Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Eglė Baliutavičiūtė. Gyvybės lašai merdinčiai lietuvių paauglių literatūrai?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Lietuvių paauglių, ypač vyresniųjų, literatūra primena amžiną ligonį –­­ kartais jam pasidaro blogiau, kartais atrodo visai žvalus, tačiau nei miršta, nei pasveiksta. Puikiai tokią situaciją atskleidžia ne tik nuolatinės specialistų pastabos šiuo klausimu, bet ir Metų knygos rinkimai – vaikų literatūros kategorijoje nominantų niekada nepristingama, o štai paauglių kategorijai ekspertai, pasitaikydavo, neranda knygų iš viso arba vos dvi tris iš penkių galimų. Vis dėlto stebuklų nutinka. Per pastaruosius metus – nuo rugsėjo iki rugsėjo –­ buvo išleista tiek paauglių literatūros, kad ekspertai jau kuždasi, jog dedasi neįtikėtini dalykai.

Nemažą dozę gyvybės lašų šiam reikalui atidavė viena didžiausių šalies leidyklų „Alma littera“. Pernai paskelbusi paauglių literatūros konkursą, šiemet išleido net tris komisijos geriausiai įvertintas knygas vyresniesiems paaugliams. Kuri bus pripažinta geriausia –­ dar neaišku, paskutinį žodį tars mokyklinio amžiaus jaunimas – vasarą skaitę ir reitingavę knygas. Taigi žvilgtelėkime į šį trejetą.

 

Akvilina Cicėnaitė. „Niujorko respublika“. – V.: „Alma littera“, 2015.

„Niujorko respublika“ – gana netikėtas jau gerai žinomos pramoginės, komiško pobūdžio mergaitiškos literatūros kūrėjos romanas. Nors taip pat orientuotas į mergaičių auditoriją, jame keliamos rimtos problemos, nėra autorės kūrybai būdingų hiperbolizuotai komiškų situacijų, perdėto paviršutiniškumo, o veiksmo laikas itin neįpras­tas –­ tai Nepriklausomybės atkūrimo pradžia ir visos su tuo susijusios aktualijos.

 b_200_306_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-09-11_nr._3534_niujorko-respublika.jpgSeptintokė Beatričė svajoja apie meilę, permainas pilkame gyvenime, bet labiausiai apie laisvę, kurią jai, 9 dešimtmečio paauglei, įkūnija Amerika, ypač Niujorkas. O gyvena ji tipiniame nykiame daugiabutyje, nedarnioje šeimoje, kur vaikai auga tarsi savaime –­ niekas rimtai jų priežiūra ir auklėjimu neužsiima. Beatričė ypač domisi geografija ir ornitologija, t. y. mokslais, jai susijusiais su laisve ir padedančiais ištrūkti iš kasdienybės.

Sutiktus žmones Beatričė identifikuoja pagal paukščių rūšis, tad simboliška, kad ilgai laukta ir išsvajota meilė pasirodo vaikino, pavarde Paukštis, pavidalu. Be to, jis ne vietinis, su tėvais iš Vakarų grįžęs emigrantas, taigi ir be pavardės dvelkia laisve –­ pirmą kartą Oskarą sutikusi Beatričė pagalvoja, kad „jis tikrai galėtų būti iš „Otto“ katalogo“ (p. 33). Netrukus jie pradeda draugauti, tačiau, rodos, paauglei labiau rūpi Oskaras kaip idėja nei realus žmogus (šiam pradėjus pasakoti apie brolio ligą, ji susitelkusi tik į savus išgyvenimus: „Oskaras kažką pasakojo, tačiau Beatričė girdėjo ne tiek jo žodžius, kiek kurtinamai plakančią savo širdį“, p. 125). Jų santykiai primena apleistame Užupio pastate įkurtą „Niujorko respubliką“ –­ keista egzotika, viliojanti sugrįžti, pabėgti nuo sunkumų, bet netikra, tik slėptuvė.

Romane daug dėmesio skiriama ne tik šeimos, paauglių santykiams, bet ir Nepriklausomybės atkūrimo laikų atmosferai, kuri, tiesą sakant, vaizduojama slogi ir beviltiška. Yranti Beatričės šeima suluošinta sovietmečio: „Mokytojai tikino, kad dabar prasidės naujas ir gražus gyvenimas. (...) Mama nepatikliai kraipė galvą. Nei politika, nei nepriklausomybe ji netikėjo. Tėtis dėl viso pikto apsirūpino alaus atsargomis“ (p. 28). Tvirta Oskaro šeima kovoja su jaunėlio liga, atidžiai rūpinasi vyresnėlio Oskaro gerove ir tiki šalies ateitimi, nori prie jos prisidėti, tačiau galiausiai irgi pasiduoda pesimizmui ir nusprendžia išvykti: „Kol viskas pasikeis, gali užtrukti dešimt, o gal dvidešimt metų. Jie pasakė, kad nebenori laukti“ (p. 188).

Cicėnaitė sugebėjo neįkyriai perteikti to meto nuotaikas. Skaitytojas neapkraunamas vadovėline informacija, publicistika (kaip neretai nutinka istorinėmis temomis rašantiems autoriams), viskas įtaigiai įpinta į naratyvą. Autorė pasižymi gebėjimu rašyti lengvą sklandų tekstą. Tiesa, perteklinis pasirodė paskutinis knygos skyrius „Post scriptum“, iš kurio paaiškėja, kad Beatričės istoriją papasakojo ne koks visažinis pasakotojas, o jaunėlė sesuo, kurią, kaip veikėją, dažnai sutinkame ir pačiame pasakojime. Ji, pasirodo, nepaprastai domėjosi sesers gyvenimu, klausėsi jos pokalbių telefonu, skaitė dienoraštį, o dabar, praėjus dvidešimčiai metų, nusprendė papasakoti sesers istoriją. Apskritai knygos pabaiga neišieškota, neautentiška, banali, gal taip atiduota duoklė romantinei mergaitiškai literatūrai, o gal skubant į konkursą užbaigta taip, kaip išėjo.

 

Daina Opolskaitė. „Eksperimentas gy­venti“. – V.: „Alma littera“, 2015.

Vaikų namai, smurtas, baimė, noras ištrūkti, vienatvė, nusikaltimai, nelaiminga pirmoji meilė, neplanuotas nėštumas, skurdas, susvetimėjimas –­ visa tai supinta gana kuklios apimties paauglių literatūros debiutantės romane.

b_200_316_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-09-11_nr._3534_opolskaite.png

Kūrinys sudarytas iš trijų dalių –­ pirmoji apima laiką vaikų namuose. Ši vieta Opolskaitės knygoje tokia, kokią matome daugelyje vaikų ir paauglių literatūros knygų, jei neminėsime sovietinių literatūros pavyzdžių. Vaikų namuose nei saugu, nei gera: „Bėgant metams, mane apsėdo įsitikinimas, kad su manimi atliekamas kažkoks apgailėtinas eksperimentas. (...) mano gyvensenai ir egzistencijai kasdien buvo eikvojama energija, pinigai, laikas, nors, man rodės, nebuvo jokios viso to pras­mės. Juk niekam nebuvau reikalinga“ (p. 10).

Antroji dalis – gyvenimas su globėja. Dėl sunkiai suvokiamų motyvų pagrindinę veikėją į namus pasiima pagyvenusi bevaikė moteris, negebanti prisiimti atsakomybės už savo sprendimą. Joks ryšys tarp jų neužsimezga – Magdalena nemoka bendrauti su ypatingo dėmesio, psichologinio subtilumo reikalaujančia paaugle. Neradusi šilumos globėjos namuose, protagonistė netrukus prisidėjo prie jaunų valkatų ir vagišių gaujos, galiausiai pastojo.

Trečioji dalis – trumpiausia ir nykiausia. Sūnus, visiškas gyvenimo dugnas ir galiausiai pastangos atsitiesti.

Kūrinyje itin svarbus santykis su Dievu. Šis klausimas nuolatos pinamas į istoriją, svarstomas nuo pirmų iki paskutinių puslapių. Globos namuose pagrindinė veikėja trokšta santykio su Dievu, bet jo neranda. Matydama visą neteisybę ir žiaurumą ji yra įsitikinusi, kad jei Dievas ir yra, jis bejėgis ką nors pakeisti. Susiradusi mylimąjį, Dievą apskritai pamiršta, mėgaujasi trumpalaikiais malonumais. Tik pradėjusi kabintis į gyvenimą, pamilusi savo vaiką, ji supranta: „Dievas visą laiką gyveno manyje. Tik aš jo nemačiau, negirdėjau, nepastebėjau. Jis buvo mano vienatvė, mano kvėpavimas, visos mano mintys ir baimės, net mano pyktis ir klaidos –­ visas mano gyvenimas, kuriuo liudijau Jį iš tikrųjų esant“ (p. 172). Knygos pabaiga lyg ir laiminga. Tačiau kokia ta laimė –­ vieniša jauna mama be išsilavinimo ir ambicijų vargsta lūšnoje, o pragyvena iš parduodamų gėlių ir aplinkinių gailesčio. Tokiu būdu gyvenimo nuskriaustą vaiką autorė nubaudžia dar kartą – duoda Dievą ir jokios vilties išsikapstyti iš skurdo.

„Eksperimentas gyventi“ – techniškai tvarkinga, bet gana nuobodi knyga. Tai, kad pagrindinė veikėja yra ir pasakotoja, apriboja pasakojimą nuo galimų gelmių, vertingų įžvalgų, juk pasakotojas iš esmės yra vaikas. Vaikas pradžioje, vaikas su vaiku ant rankų knygos pabaigoje. Toliau savo gyvenimo ir vargo ji negali įžvelgti, taigi pasakojimas gana infantilus, o gausios aštrios kasdienybės detalės situacijos negelbsti. Tai tik triukai, žinoma, neretai suviliojantys skaitytoją, bet mainais už skaitymą jam nieko nepasiūlantys. O galimybė sukurti svaresnį, prasmingesnį, psichologiškai įtaigesnį kūrinį (pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiriant pagrindinės veikėjos ir jos globėjos santykiams) pražiopsota.

 

Rebeka Una. „Atjunk“. – V.: „Alma littera“, 2015.

Per pastaruosius 10–15 metų distopinė literatūra užtvindė anglakalbių šalių rinką, kiek pavėlavusi ši tendencija neaplenkė ir mūsų. Turime galybę tokios verstinės literatūros – o lietuviškos iki šiol dar neturėjom. Tad išgirdusi apie Rebekos Unos „Atjunk“ – pasakojimą apie technologijose paskendusią ateities visuomenę – vilčių į knygą dėjau nemažai.

b_200_316_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-09-11_nr._3534_atjunk.png

Istorija gana tipiška – taip jau būna žanrinėje literatūroje, tačiau tai ne minusas, o galimybė autoriui, atsirėmusiam į tradiciją, sukurti įtaigų ir menišką pasakojimą. Taigi keturiolikmetė Gryta, pagrindinė knygos veikėja, gyvena, kaip galime numanyti, ateityje – bejausmiame technologijų ir virtualių socialinių tinklų pasaulyje. Žmonių kūnai atbukę ir atbukinti, viską, ką įmanoma patirti, jie patiria virtualybėje, vadinamojoje sistemoje, gyvendami translaifą, už kurio ribų gyvena it zombiai – nemyli, nesidžiaugia, nemąsto. Užsidarę savo vienutėse, retai eina į viešumą ir nesidomi pasauliu už sistemos ribų. Fizinis kūnas tėra trukdis amžinai būti prisijungus, bet ir ši bėda sprendžiama – naujojo pasaulio gyventojai kuria savo pavidalus, realistiškus robotus, kurie net ir po kūrėjo mirties už juos tęsia gyvenimą sistemoje, tarsi nieko nebūtų nutikę. Susvetimėjusioje virtualių žmonių visuomenėje nėra individų, nėra mąstymo gelmės, todėl visi daugmaž vienodi, originalai neatskiriami nuo savo pavidalų. Net pagrindinė veikėja, sąmoningesnė už didžiąją daugumą žmonių, ilgai nepastebi, kad jos mama mirusi, kad bendrauja tik su jos pavidalu.

Skirtingai nei daugelyje verstinių distopijų, čia veiksmo, nuotykių, romantikos maža, daug vietos užima aprašymai – pagrindinė veikėja analizuoja save, mėgina suvokti pasaulį ir savo vietą jame, svarsto prieštaringus jausmus, santykius su mama, seserimi bei neseniai sutiktu Mantu. Tačiau veiksmo stoka nėra knygos minusas, atvirkščiai, tai atitinka turinį – pasaulis už sistemos vangus ir leisgyvis, tad šio pasaulio gyventojai negali iš niekur nieko leistis į nuotykius ar kovą. Jie sistemos vaikai –­ gyventi kitaip reiškia ne tik norėti, bet ir atrasti, kad kitoks gyvenimas įmanomas. Nuo sistemos atsijungęs Mantas skatina keistis ir Grytą. Ir iki šiol nesilaikiusi rekomendacijų, ji nuo technologijų, gyvenimo sistemoje tolsta vis labiau, kol galiausiai tenka rinktis – bėgti arba leisti implantuoti mikroschemą, taigi mirti kaip asmenybei, būti nuolat sekamai, o gal net fiziškai numirti. Taip jau nutiko jos seseriai ir motinai: „Mikroschemos sukurtos pagal tobulų žmonių DNR. Defektuotiems ir prasižengusiems išbūti sistemoje neįmanoma“ (p. 261).

„Atjunk“ kiek technofobiška ir konservatyvi – tai irgi gana būdinga distopinei literatūrai, paprastai ateityje matančiai tik (savi)destrukciją. Knygoje kritikuojama vartotojiška praeitis, dusinusi Žemę ir atvedusi žmoniją prie gyvenimo sistemoje – kone visas gyvenimas buvo perkeltas į virtualybę, sunaikintas žmogiškumas, kad „Žemės rutulys taptų švaresnis. Tylesnis. Ramesnis“ (p. 134), o žmonija galėtų dirbti ir mokytis mažiau, nebekentėti iš viso.

Knygos idėja atrodo gana nauja, aktuali, tačiau džiaugtis tuo visai nėra ko. Pasakojimas siaubingai suveltas, pasaulis neišgrynintas. Atrodo, lyg viskas surašyta paskubomis, paskutinę naktį prieš egzaminą. Sukurti logišką, nuoseklų distopinį pasaulį – nelengva užduotis ir, deja, autorė su ja nesusidorojo. Technologijos traukiamos it iš gausybės rago, kai kurios paaiškintos (plėvės, greitintuvas), kitos taip ir lieka miglotos ar net prieštaringos (neaišku, kas iš tiesų yra tie pavidalai, kiek jie fiziški ir kiek virtualūs, kas šį pasaulį palaiko, kas gamina privalomas rekomendacijas ir t. t.). Naujasis pasaulis atrodo kaip apipešiota višta – nei šioks, nei toks, keista, kad dar stovi.

Gaila, labai gaila, kad „Atjunk“ tokia, kokia yra dabar, apskritai buvo išleista. Reikėjo į ją įdėti kur kas daugiau ne tik autorės, bet ir redaktoriaus darbo. Beje, skubotumą akivaizdžiai liudija ir viršelio atvarte esanti itin nekokybiška, „išplaukusi“ autorės nuotrauka.

Komentarai  

 
+2 #55 Skirmante, patikėkit 2015-10-29 17:59
Reikalai taisosi.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#54 ir dar kartą taip 2015-10-29 15:27
Vyksta sunkiai apibūdinama si muliacija. Tikrai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #53 redaktorių 2015-10-29 15:24
Čia nėra.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #52 puiku 2015-10-29 13:49
taip citata:
Pastangos.


Vadinasi, reikia nedaug - nemokyti redaktorių, kol pati apžvalgininkė nemoka parašyti sakinio be kalbos klaidos. Kitaip tariant, teisingai įvertinti savo gebėjimus.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #51 taip 2015-10-29 03:41
Pastangos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #50 bb 2015-10-27 03:36
Kodėl skaudu babai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-3 #49 baba 2015-10-26 19:29
Nenusiminkite, Skirmante, nesveiku visur pasitaiko, ne tik Delfyje. Norejau pasakyti, kad daugiau nerasiau.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-4 #48 o 2015-10-26 09:50
Skirmantė citata:
Dar kartą sakau: aš nepeikiu šios apžvalgininkės, kalbu apie tendencijas. Ši knygų apžvalgininkė (beje, geras apibūdinimas, tikslesnis nei žodis "kritikė") tikrai nerašo prastų recenzijų, matyti, kad stengiasi, o tai daug). Galbūt todėl ir rašau po šiuo straipsniu, o ne kitur. Bet tobulėti yra kur. Kaip rašiau, jau vien pamėčius pavyzdžių ir citatų, pagrindžiančių mintis, ir tiksliau būtų, ir teksto daugiau. Pavyzdžiui: "Per pastaruosius 10–15 metų distopinė literatūra užtvindė anglakalbių šalių rinką..."Gal reikėtų bet kelis pavyzdžius nurodyti, nes visada kyla klausimai: kas? kaip? kur? ir taip toliau... Turi būti pusiausvyra tarp apibendrinto kalbėjimo ir konkretizavimo.

Stengiasi? Čia pastangos?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #47 kita Skirmantė 2015-10-25 22:15
Babai

Norėjote pasakyti simuliacija nesuvokiama protu? Gal nesuvokiama sveiku protu? (Pabrėžiu žodį "sveiku".)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #46 baba 2015-10-25 21:19
Apie ką jūs, Skirmante?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #45 iš tikro 2015-10-25 21:00
Tai, pavyzdžiui, gal aš esu kita Skirmantė. Irgi.
Nesijaudinkite, Skirmante.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #44 nesuprantu Skirmante 2015-10-25 20:08
Vogti nenorėjome. Pasivagė ir tiek. Nepasiduokite babai.
Per skubėjimą viskas, per blogą persiskaitymą. Babos komentariuke perskaičiau "stimuliacija" ar dar kažkaip. Galvojau kodėl žmonės lenda kur nereikia, nori kažką stimuliuoti, kai patys yra ne žmonės, bet visokie "babos. Ir šiaip visokie nesveikai landūs padarai. Tikrai me žmonės.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #43 Skirmantė 2015-10-25 19:42
Tipažas "skirmantė babai" yra NIEKŠAS, nes tik niekšai vagia "nikus". Baigta.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #42 skirmantė babai 2015-10-25 19:27
Apie ką Jūs?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -3 #41 baba 2015-10-25 17:11
Teisingai, Skirmante- " cia jauciasi tokia sunkiai nusakoma simuliacija.." Tikrai taip.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #40 a 2015-10-25 14:07
¿
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #39 skirmante 2015-10-24 22:38
eikime dovanoti sūrio kasininkei.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #38 skirmante 2015-10-24 22:32
Mes jūsų atsakymo laukiame kaip porfirijai, kaip ulisai, kaip kuproti banginiai, kaip sliekai susirangę ant kabliukų, kaip agonijos, kaip...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #37 iki begalybės 2015-10-24 22:19
iš pašalies?!...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #36 ne, 2015-10-24 22:17
neporintų...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #35 Skirmantė 2015-10-24 21:44
JEI...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #34 Skirmantė 2015-10-24 21:42
Jai rašo autorė (straipsnio), tai galėtų pasirašyt, nes man jau atrodo, kad svarstymai užsitęsė iki begalybės, niekas iš pašalės tiek neporintų...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #33 nms 2015-10-24 02:11
teisinatės dėl to, dėl ko net nebuvote kaltinta. ir apskritai /...\
truputį esate suskliausta uždaruoju būdu :)

mes tobulėsime?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -4 #32 Skirmantė 2015-10-23 23:12
Dar kartą sakau: aš nepeikiu šios apžvalgininkės, kalbu apie tendencijas. Ši knygų apžvalgininkė (beje, geras apibūdinimas, tikslesnis nei žodis "kritikė") tikrai nerašo prastų recenzijų, matyti, kad stengiasi, o tai daug). Galbūt todėl ir rašau po šiuo straipsniu, o ne kitur. Bet tobulėti yra kur. Kaip rašiau, jau vien pamėčius pavyzdžių ir citatų, pagrindžiančių mintis, ir tiksliau būtų, ir teksto daugiau. Pavyzdžiui: "Per pastaruosius 10–15 metų distopinė literatūra užtvindė anglakalbių šalių rinką..."Gal reikėtų bet kelis pavyzdžius nurodyti, nes visada kyla klausimai: kas? kaip? kur? ir taip toliau... Turi būti pusiausvyra tarp apibendrinto kalbėjimo ir konkretizavimo.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #31 nms 2015-10-22 20:50
galbūn niekai, galbūn ir ne, tie jūsų apmokymai. iš kur man dabar žinoti? galima braukti, galima nebraukti, kas iš to. tai nieko nepasako, mane abejonės veda, jūs jų atsisakot. kas tai yra, būdas rašyti recenziją?
jūs labai visko bijote, bijote karo, bijote karo nekaro. įrodinėti kad darau tai ko nedarau. man atrodo, aš tik maloniai užsimenu apie naudingus reiškinius, kaip kad badas, jūsų paminėtas gyvenimas dėl knygų. kuris , na ne visai reiškinys, bet kažkas panašaus, ne abstrakcija juk, kai pilvas groja muziką, o jūs už tą muziką pinigų begaunate. kad tie profesionalai, jūsų minimi. profesionalūs skaitytojai, ar profesoriai recenzentai. kažko darymas dykai, nepasakyčiau, kad tai yra pigumas. darymas ir tiek. gal iš negalėjimo nedaryti.
nejau manote, kad badas yra blogybė. jums išslinks plaukai, gal lūžinės galūnės dažniau nei įprasta, gali atsirast apatika ir panašūs. ar to bijote? kad nagai sutrūkinės? atšerpetosite?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai