Vytautas Landsbergis. Trigrašis dėl Jokūbo

Gražiai atidaryta dar viena Vilniaus puošmena – Šv. Jokūbo karilionas. Varpų instrumentas, įrengtas bažnyčios bokšte, pradeda gyventi ir skelbti gyvybę. Gal kiek įkvėps jos ir politiškai eksploatuojamai, tampymų marinamai Lukiškių aikštei. Yra juk bent penkiolikos metų valstybinis parlamento sprendimas, jog tai centrinė Lietuvos aikštė, bet kol kas ši samprata dar nenušvito besimainančių valdančiųjų būrelių galvose. O štai netyčia aptikau senuose 1968 m. užrašėliuose neskelbtą, nerealizuotą straipsnį, kurį siūlau mėgėjams. Nepamirškite, tai 1968-ųjų mąstymas.

Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia 1903 m. atviruke
Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia 1903 m. atviruke

Kiekvieną kartą, kai vyresni ir jaunesni muzikai išeina iš konservatorijos rūmų ar žvelgia pro zerkolinį jų langą, akį glosto anapus Lenino aikštės stovintis pastatas. Ne puošnumu, ne įmantrumu, bet kilniomis ir nešabloniškomis savo masių proporcijomis Jokūbo bažnyčia rodosi lyg kokia rimta, didinga Bacho akordų sekvencija, puikiai eksponuota plastiškame mūro tvoros bei senų medžių „cokolyje“, dangaus fone.

Architektai sako, jog bažnyčia statyta kadaise, orientuojant fasadą su bokštais į miesto pusę, o pietų šonas žiūrėjo į dykvietę. Matyt, gyvenimas, miesto vystymasis įrašė savo korektūras, atskleidė pastatą dėkingesniu požiūriu, užakcentavęs jo charakteringą profilį, o ne gana eilinį fasadą. Diletanto akimis, šonas tapo fasadu, ir tai ekspozicijos labui.

Bet architektai svarsto, kad Jokūbo bokštai dabar vis vien jau žiūri į užstatytą priešais gatvę, o šoninį fasadą į Lenino aikštę gal vertėtų užstatyti kokiais kitais pastatais. Atseit, aukščiau bokštų neiškilsime, o kitkas neturi didelės reikšmės. Konservatorija čia turėtų protestuoti. Muzikiniu požiūriu (įdomu, ką pasakytų dailininkai) visas Jokūbo grožis ir yra jo architektūrinė formų sekvencija bei dabartinė ekspozicija – ką čia bekompensuos iš už kito, net moderniausio, pastato kyšantys stogai ir bokštai? („Literatūroje ir mene“ 1968 02 03 siūloma pridengti apatinę Jokūbo juostą ir apsidinę dalį). Galų gale, ir bokštai bokštams nelygu. Šventa Ona žavi fasadu, Petras ir Povilas interjeru, Misionieriai ir Kotryna –­ bokštais, Jokūbas – tūrių santykiais. Tegu taip ir būna. Vilniaus simfoniją sudaro įvairūs motyvai ir sąskambiai, ir kas charakteringa – viskas reikalinga. Keista, kai architektai tik apie bokštus tekalba, pralenkdami šiuo atžvilgiu net poetus.

1968 m. vasaris–kovas

2015-ųjų mąstymus dar papildyčiau svajone. Tai apie piligrimų kelią nuo S. Vilnensis iki Santjago de Kompostelos – per visą mūsų, sykiu su Czesławu Miłoszu, gimtąją Europą! Skambėk, Jokūbe.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai