Dainius Pūras. Lietuvos jaunimas: padidėjusios rizikos grupė ar sveikstančios visuomenės pranašas?

Apie vaikus, paauglius ir jaunimą dabarties Lietuvoje kalbėti(s) (būtinai įtraukdami juos pačius) privalome. Ir ne tiek kaip apie problemą, kiek apie Lietuvos viltį ir istorinę galimybę.

Mano įžvalgos grįstos dvejopa patirtimi:

a) daugiamete gydytojo psichiatro praktika dirbant su vaikais ir paaugliais, turinčiais dvasinės sveikatos problemų, bei su jų šeimomis;

b) Lietuvos ir pasaulio visuomenės sveikatos problemų tyrinėjimu – ne tik jaunimo, bet ir kitų amžiaus grupių; ypač palanki galimybė man stebėti pasaulio pulsą yra dabar, kai esu Jungtinių Tautų paskirtas specialiuoju pranešėju teisei į sveikatą. Kaip tik šiuo metu pradedu rengti ataskaitą JT apie paauglių ir jaunimo dvasinės ir fizinės sveikatos iššūkius šiuolaikiniame pasaulyje.

Aptarsiu dviejų skirtingų jaunimo ir paauglių grupių santykį su permainomis ir su suaugusiųjų pasauliu.

Jaunimas kaip rizikos grupė. Esama daug įrodymų – ir Lietuvoje, ir pasaulyje, kad paaugliai ir jaunimas, nepai­sant suaugusiųjų pranašysčių apie jų pagedimą ir galimai dėl to artėjančią pasaulio pabaigą, vis dėlto išlieka ganėtinai dvasiškai sveika grupė. Netgi pasakyčiau, kad, nepaisant atkaklių suaugusiųjų bandymų demonizuoti maištaujančius paauglius ir jaunimą ir taip jiems kenkti, paaugliai ir jaunimas ganėtinai atsparūs ir dažniausiai atsilaiko. Atsilaikyti sunku, nes suaugusiųjų „auklėjimo“ sampratoje –­­ ar tai bus politikai, ar tėvai – dažnai vyrauja primityvus moralizavimas, kuris dėl labai suprantamų priežasčių paauglius ir jaunimą „užknisa“. Jau vien dėl to tokie nevykę bandymai gali sukelti labai aštrias ir net liguistas paauglių protesto reakcijas. Pamėginkime įsivaizduoti save paauglio vietoje, kai šis turi klausytis vakare grįžusio girto tėvo pamokslų apie vertybes. Ne kiek geriau jaučiasi jaunuoliai, stebėdami veidmainiškus Lietuvos politikų veiksmus sprendžiant jaunimo ir apskritai valstybės problemas.

Bet aišku ir tai, kad egzistuoja rizikos grupė – apie 10 proc. paauglių, kurie vis dėlto nuslysta socializacijos nesėkmių keliu. Lietuvoje šių socializacijos nesėkmių ir tragiškų jų pasekmių daug daugiau negu vidutiniškai Europoje, ir čia vėlgi tenka apgailestaujant atkreipti dėmesį į suaugusiųjų vaidmenį. Juk mes iki šiol Lietuvoje nesutariame, kaip investuoti į vaikystę, kad užtikrintume sėkmingą vaikų emocinę ir socialinę raidą.

Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimų rezultatai rodo labai aiškius skirtumus Europos žemėlapyje, kai lyginame Europos valstybių dvasinės ir socialinės sveikatos „sveikumo“ ar „toksiškumo“ rodiklius. Ištyrus jaunimo žmogžudysčių statistiką, matyti, kad Lietuva jau yra, pvz., 4 kartus sveikesnė už Rusiją, bet vis dar apie 10 kartų ligotesnė už Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europos valstybes. Būtų gerai mums, suaugusiesiems, Lietuvoje kuo greičiau suvokti, kad sveikiausios visuomenės yra būtent liberalios demokratijos kraštuose ir kad šią gerą visuomenės sveikatą nulemia nuoseklus žmogaus (visų pirma vaiko ir paauglio kaip žmogaus) teisių ir pamatinių laisvių gynimas.

Arūno Kulikausko ir Oksanos Judakovos sūnus Vincas žaidžia su „iPad’u“. Samantonys (apie 22 km nuo Ukmergės), Veprių seniūnija, Ukmergės rajonas. Pauliaus Peleckio nuotrauka
Arūno Kulikausko ir Oksanos Judakovos sūnus Vincas žaidžia su „iPad’u“. Samantonys (apie 22 km nuo Ukmergės), Veprių seniūnija, Ukmergės rajonas. Pauliaus Peleckio nuotrauka

Nerimą kelia tai, kad Lietuva, remiantis visuomeniniu diskursu, nėra apsisprendusi dėl liberalios demokratijos principų negrįžtamo įtvirtinimo. Tęsiasi moralinės panikos priepuoliai saugant vaikus ir paauglius nuo geriausių tolerancijos ugdymo ar lytinio švietimo praktikų. Vis dar lieka stipri priklausomybė nuo prievartos kultūros ir selektyvaus požiūrio į žmogaus teises ir laisves ideologijos. Atrodo, tarsi suaugusieji bijotų, kad jaunoji karta gali tapti laisva nuo visokių mūsų tautą kankinančių fobijų. Kitaip sunku paaiškinti atkaklius mėginimus įtikinti save ir jaunimą, kad laisvė yra lietuviams kenksmingas dalykas. Aišku, turiu galvoje laisvę ir kartu su ja ugdomą atsakomybę kaip atviros pilietinės visuomenės didžiausią vertybę, o ne vien nacionalinę nepriklausomybę.

Grįžtu prie tų 10 proc. jaunuolių, patiriančių socializacijos nesėkmes. Jie yra aukos mūsų nerašyto nacionalinio susitarimo, kad paslydusių tėvų vaikus galima auginti uždarytus kūdikių ir vaikų globos namuose, įmantriai pervadintose represinėse įstaigose arba kitaip nurašyti kaip nenusisekusių tėvų brokuotus produktus. Taip kuriama ir palaikoma socialinė atskirtis – didžiausia šių laikų Lietuvos rykštė. Per 25 metus mes jau ne kartą galėjome transformuoti šią absurdišką, ydingą ir ciniškais būdais save maitinančią globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemą. Bet kol kas ją maitiname gausiais savo uždirbtais pinigais (mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos lėšomis), kad dar labiau luošintume tuos vaikus ir jaunuolius. Po tokios „globos ir priežiūros“, patiriamos mūsų valdžios remiamose įstaigose, jie visą gyvenimą kels grėsmę sau ir, matyt, kitiems, nes neturės išsiugdę jokio atsparumo neigiamai aplinkos įtakai.

Taigi ir vėl matome, kad rimtų grėsmių sveikos visuomenės raidai kyla ne iš paauglių, o iš veidmainiškai susirūpinimą jais demonstruojančių suaugusiųjų.

Priminsiu, kad ypatingos svarbos visuomenės sveikatos sritis, atsakinga už vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatą, iki šiol net nepradėta idėjiškai ir vadybiškai transformuoti ir, panašiai kaip ir kraupi savižudybių epidemija, nesulaukia brandaus valdžios ir visuomenės atsako. Dar priminsiu, kad gydyti reikėtų ne tiek smegenų chemiją (ką labai mėgsta daryti mūsų medicina ir psichiatrija, tam beprasmiškai švaistydama vėlgi gausius milijonus), kiek žmonių tarpusavio santykius. Bet kol kas tarp Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vadovų tiesiog nėra su kuo kalbėtis apie tai, ką reiškia gydyti tarpusavio santykius. Kadangi kaip visuomenė esame (neišskiriant ir tų, kuriuos išrenkame mums vadovauti) emociškai neraštingi, tai leidžiame daryti sprendimus, kurie tą emocinį neraštingumą ir polinkį savinaikai stiprina. Kad emociškai neraštingi buvome dėl istorinių ir geopolitinių aplinkybių iki 1990 m., geriau suprantama (bet vėlgi dar ne visiems). Dar skausmingiau suvokti, jog niekaip nesusitelkiame štai jau ketvirtį amžiaus, kad pradėtume šią gyvybiškai svarbią spragą užpildyti.

Akademinis jaunimas. Tai jaunimo elitas. Jis teikia daug vilčių, nes daugybė jaunimo yra išsivadavę iš mano minėtų suaugusiųjų paternalizmo gniaužtų. Tikiuosi, kad tai ir sukurs kritinę masę, reikalingą labai laukiamam Lietuvos visuomenės proveržiui.

Likdamas optimistas, vis dėlto noriu atkreipti dėmesį į tam tikrus nerimo ženklus, stebimus šioje grupėje. Panašu, kad elitui atstovaujantys tėvai stengiasi perduoti savo vaikams nepotizmo, klientelizmo, konformizmo, korupcinių santykių tradicijas. Tarsi būtų mėginama gydyti tuo, nuo ko esame susirgę kaip visuomenė. Tai stebiu, pavyzdžiui, bendraudamas su medicinos studentais. Tapdami gydytojais jie iš suaugusiųjų perima įsitikinimą, kad Lietuvos sveikatos sistema tiesiog negali būti nekorumpuota. Perduodamos tradicijos tokių medicinos sistemos viešųjų paslapčių, kurios griauna bet kokias pastangas įdiegti sveikatos sistemoje skaidrumo ir teisingumo principus. Atkreipiau dėmesį, kad nemažai aktyvių jaunų medikų, nusivylę tokiu bendru kontekstu, išvyko dirbti į užsienį, o pasilikę ir įsilieję į Lietuvos sveikatos sistemą greitai tampa abejingi svarbiems žmogaus teisių apsaugos ir skaidrumo principams. Kaip, pavyzdžiui, galima būtų paaiškinti dažno jauno mediko vertybių kaitą, kai į mediciną stojama degant ryžtu padėti sunkiausiai sergantiems ir vargstantiems, o pradėjus gydytojauti jau tvirtinama, kad prasminga yra dirbti tik su „perspektyviais“ pacientais, o ne su kokiais narkomanais ar „bomžais“? Yra duomenų, kad tarp medikų yra ne mažiau, o gal netgi daugiau nepakantos pažeidžiamoms grupėms negu apskritai visuomenėje.

Štai kad ir Lietuvos psichiatrija. Kol kas nepastebėjau, kad jaunoji gydytojų psichiatrų karta perimtų Vakarų pasaulyje įsitvirtinusius medicinos ir psichiatrijos etikos principus, bekomp­romisę pagarbą pacientų teisėms. Lietuvos psichiatrų bendruomenėje, kurios daugumą jau sudaro jaunimas, studijavęs laisvoje Lietuvoje, nematyti kokių nors pastangų priešintis ydingai Lietuvos psichikos sveikatos sistemai, kuri iki šiol laiko tūkstančius žmonių uždarytus įstaigose. Jaunimas jau, pasirodo, iš vyresniųjų kolegų perėmė nuostatą, kad ginamos turi būti pirmiausia psichiatrų, o ne ligonių teisės, kad jokios nepriklausomos pacientų teisių stebėsenos nereikia ir kad esą psichiatras visada teisus. Kaip paaiškinti, kad iš Vakarų psichiatrijos uoliai perimti naujausi gydymo vaistais būdai, bet nenorima matyti, kad ta Vakarų psichiatrija pripažino daug kartų tragiškai klydusi ir prisivertė stipriai prisižiūrėti pati ir dar būti prižiūrima išorinių stebėtojų?

Apibendrinant Lietuvos visuomenė iki šiol nėra pasveikusi nuo didžiulių kolektyvinių traumų ir vertybinio stuburo lūžių. Jaunoji karta, auganti laisvėje, yra pirmoji, kuri turi galimybę pasveikti pati ir pagydyti Lietuvą. Gali būti, kad tai jau ir vyksta. Bet galimi ir kiti, ne tokie optimistiniai scenarijai. Jaunimui sveikti ypač trukdo suaugusiųjų pasaulyje vyraujantis moralizavimo įprotis, praraja tarp žodžių ir darbų, modernaus pasaulio vertybių niekinimas, mėginimas pakirpti vaikams, paaugliams ir jaunimui sparnus ir tęsti jų ugdymą nuolankumo, paklusnumo ir konformizmo dvasia.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą
„Santaros-Šviesos“ suvažiavime birželio 26 d.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai