Vida Girininkienė. Vytautas nori pamatyti savo Lietuvą...

Raportų knygos viršelis. LCVA
Raportų knygos viršelis. LCVA

Šiandien retai kas žino tarpukario Lietuvoje rugsėjo 8-ąją buvus ne tik Šv. Mergelės Marijos gimimo, bet ir Tautos diena. Ši diena Prezidento Antano Smetonos siūlymu pirmą kartą švęsta 1930-aisiais – jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais. Vėliau šią dieną ordinais ir medaliais apdovanodavo nusipelniusius Lietuvai žmonės. 1930 m. įsteigtas ir aukščiausias Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimas –­ Vytauto Didžiojo ordinas.

Iš atminties išplaukė ir Vytauto Didžiojo jubiliejiniai metai, reikšmingiausias tarpukario politikos ir kultūros įvykis, įtraukęs ne tik visų sričių kūrėjus, bet ir tolimiausių miestelių ir kaimų gyventojus, kurie papuošę aplinką ir savo namus laukdavo atskuodžiančių pasiuntinių, o su jais ir paties Vytauto Didžiojo, „kuris prieš 500 metų buvo iškėlęs Lietuvą prie aukščiausio garbės ir galybės laipsnio, dabar po tiek pat laiko eina (jo paveikslas) pažiūrėti, kaip atrodo jo Lietuva“1.

Istorijos prieiga

1930 m. sutapo 500-osios kunigaikščio Vytauto neįvykusio karūnavimo ir mirties metinės. Šiandien atrodytų – liūdna, ne šventinė data. Taip ne vienam atrodė ir tuomet, todėl tautininkus ir Prezidentą palanki spauda įtikinėjo, jog tai tik simbolinė reikšmė, jog Vytautas nori pamatyti savo Lietuvą ir savo lietuvius, „suskilusius partinėmis srovėmis, pasaulėžiūromis, kovojančius dėl tų skirtumų, tarpu savęs intriguojančius“. O jo laikais viso to nebuvę, „tada buvo Lietuvoj viena lietuvių partija, vienas vyriausias tos partijos vadas ir milžiniškos šalies valdovas“2. Suprask, to reikia siekti ir šiandien. Beje, simboliu Vytautas Didysis buvo laikomas ir oficiozuose.

Tačiau tik Vytautui tuo metu buvo galima priskirti savybes, reikalingas jaunos visuomenės savimonei: lietuvių šeimos vaikas, demokratiškas didelės Lietuvos valstybės valdovas, krikščionybės pradininkas ir puoselėtojas. Todėl jis galėjo būti „išjaustas ne tik kaip Lietuvos istorijos didybės, bet ir kaip jos tragizmo ženklas“3. Būtent „išjautimas“ įtraukė į šią šventę mažų miestų ir kaimų gyventojus, kūrusius šventę sau ir savo svečiui. Taigi dar 1927 m. pavasarį spaudoje išsakyta mintis švęsti Vytauto Didžiojo sukaktuves4 kitų metų pabaigoje įgavo pagreitį. Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko kun. kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto iniciatyva 1928 m. lapkričio 13 d. Kauno šaulių sąjungos salėje įvyko visuomeninių organizacijų atstovų susirinkimas dėl šventės organizacinio komiteto sudarymo. Sukurtas Vyriausiasis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio karaliaus Vytauto šventės komitetas. Išlikusiame protokole įrašytas šventės obalsis: „Visi Lietuviai, kur tik jie yra –­ viena Tauta.“5 Komiteto veikloje dalyvavo profesoriai Eduardas Volteris, Mykolas Biržiška, poetas Liudas Gira, jau minėtas J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Buvo įsteigtos darbinės sekcijos, susiejusios meną, literatūrą, istoriją, iškilmių organizavimą. Lėšoms rinkti įsteigtas Vytauto Didžiojo fondas. Tačiau netrukus šis visuomeninis darinys buvo „suvalstybintas“. 1929 m. gruodžio 31 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas Vytautui Didžiajam minėti įstatymas 1930-uosius pavadinti Vytauto Didžiojo metais, o kitų metų pradžioje išleistas ir išplatintas kreipimasis į Lietuvos visuomenę dėl naujo šventės komiteto steigimo. Taip buvo įkurta nauja visuomeninė, tačiau valdiško pobūdžio organizacija – Vytauto Didžiojo komitetas. Jo garbės pirmininku tapo Prezidentas Antanas Smetona, iždo globėja – Sofija Smetonienė. Komiteto pirmininku paskirtas švietimo ministras Kazys Šakenis, jo pavaduotojais J. Tumas-Vaižgantas ir Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis. Komiteto nariai buvo profesoriai M. Biržiška, Vincas Krėvė-Mickevičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, Stasys Šilingas ir kiti. Visi buvę vyriausiojo komiteto nariai, apie 60 asmenų, sudarė Vytauto Didžiojo komiteto tarybą, kurios vadovu paskirtas J. Vileišis. Įvairiuose protokoluose ir viešuose dokumentuose akcentuotas tikslas – atgauti Vilnių. Čia turėjo kur pasireikšti poetas Petras Vaičiūnas. Tuo metu atspausdintame ir visur išplatintame jo parašytame manifeste sakoma: „Lenkdami prieš Tave, Laisvės Kūrėjau, savo galvas, prisie­kiame Tau būti verti Tavo palikuonių vardo, išvaduoti pavergtą Vilnių – tą Lietuvos širdį, kad ji, sutviskėjus Tavo ir mūsų kovų ir laimėjimų audrom, per amžinus amžius žėrėtų laisvės ir kūrybos saule.“ Numatyta organizuoti konkursus istoriniams veikalams, pjesėms, muzikiniams kūriniams apie Vytautą Didįjį sukurti, išleisti portretų, medalių, atvirukų, skaitinių, pastatyti paminklų. Tačiau netrukus apsigalvota: paminklų provincijoje siūlyta nestatyti, o visas valsčių komitetuose surinktas lėšas skirti Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmų statybai. Keturiolikoje sekcijų buvo svarstomi įvairūs projektai, tarp jų ir filmo „Iškilmės Vytauto Didžiojo garbei“ kūryba. Nuo sausio 25 d. Valstybės Tarybos rūmuose vykę Vytauto Didžiojo komiteto posėdžiai buvo protokoluojami ir yra išlikę iki pat paskutiniojo – 1939 m. kovo 21 d.

Čia nenagrinėsime svarbiausių 1930 m. renginių, sausio 11 d. prasidėjusių Vytauto Didžiojo tiltu per Nemuną tarp Kauno ir Aleksoto atidarymu, Vasario 16-osios minėjimais, vėliau –Žemės ūkio ir pramonės paroda birželio 18–22 d. Kaune su pagal Jono Burbos projektą pastatytu piramidės formos Vytauto Didžiojo paviljonu (statybai vadovavo inž. Karolis Reisonas), tuo pat metu vykusia Dainų diena ir kitais renginiais. Apsistosime ties pagrindine metų misija – Vytauto Didžiojo paveikslo kelione per Lietuvą.

Klaipėdos valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų vadovų parašai Raportų knygoje. 1930 m.
Klaipėdos valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų vadovų parašai Raportų knygoje. 1930 m.

Vytauto Didžiojo kelias

Mintį apnešti Lietuvos valstybės sienomis Vytauto atvaizdą pirmą kartą Vytauto Didžiojo komiteto posėdyje 1930 m. gegužės 7 d. išsakė pulkininkas Vladas Braziulevičius6. Birželio 11 d. posėdyje Lietuvos šaulių sąjunga siūlė pagal administracijos liniją paveikslo nenešti, o siųsti šauklius su atitinkamomis prakalbomis7. Tačiau netrukus jie apsigalvojo, ir jau liepos 7 d. posėdyje svarstytas šaulių sąjungos atstovo gamtininko prof. Liudo Vailionio pareiškimas, kad šauliai sutinka nešti Vytauto Didžiojo paveikslą ir prašo nurodyti vietoves, kuriomis jis turi būti nešamas ir nešėjų pareigas8.

Gavus Prezidento palaiminimą, pradėta organizuoti paveikslo kelionė, parengtas žemėlapis su datomis. Tačiau tai buvo ne paveikslas, o mediniuose rėmuose įstatytas Petro Rimšos sukurtas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Dokumentuose jis vadintas Vytauto medalijonu, atvaizdu-medalionu, tačiau spauda netrukus įtvirtino vieną pavadinimą –­ paveikslas. Kartu su paveikslu turėjo keliauti ir Raportų knyga – didelio formato rankomis pagamintas albumas odiniu viršeliu. Paveikslą turėjo nešti uniformuoti šauliai ar šaulės, ginkluoti kariai ar šaulių garbės sargyba, lydėti ne mažiau kaip du begink­liai palydovai, kurių vienas turėjo nešti ir Raportų knygą. Buvo numatyti paveikslo sutikimo scenarijai. Būtent toje kelionėje per Lietuvą ryškiausiai atsiskleidžia ne Vytauto Didžiojo bio­grafija, o įvaizdis arba jo išvestinė, kai „tam tikri tokio valdovo veiksmai ar valdymo epizodai siejami su visuotinai žinomomis moralinėmis savybėmis, ši jungtis pateikiama kaip kova už tautos interesus ir tautos būdo reprezentacija“9. Šiuo atveju tai buvo vieningos Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos įvaizdis su sostine Vilniumi. O 1930-aisiais, kaip žinome, Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų. Vilnių reikia atgauti – mirgėjo garbės vartų užrašuose, spontaniškai sukurtose misterijose ir kalbose. „Atsibudusi tauta siekė laisvės, o pasiekusi laisvę –­ turi siekti garbės“, – buvo akcentuojama birželio 19 d. Boriso Dauguviečio pastatytoje ir ant Vytauto kalno Kauno ąžuolyne pa­rodytoje L. Giros misterijoje „Vytauto žemė“. Prie misterijos sėkmės prisidėjo ir Kazio Šimonio dekoracijos.

Paveikslo ir Raportų knygos kelionė prasidėjo 1930 m. liepos 15 d. Kauno Vytauto Didžiojo karininkų kursų būstinėje. Apkeliavę visą Lietuvą, išskyrus, suprantama, Vilniaus kraštą, rugpjūčio 7-ąją lėktuvu iš Garliavos paveikslas ir knyga sugrįžo Kaunan. Apie paveikslo kelionę rašė visa spauda, vėliau buvo išleista atskirų knygų. Daugelyje vietų šią šventę rėmė žydų ir evangelikų organizacijos, raportų knygoje uždėjusios savo spaudus ir parašus. Visos paveikslo kelionės detaliau neanalizuosime, apie tai nemažai rašyta, šiandien kur kas reikšmingesnė Raportų knyga, ilgą laiką visuomenėje buvusi nežinoma, manyta net, kad ji dingusi.

Raportų knyga

Su kolega Raimondu Daniliausku, pradėję ieškoti Raportų knygos, išgirsdavome: dingusi, išvežta, ne Lietuvoje. O ja tiesiog niekas nesidomėjo. Apie Raportų knygą to meto spauda rašė nedaug, vėliau ji buvo visai užmiršta. Žinoma, kad jos vieta turėjo būti Karo muziejuje. „Lietuvos aidas“ 1934 m. vasario 17 d. (Nr. 39) apie Vasario 16 d. iškilmes rašė: „Iškilmėms prasidedant iš Karo muziejaus buvo iškilmingai išnešta 1930 m. visą Lietuvą apkeliavęs Vytauto Didžiojo paveikslas ir Vytauto Didžiojo garbei atminti knyga.“ Pagerbus žuvusiuosius, paveikslas ir Raportų knyga iškilmingai pernešti į baigtas rengti muziejaus patalpas. Tai paskutinis Raportų knygos paminėjimas spaudoje. Iš dokumentų aišku, kad knyga 1941 m. balandžio 3 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio nurodymu galėjo būti perduota Kauno valstybiniam kultūros arba M. K. Čiurlionio dailės muziejams, o iš ten po gero dešimtmečio – Valstybiniam Kauno miesto archyvui. Iš jo 1963 m. ji pateko į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuriame 1965 m. iš gautų dokumentų buvo sudarytas Antano Smetonos fondas.

Atvykusi Vytauto Didžiojo palyda su paveikslu ir knyga pirmiausia praeidavo pro iškilmių vartus. Su vėliavomis, orkestru, choru, kalbomis ir eilėmis, kas kaip sugebėdavo, jos laukdavo visuomeninės organizacijos. Daug kur dalyvaudavo ginkluoti šauliai, kariuomenės daliniai. Po perskaitytos P. Vaičiūno maldos, įrašytos pirmajame knygos puslapyje, joje pasirašydavo ir dėdavo spaudus valstybinių ir visuomeninių organizacijų pirmininkai ar jų atstovai, religinės organizacijos, pavieniai asmenys. Tai, sakytume, parašų ir spaudų kolekcija, nes niekur kitur vienoje vietoje tiek jų nerasime. Iš Raportų knygos galima spręsti apie vienos ar kitos vietovės kultūrinę erdvę. Knygoje buvo užrašoma, kada paveikslas atvyko ir išvyko, o tai ne visada sutapdavo su iš anksto sudarytu ir paskelbtu grafiku. Buvo nemažai ir įvairių asmenų įrašų. Iš jų išsiskiria Kernavės klebono Nikodemo Švogžlio-Milžino žodžiai: „Verkia Kernavė, pirmoji Lietuvos Sostinė, užmiršusi savo amžiną protėvių lietuvių kalbą ir lenkiškai savo fundatorių L. D. K. Vytautą Didįjį sutikdama. Vytaute – atlietuvink mus, sulenkėjusius Tavo ainius lietuvius.“ Nėra galimybės aptarti visos kelionės ir perversti Raportų knygos (beje, Raportų knyga šiuo metu yra LCVA svetainėje). Apie tai mes jau rašėme10.

Šauliai neša Vytauto Didžiojo paveikslą ir Raportų knygą Kauno Laisvės alėja. 1930 m. liepos 15 d. LCVA
Šauliai neša Vytauto Didžiojo paveikslą ir Raportų knygą Kauno Laisvės alėja. 1930 m. liepos 15 d. LCVA

Tai, kas liko...

Nutarus statyti tik vieną paminklą Kaune, paminklų statyba provincijoje nebuvo skatinama. Bet visoje Lietuvoje kaip grybai dygo tiltai, ąžuolai (Vytauto, Vilniaus ir kt. pavadinimais), giraitės, spontaniškai kilo paminklai Vytautui – dažniausiai pačių iniciatorių suprojektuoti kuklūs statiniai iš akmenų, cemento, kitų lengvai gaunamų medžiagų. Iš tuo metu pastatytų pamink­lų išsiskiria skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas Kaune. Daugelis paminklų sunyko arba buvo sunaikinti, išlikę, atgavus Nepriklausomybę, atstatyti11. Paminklai Jurbarke, Veliuonoje, Perlojoje, Pabiržėje, Kalviškiuose, Juodeikiuose, Radviliškyje, Naumiestyje, Lygumose, Laukuvoje, Luokėje, Salake, Viekšniuose, Kvėdarnoje... Iš jų išsiskiria ieties antgalio pavidalo iš akmens ir betono pastatytas paminklas ant Kartuvių kalno netoli Vyžuonų miestelio (Utenos r.). Jį savo lėšomis ir jėgomis, trejus metus kasdien vilkdami po 50 akmenų, pastatė keturiolikamečiai Stasys Gučius, Kostas Saladžius, Pranas Zabulionis. Nemažai paminklų pastatyta ir Vilniaus krašte. Buvo numatyta pastatyti paminklą ir ant Gedimino kalno Vilniuje, tačiau įvykus konfliktui tarp skulptorių Liubomiro Sledzinskio ir Rapolo Jachimavičiaus, nugalėjo pastarasis: jo projektuotas paminklas Vytautui Didžiajam 1930 m. spalio 27 d. atidengtas Šv. Mikalojaus bažnyčioje12. Paminklų iškilo ir Baltarusijoje. O kur dar kryžiai, koplytėlės, kalvos-pilaitės, bareljefai bažnyčiose ir ant tiltų, memorialinės lentos. Visko neišvardysi.

Sukurta nemažai dailės ir muzikos kūrinių, jiems reikėtų atskiros studijos.

Kaip jau minėta, literatai turėjo kur pasireikšti. Tačiau tie metai talentingų kūrinių derliumi nepasižymėjo. Buvo paskelbti konkursai apysakai ar poemai bei dramos kūriniui parašyti, bet norinčių dalyvauti sulaukta nedaug. Išsiskyrė Maironio dramų trilogija „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“, Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovas“, Vinco Krėvės „Likimo kelias“, L. Giros ir Vytauto Bičiūno misterijos. Žurnale „Trimitas“ buvo spausdinamas tuo metu ten dirbusio Andriaus Varguolio (Vlado And­riukaičio) fantastikos apsakymas „Vytautas Didysis Kaune“ ir apysaka „Audra žemaičiuose“.

Istorijos darbų tais metais nebuvo gausu. Kas mėnesį per radiofoną buvo transliuojamos prof. Martyno Yčo paskaitos. Iš vokiečių kalbos išversta ir išleista Josefo Pfitznerio studija „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas“, Prano Šležo redaguota kolektyvinė monografija „Vytautas Didysis“. Vilniuje lenkų komiteto pastangomis išleista Henryko Łowmiańskio knygelė „Vytautas – Lietuvos didysis kunigaikštis“ (lenkų kalba). Knygų, dailės ir muzikos kūrinių apie Vytautą buvo paskelbta ir vėliau.

Būta ir kitų pastangų pagerbti Vytautą Didįjį. Yra žinoma, kad parašyti dramą apie Vytautą norėjo latvių rašytojas Janis Rainis. Tą mintį 1928 m. pabaigoje jam pasiūlė Eduardas Volteris. 1929 m. sausio 7 d. J. Rainis iš Rygos rusų kalba rašė (čia pirmą kartą skelbiamas viso J. Rainio laiško vertimas):

Antrasis Jūsų klausimas mane labai domina. Aš jau seniai norėjau rašyti dramą apie Vytautą, bet negalėjau gauti medžiagos. Vytauto, didžiojo žmogaus, asmenybė labai įdomi, jo vaidmuo Lietuvos istorijoje identiška Karoliui Didžiajam ir Petrui Didžiajam, tik jo [gyvenimo] pabaiga tragiška. Aš Jūsų labai prašau pranešti, kada numatytos Vytauto iškilmės; labai norėčiau iki to laiko parengti ką nors jo atminimui. Geriausiai – dramą. Gal Jūs galėtumėte man nurodyti kokias nors knygas, rusiškas, vokiškas, lenkiškas, taip pat lietuviškas, aš pasistengčiau kai ką parašyti. Aš turiu tik Rutenbergo istoriją apie Baltijos jūros problemas13, bet ten nėra nieko konkretaus apie V. asmenybę.

Aš labai noriu imtis šio darbo, jei tik pakaks laiko. Parašykite man brangusis Eduardai Aleksandrovičiau.

Spaudžiu Jūsų ranką. Visas Jūsų J. Rainis.14

J. Rainio sumanymu trilogiją turėjo sudaryti 3 dalys, skirtos Vytauto jaunystei, vyro amžiui ir senatvei. Vytauto laikotarpio progresyvumą jis matė kovose su kryžiuočiais, tragizmą – veržimąsi į Rytus15. Sausio 11 d. savo dienoraštyje rašė: „Tragiška kaltė, kad eina prieš žemaičius, kad nevienija baltų tautų, kad nerealizuoja idėjos ligi galo.“16 Bet šios dramos jis nebaigė –­ 1929 m. rugsėjo 12 d. poetas mirė.

Amžininkai Vytauto Didžiojo metus vertino nevienodai. Kairieji ir komunistuojantys juos nuo pat pradžių ignoravo. Na, o daugiausiai eilių apie Vilnių tuo metu sukūręs Petras Vaičiūnas liko jam ištikimas: „Kada žengei pro seno Vilniaus mūrus, / Lyg visą Lietuvą širdy neši: / Ir tą, kur stiprina sapnais užbūrus, / Ir tą, kur švinta amžių dar laše“ („Vilniaus mūrai“, 1946 m.).

 

1 „Trimitas“. 1930 m. liepos 24 d., Nr. 30.
2 Ten pat.
3 G. Viliūnas. „Vytauto mitas naujojoje Lietuvoje“, Vytautas Didysis ir Lietuva. – Vilnius, 1997, p. 110–111.
4 B. Baltautas. „Ruoškimės didžiajam jubiliejui“, Lietuva. – 1927 m. gegužės 31 d., Nr. 121 (2504).
5 LMAVB, f. 163–1151, p. 1.
6 LCVA, f. 1640, ap. 2, b. 14, l. 47.
7 Ten pat, l. 58.
8 Ten pat, l. 70.
9 G. Mickūnaitė. „Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 319.
10 R. Daniliauskas, V. Girininkienė. „Vytauto Didžiojo metai: Paveikslo ir Raportų knygos kelionė Suvalkijoje 1930-aisiais metais“, Suvalkija, 2014, Nr. 1 (48), p. 3–11; Suvalkija, 2014, Nr. 2 (49); R. Daniliauskas, V. Girininkienė. „Vytauto Didžiojo kelionė per Lietuvą“, Lietuvos žinios, 2015 03 06, Nr. 45 (14 008).
11 „Nukentėję paminklai“. Sudarė ir redagavo M. Skirmantienė, J. Varnauskas. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
12 J. Bučas, R. Mačikėnienė. „Vytautas Didysis ir mes“. – K.: „Aukuro“ klubas, 1991, p. 32–33.
13 J. Rainis čia nurodo vokiečių istoriko Otto von Rutenbergo veikalą „Geschichte der Ostseeprovinzen“ („Baltijos jūros regiono istorija“).
14 LCVA, f. 1640, ap. 2, b. 9, l. 2.
15 K. Nastopka. „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“. – V.: „Vaga“, 1971, p. 188–190.
16 J. Kalninis. „Rainis“. – V.: „Vaga“, 1981, p. 631.

Komentarai  

 
+2 #1 pl 2015-09-10 22:06
o kas sugalvojo, kad čia esė? Istorinis - dokumentinis rašinys. Įdomus.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai