nesumontuoja kino. Kino, kuris turi šlovingą šimtametę patirtį ir yra grindžiamas judančiais paveikslėliais. Judančiais ne tik ekrano paviršiuje, bet ir kažkur ten, po juo, gilumoje.

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-09-04_nr._3533_01.jpg

Vietoj scenarijaus, manau, egzistavo kažkoks lietuviškas haiku. Tačiau šiuo atžvilgiu nėra kuo stebėtis – mūsų LMTA neišlavinta ir neraštinga režisūra tuos haiku pasirašo viens du (komisija, skirianti pinigus, pirmiausia turėtų kreipti dėmesį į atskiro scenarijaus autoriaus egzistavimą).

LGBT linija filme brėžiama palyginti subtiliai, ji neužstoja viso dangaus ir Jurgio Kairio viražų. Tačiau šis kūrinys lyg ir adresuojamas bręstančiam, depresuojančiam jaunimui. Ieškok ir tu surasi! Na, gal išeitis iš tiesų slypi vienalytėje meilėje? Gal tėvų nesuprasta, jų vilčių nepateisinanti, atrodo, seniai besižalojanti, rankas sau skriestuvu švelniai dreskianti Sangailė lengviau atsikvėps, jei būdama paskutinėje gimnazijos klasėje pamėgins bučiuotis ne su atsitiktiniu kvailu berniuku, o su mieląja drauge Auste? Taip ir išeina. Laiminga pabaiga: Sangailė įveikia aukščio baimę, Jurgis Kairys asmeniškai kviečia ją skristi. Nauja gintarinė pasaka.

Pasakos įgarsinimas, merginų dialogai, gerokai šlubuoja – kąąą ji pasakė jai??? Ogi nieko tokio. Bet gal prastos artikuliacijos buvo siekta stilistiškai, egzistenciškai slystant paviršiumi, per naujas artistes? Beje, keista, kaip garbioji „Sidabrinių gervių“ komisija geriausios aktorės vardą užklijavo puikiai dviračiu skriejančiai, neprašnekančiai neprofesionalei Julijai Steponaitytei-Sangailei. Jos draugė Aistė Diržytė-Austė bent jau nuoširdžiai vaidina.

Gal esu pernelyg blaivi ir priekabi? Bet negaliu, pavyzdžiui, nematyti kadro, kuriame kombinezonais vilkintys artistė Steponaitytė ir lakūnas Kairys eina link lėktuvėlio, o jų tiesios nugaros nevaidina, rankos prispaustos prie šonų. Dublių reikėjo daugiau!