Alius Avčininkas. Vakarų kanalizacijos link?

Žiūrim – krinta patylomis
Obelių žiedai.

K. Binkis

Živilės Raškauskaitės nuotrauka
Živilės Raškauskaitės nuotrauka

Ne kartą mokytojams teko patirti įvairių švietimo dokumentų kritimą patylomis „iš viršaus“. Taip, rodos, turėjo būti ir su naujuoju Pagrindinio lietuvių kalbos ir literatūros programos projektu, interneto platybėse „kabėjusiu“ jau nuo 2013 metų. Bet artėjant tvirtinimo datai 2014–2015 m. sandūroje įsiplieskė nuožmi diskusija. Projekto šalininkų nuomone, tai galimybė išauginti pilietinę ir tautiškai sąmoningą visuomenę, oponentų – greitas būdas „nužudyti skaitytoją“.

Ar šis konfliktas nebuvo jau seniai užprogramuotas? Galima iškart ir atsakyti –­ taip, buvo. Bendrosios lietuvių kalbos ir literatūros programos Nepriklausomybės laikotarpiu, atidžiau pažvelgus, atsiveria kaip tendencingai ideologizuota priemonė, nors ir siekiama kilnių tikslų. Šiame tekste ir bus mėginama bent iš dalies pristatyti Lietuvių kalbos ir literatūros bendrosiose programose iškeltų tikslų ir uždavinių kaitą nuo pirmųjų programų 1994 metais.

V. Kavolis yra rašęs, kad „norint Lietuvybę išlaikyti gyvą (...), reikia atsisveikinti su kai kuriais, kad ir brangiais Lietuvos prisiminimais, ir nukreipti visą dėmesį į tą vyksmą, kuriuo šiandien realiai reiškiasi lietuvybė (...). Lygiai protestuoti tenka prieš abejingumą praeitin nuėjusių kartų smegenų ir kraujo įtampos didiesiems vaisiams, lygiai ir prieš pasyvų jų priėmimą (...). Atvirumas pasauliui, kuris yra ne tik mūsų likimas, bet ir proga, reikalauja ypatingos drąsos praeities atžvilgiu.“1 Žinoma, galima drąsa vadinti beatodairišką gręžimąsi į praeitį ir jos palaikymą prievartiniu būdu. Arba galima interpretuoti globaliame kontekste – kaip sugebėjimą adaptuotis šiandienos situacijoje, atsisakant istorizmo padiktuoto požiūrio, kad kolektyvo interesai svarbesni už individo, todėl jam privalu paklusti bendrybei.

Tautinis pasakojimas iš esmės galėtų būti „atminties politikos“ pavyzdys, pretenduojantis uzurpuoti kolektyvinę sąmonę. Vykdant istorijos „nuveidinimą“, siekiama paveikti visuomenę: sukuriamas įspūdis, jog priešingu atveju, kaip kad D. Kuolys ir N. Poderienė teigia, lietuvių bendruomenė išnyks. Bet kuri „atminties politika“ provokuoja esminę problemą – ką pasirinkti iš viso praeities įvykių masyvo? Atsakymas paprastas: įtraukti reikia tai, kas padeda sukurti vienalytį ir nekvestionuojamą praeities vaizdą, atsisakant neparankių kultūrinės atminties elementų. „Sociologai jau seniai pastebėjo, kad valdantysis elitas kultūrine atmintimi ir paveldu siekia legitimuoti savo valdžią.“2 Iš esmės siekiama perkonstruoti heterogeniškos kultūrinės atminties išraiškas, kad būtų įteigta deterministinė pilietinio sąmoningėjimo idėja.

Jau nuo 1994 m. programos varianto individuali moksleivio patirtis stumiama į paribį. Tokiu būdu individualios egzistencijos svarba tautinės kultūros kontekste išsprūsta ir, kaip teigia K. Ur­ba, apskritai neskaitančio žmogaus „neįauginsime į jokią kultūrą“3. Ką daryti? Ogi labai paprasta – tereikia visa jėga apeliuoti į neva išskydusią moksleivio tautinę tapatybę, tapusią opia problema, –­ bent jau taip tenka galvoti žvelgiant į 2013 m. programos projekto redakciją. Nė vienų metų programoje nebuvo skiriama tiek daug dėmesio identiteto klausimui. Tam įtakos, žinoma, turi globalizacija, į kurią žvelgiama kaip į bene didžiausią žalą lietuvių visuomenei darantį veiksnį.

Anot D. Kuolio, daug dėmesio pilietiškumui skiriama, nes „jaunųjų lietuvių ryšys su sava kultūra nėra autentiškas, trūkinėja“. Kultūrologas kelia, rodos, esminį klausimą: „Kokie interesai? Šį klausimą turim svarstyti kaip bendruomenė (...). Ar šis mūsų pasaulis išliks? Ar lietuvių kultūra išliks?“ Grėsmę bendruomenei įžvelgia ir N. Poderienė, keldama klausimą „Kokia lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo paskirtis?“ ir čia pat pateikdama atsakymą: „Svarbu, kad būtų raštingi, galėtų argumentuoti, reikšti savo idėjas ir įsišaknytų į Lietuvos kultūrą. Mokymosi smagumą lemia metodai, o vidinis turinys yra tai, ką mes, kaip tauta, bendruomenė, perduodam iš kartos į kartą. Per kultūros tekstus kuriame emocinį ryšį su savo kultūra.“4 Kitame Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausiosios specialistės pranešime „Lituanistinio ugdymo kaita: tikslai ir kryptys“ teigiama, kad „turi būti grąžintas nuoseklus pasakojimas į mokyklą“, nes „nykstame su kalba“. N. Poderienė teigia, kad „į save žiūrėjimas yra žaidimas smėlio dėžėje“, o jausenos, „kad esu lietuvis, – per mažai“.
Kalbant apskritai apie lituanistikos paskirtį, galima konstatuoti, kad įvyko lemtingas šuolis – kažkur išsprūdo 1994 ir 1997 m. iškeltas etinio universalizmo principas. 1994-aisiais buvo laikomasi nuostatos, kad „programos nedetalizuotos – jos yra pagrindinės gairės mokytojo ir autoriaus darbui, paliekančios abiem pakankamai laisvės spręsti, kuri tema, kuris faktas gali konkrečioje klasėje geriau padėti siekti tikslo“5. O dabartiniame programos projekte detalizavimas, kaip ta fabriko tvarka, nepalieka galimybės išsiveržti nei lituanisto, nei mokinio spontaniškumui. 1994-ųjų programoje rašoma, kad „bendriausia lietuvių kalbos kaip dalyko paskirtis – išugdyti asmens gebėjimą suvokti, interpretuoti ir kurti įvairių stilių įvairių lygmenų gimtosios kalbos tekstus, išmokyti gimtąja kalba reikšti įvairią gyvenimo patirtį“. Siūloma gimtosios kalbos ugdymą „kuo glaudžiau sieti su mokinio kalbine ir socialine patirtimi, gimtąja tarme, visu sociokultūriniu kontekstu“. Akcentuojama, kad net ir rašto darbų temos mokiniams turėtų būti aktualios. Asmeninė mokinio patirtis (ne tik skaitymo) tampa atramos tašku organizuojant ugdymo veiklą, kad ir toliau pats gebėtų savarankiškai kurti „vertybių orientyrus, pagal kuriuos jis galėtų kreipti bei įprasminti savo paties gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis, galėtų apmąstyti savo gyvenimo prasmę ir apibrėžti tikslus“. Dalyje, skirtoje literatūriniam lavinimui aptarti, akcentuojama, kad „vertinimas priklauso nuo vertinimo vietos ir laiko, jog jam daro įtaką asmens vertybinės orientacijos“. Toliau teigiama, jog svarbu „suvokti ir aptarti tekstų recepcijos sąlygas; skaitytojo patirties horizontą“, „dalintis savo paties skaitymo patirtimi“. Ugdymas akivaizdžiai orientuotas į mokinį, kad būtų sudarytos sąlygos jo asmenybei augti ir galiausiai, pasiekus tam tikrą sąmoningumo lygį, rinktis vieną ar kitą vertybių sistemą. Atsiskleidžia liberalus požiūris į ugdymą, neprimetant tam tikros pasaulėžiūros ar, griežčiau tariant, ideologijos.

Svarbu nepalikti nuošalyje ir tikslų bei uždavinių hierarchijos. Bendriausia dalyko paskirtis išlieka ugdyti komunikacinius gebėjimus. Vis dėlto 1994 m. programoje svarbiausia „gimtosios kalbos ugdymo siekiamybė – asmuo, gebantis gimtąja kalba perimti praeities (tautos ir pasaulio) kultūros paveldą, susivokiąs dabarties gyvenime, kuriantis tautos ir pasaulio kultūrai svarbias vertybes, puoselėdamas, reikšdamas ir skleisdamas savosios (asmeniškosios) egzistencijos prasmę“. Tautinės kultūros matymas pasaulio kontekste susilaukė nemažai kritikos. Tuomet M. Lukšienė sakė: „Mokyklos reformos samprata, išsakyta Lietuvos švietimo koncepcijoje, bendrosiose programose, pabrėžia atvirumą ir kaitą kaip esminę mūsų darbo kryptį. (...) Užuot pabandžius aiškintis, kaip šitomis aplinkybėmis turėtume darbuotis, bendrųjų programų kūrėjams tik priekaištaujama, kad šie seka Vakarais, propaguoja kosmopolitizmą. Kone pagrindinis siūlymas – izoliuotis nuo pasaulio, uždrausti įsrūvą iš Vakarų (netgi teigiama, kad mūsų reforma „atidaranti duris Vakarų kanalizacijai“).“6 Šią problemą 2002 m. paliečia ir L. Donskis: jis pateikia visuomenėje paplitusią nuomonę, esą „kosmopolitizmas yra politiškai ir moraliai didžiai ydinga laikysena, nesuderinama nei su pagarba bei lojalumu savajai šaliai, taip pat su prisirišimu prie savosios kultūros. Dar daugiau, pasigirsta balsų, teigiančių, kad kosmopolitizmas yra tiesiogiai susijęs su moralės nuosmukiu“7. Dabar girdėti panašių nuogąstavimų, remiantis baime, kad kitaip Lietuvos jaunimas nebus „įaugintas į mūsų kultūrą“.

1994 m. programos redakcijoje tautinės kultūros svarba akcentuojama, bet ji nėra atsieta nuo individo ir jis nėra įpareigotas susisaistyti su bendruomene. Išsakomas unikalus pasitikėjimas mokiniu ir žmogumi apskritai: „Pažindamas savosios ir visuotinės literatūros svarbiausius kūrinius, bręstantis žmogus įauga į kultūrą, formuoja savo žmogiškąjį ir tautinį identitetą, pasirengia būti aktyviu kultūros dalyviu ir kūrėju.“ Be pasitikėjimo individu, šioje formuluotėje galima aptikti tris svarbius aspektus: savosios literatūros pirmumas; sava (tautinė) literatūra yra pajėgi suteikti visą reikalingą „amuniciją“ tampant tuo „aktyviu kultūros dalyviu ir kūrėju“; kelis kartus minima kultūra apskritai – ne tautinė, o kultūra aukščiausia savo prasme – visa apimanti ir neišskirianti, nėra kultūrinės subordinacijos ar konkurencijos. Taigi kultūrinis universalizmas 1994 m. programoje užima išskirtinę poziciją.

Toje pačioje programoje prie siekiamybių nurodyta, kad svarbu, jog mokiniai „estetiškai išgyvendami meno kūrinius patirtų esminių vertybių prasmę ir jomis siektų grįsti savo gyvenimą“. Toliau pabrėžiama, kad „esminga yra plėsti vaiko estetinę ir bendrąją kultūrinę patirtį, ugdyti skaitytoją, kuriam skaitymas būtų džiaugsmą teikiantis vidinis poreikis. Skaitymo poreikis (ir malonumas), kaip svarbus ir psichologiškai pagrįstas literatūrinio lavinimo motyvas, grindžia ir dalyko uždavinius –­ skaityti, klausyti, išgyventi, interpretuoti, improvizuoti, kurti tekstus –­ mokytis vartoti kalbą aukščiausiu lygiu“ (identiški sakiniai yra ir 1997 m. redakcijoje). Taigi estetinis išgyvenimas laikomas kone pamatiniu, o skaitymą siekiama ugdyti kaip vidinį poreikį.

Skulptūra Roberto Strazdo namuose. Arklėnai (apie 23 km nuo Vilniaus), Rukainių seniūnija, Vilniaus rajonas. Pauliaus Peleckio nuotrauka
Skulptūra Roberto Strazdo namuose. Arklėnai (apie 23 km nuo Vilniaus), Rukainių seniūnija, Vilniaus rajonas. Pauliaus Peleckio nuotrauka

Panagrinėjus Bendrąsias lietuvių kalbos ir literatūros programas, pastebima, kad nuo 1994 m. redakcijos, kurioje buvo akcentuojamos tautos ir pasaulio kultūros vertybės bei asmeninės patirties raiška, judama daugiausia tautinės ir pilietinės savimonės ugdymo link, eliminuojant unikalią atvertį pasaulio kultūrai. 2008 m. programa – lūžio taškas judant tolyn nuo mokinio. Ir nors pagrindinis tikslas išlieka sudaryti sąlygas mokiniui ugdyti(s), intelektinėms bei kūrybinėms galioms plėtotis, priemonės šiam tikslui pasiekti paranojiškai apribotos. Nuo 2011 m. beveik visiškai dingsta orientacija į šiandienį gyvenimą, ima dominuoti gręžimasis į praeitį akcentuojant tradicijos svarbą. Aukščiausias taškas pasiektas pernykščiame projekte: „įgyti priklausomybės Lietuvos kultūros tradicijai sąmonę, išsiugdyti ištikimybės šiai tradicijai jausmą“. 1994 ir 1997 m. akcentuota, kad mokinys turėtų skleisti savo asmenišką patirtį. Paskutinėse dviejose redakcijose apie tai nebekalbama.

V. Kavolis, nagrinėdamas lietuvybės išsaugojimo svarbą išeivijoje, aptarė ir galimas grėsmes vykdant tokią saugojimo politiką. Šiandien, ne mažiau nei tada, tinka ši sociologo mintis: „Kol egzistuoja viena ideologinė organizacija, arba kol egzistuoja viena propagandos linija (tai vienas ir tas pats): tol jinai nėra auklėjanti, bet indoktrinuojanti. Idėja virsta doktrina, jei ji nėra diskutuojama; ir doktrina tampa propaganda, kai apie ją susiorganizuoja kolektyvas, turintis lėšų ir kanalų ją skleisti.“8

2014 m. rudenį kilus viešai diskusijai dėl naujo Bendrosios lietuvių kalbos ir literatūros programos projekto, imta iš esmės persvarstyti lituanistinio ugdymo paskirtį ir tikslus. Vis dėlto daugiausia dėmesio skirta tų tikslų įgyvendinimui aptarti. Atsiradęs visuomenės susipriešinimas, naujosios programos rengėjų nuomone, yra pozityvus dalykas, skatinantis permąstyti ne tik tapatybės klausimą, bet ir bendruomenės išlikimo perspektyvas. Pagarbios diskusijos stoka kompensuota viešais naujojo programos projekto svarstymais žiniasklaidoje. Aptartos įvairios programos projekto įgyvendinimo perspektyvos, prisimintos nuoskaudos dėl ankstesnių rengimo kliuvinių. Dabar siūlomo projekto kritikų nuomone, sparčiai judama nuo estetinio prie pilietinio ugdymo, bet, anot programos rengėjų, priešinti skaitymo malonumo ir tautinio ugdymo apskritai nederėtų, reiktų ieškoti sintezės.

Apie lituanistinį ugdymą kalbama nuolat. Ir visad lieka daugiau nepatenkintųjų. Netinkamos programos, protu nesuvokiamos egzamino užduotys ir vertinimas, jaunimas neskaito, mokytojai verkia ar kumščiu grūmoja, o galiausiai juokiasi patys iš savęs, nes tada mažiau skauda, atsakingiems asmenims viešai šaipantis. Specialistai akcentuoja, kad rengiant Bendrąsias ugdymo programas judama nuo humanistinės ugdymo paradigmos, kuri laikoma vienu svarbiausių švietimo momentų Europos Sąjungos dokumentuose, prie reprodukcinio ugdymo, griežtai reglamentuojant mokymo turinį ir suskliaudžiant bet kokias mokinio ir mokytojo saviraiškos ar kūrybiškumo galimybes. Ar kalti lietuvių kalbos ir literatūros programų rengėjai? Vargu. Tai jau visos švietimo sistemos pelėsis, dusinantis Lietuvos ateitį. O ar jaunimas įaugs į Lietuvos kultūrą? Manau, jis ir įauga. Tą rodo ir Lietuvos savanoriai, kuriuos privaloma literatūra nebūtinai lydėjo.

 

1 V. Kavolis. „Nepriklausomųjų kelias“. – V.: „Versus aureus“, 2006, p. 141–143.
2 R. Čepaitienė. „Sovietmečio atmintis – tarp nostalgijos ir atmetimo“. Lituanistica, 2007, T. 53, Nr. 4(72).
3 http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2014/11/25/vadoveliu-autorius-dabartinis-mokymas-zudo-skaitytoja/39359.
4 http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2014/11/25/dienos-klausimas/39221.
5 M. Lukšienė. „Jungtys“. – V.: „Alma littera“, 2000, p. 270.
6 Lukšienė, p. 275.
7 L. Donskis. „Antimodernizmas ir įaudrinta vaizduotė“, Baltos lankos, 2002, Nr. 15–16, p. 46.
8 Kavolis, p. 146–147.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai