Szymon Słomczyński

Szymonas Słomczyńskis gimė 1988-aisiais. 2012 m. tapo leidyklos „Biuro Literackie“ poezijos debiutantų konkurso laureatu. Dviejų poezijos rinkinių autorius: „Atvažiuoja“ („Nadjeżdża“, 2013), „Biplanas“ (Dwupłat, 2015). Šių metų festivalio TARP dalyvis.

Nuotrauka iš festivalio TARP archyvo
Nuotrauka iš festivalio TARP archyvo

Eilėraščiai iš knygos „Atvažiuoja“

DNR

Skardinėje valgykloje skryliai tik
penktadieniais. Susidaužk su seniu, – sako kresnas tėvas
savo trimečiui. Mūsų trimetis dabar
darželyje pešasi su kažkuo. Šeimininkės muša kruvinus
kepsnius. Kresnojo kišenėje galbūt kastetas,
jis paaukos čia sūnų. Nežinau, koks mažybinis

Izaoko vardas (gal Izasius?). Tačiau nieko tokio
nenutinka. Man prašau virtinių. Išsinešti,
tari nesavu balsu. Noriu bučiuoti tavo gerklas,
glausti stygas, rezonansą. Mūsų berniuko, laimė,
vardas kaip apaštalo. Viešpatauja, vienos prigimties
su motina, veda kitus iš paskos, jis – darželio karalius;

liepi man suvalgyti skrylius. Tai irgi paveldima, –
(rodai kresnąjį). Papūstžandis sūnelis,
jau pampsta jam pilvas. Bufetininkė (angelas)
šaukia: Nebėr kiaulės kojų! Putlius berniuko
skruostus švitru vagoja ašaros; o mūsiškis bus gabesnis

pravirkdyti. Tiesa, padaužos
nekanonizuojami, bet daugelio mėgstami;
taip kaip tu, kai švyti per visą valgyklą
ne aureole, bet tokiomis lempomis,
kuriomis apšviečiama koplyčia arba ringas.

 

Galbūt rasime šaltinį

Pasirinkau gerą miestą. Gatvėms čia auga
ne žmonių, o paukščių nagai. Stiklinės sparčiai garuoja,
tarsi joms būtų lemta išnykti. Už sudaužytas
atskaičiuojama,
griežtai, už kiekvieną. Išploviau jau keturias,
kitas kada nors išlaižysiu. Ne, „kada nors“ nėra vieta.
Kantrybės, papasakosiu.

Iš to, ką išdeginam, o deginam daugybę,
lieka tik dūmas. Tirštėja, nusėda ant langų,
užgožia bet kokį vaizdą. Spiritu? Nenusiplauna.
Pagaliau noriu, kad jis pasiliktų. Pažinsim vienas
kitą. Ar patinku tau? – paklausiu. Jis atsakydamas
pridusins mane. Nežinau.

Atseit nors dusina – bet švelniai? Netikiu, kad
nepavyduliauji. Truputį? Visai sukvailėjai.
Juk jokios priežasties. Kodėl, kvaily, darsyk
klausi? Jo vardas: Dūmas. Mums jis nepavojingas.
Juoduoja nuo jo sienos? Išbaltinsim. Ką? Jaučiu,
arti, puvėsių kvapą,

gal jau užgesintum šviesą? Taip, dabar žymiai geriau.
Pamaitinsi mūsų žuvytes? Kaip tai visos išdvėsė?
Nuskendo vargšelės? Aš užnuodijau jų vandenį?
Tikrai ne aš, dar ne. Kažkas vėl mums čia
irsta. Patrauk antklodę, gal rasim šaltinį.
Koja patrauk. Nebeturim jau rankų.

 

Edwardas Hopperis, The Morning Sun

Ryto šviesa lengvai atskiria
gėdą nuo nuostabos. Ji rausta,
nes leidosi kuo drąsiausiai paliečiama.
Švytėdama stebisi, nes buvo maloniau
nei kada nors iki tol. Po plytų stogu

spiečiasi žmonės, nepratę praustis
po darbo dienos. Tvoskia darbininkais,
ji kvepia muilu, kartais vakarykščiu
vyru ir miegu. Jų vis dar daugėja,
ji vienintelė, rusena viena

nuo pėdų iki pat kuodo, nuolat šnipinėjama
ir kaltinama, kad šiek tiek mergiška
(Jo Hopper, žmona, buvo tas modelis;
jai tada buvo septyniasdešimt
vieneri). Ar tai juokai, negailestingos patyčios,

ne dailininkas leido tai sau,
bet aš, dabar, nuleisdamas paveikslą
iki žemo savo vaizduotės lygmens,
kur po modelio-žmonos suknele
visiškai nieko, taigi nėra nė

vienos krūties nei lygios odos,
plokščios bambos, o žemiau vien tik
oras, taigi svilėsiai – deginamos už lango
žolės ir benzino, mirimo kvapas,
taip tobulai, būtent čia – pagautas?

 

Retrospekcija prekybcentryje
Po dešimtos

Prakeikta savaitė. Vis apie tą patį radijas
plyšauja nuo ryto, o laikraščiai pampsta
sakiniais. Šauktukas sulygina juos visus.
Žiūrėk, užmerkė akis paraudusias nuo žvakių
ir žinių. Žengia iš plakatų, skverbiasi
per monitorius. Raidžių eilutė drumsčia
filmo siužetą. Užuojautos žodžiai
spėriai dauginasi. Vėl kaupiasi lietus.

Toliau panašiai. Gatvės apsiniaukė
žmonėmis. Bažnyčios pritvinko minios.
Pamažu temsta. Užleidžia vietą juodai
ryškèsnės spalvos. Kartais kanda atgal
koks nors skėtis. Ir tu pats prisiimi
tylą į burną. Kas nors rėkia tau, įsiutęs,
palei ausį, kad ne, kad jis protestuoja.
Kitas meldžiasi, vis garsiau, vis drąsiau.

Paskui jie nori žiūrėti. Gal net
šalimais. Skliaustuose. Ten nesusibars,
nors ir nesusitaikys. Ir tu čia esi.
Stovi ant pirštų galiukų, kad geriau matytum.
Stumdaisi alkūnėmis. Tenka numesti gėles
po ratais. Lauki. Už pertvaros, už juostos
yra kai kas tava. Juk iš tiesų
virpa tau keliai. Žemai, palei pat žemę.

 

Apie dvi karalaites

Dabar karalaitės kvepia tik mėta
iš burnos, kvepalais. Kvepalai tirštėja,
dėmėmis ištepa orą. Guma, kurią kramto,
apaugo mėsa. Oda, gyslos, kaulai –
lyg manekenių. Pamėklės surištos
tarsi virve suktybe, kurios griebdavosi
dar mergaitės, kad išvengtų bausmės
už neprotingus žaidimus vakarais,
už aklą gydytoją su kaimynų sūnumi;
gudriai dangstydamosi skaudančia galva, pilvu,
vėliau mėnesinėmis. Dažniausiai pakakdavo.

Dabar narsesnės, kartais keliasi iš lovos,
klausia, kodėl niekas nepanoro jų barti,
talžyti liniuote, niekas neliepia klauptis
kambario kampe, ant žirnių?
Tik laiškanešys, įmitęs viengungis,
užbėga kavos. Rentas tikriausiai padidins, –
sako karalaitėms. Baigia gerti, išeina,
lipa ant dviračio. Jaunėlė pučia į stiklą.
Garai tvinsta, beveik kaip pasakoje.
Atidėlioja kulminaciją. Dujos vis dar teka vamzdžiais,
grumba pirštai apmauti per siaurais žiedais.

Ir staiga viskas sugrįžta – teta Mania klausia:
Ar nori džemo, mieloji? Kaip visada, mandagiai
atsisakau. Naminis džemas (kaip ir uogienė)
visada pasmerktas pralaimėti milky way ir kinder
siurprizui (nupirk kiaušinių, – rašai telefonu).

Ir vėl esu maža (nesiekiu svetainės
stalo, kaip dabar sulčių lentynos),
o teta su cigarete – iš dramblio kaulo
portsigaro – sako mamai: Aš, klausyk,
tiek nedirbčiau, jei būčiau ištekėjusi.

Ir jaučiasi tas vyno kvapas (kažkam iškrito birzgalo
butelis iš krepšelio ir skambiai, išvaizdžiai sudužo,
išraudo grindys). Nors išgerdavo kasdien
po butelį, nugyveno šimtą metų (gal šimtą vienerius?).
Paskubėk, gerai? – rašai. O aš nenoriu. Visiškai.

 

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

 

Pauliaus Peleckio nuotrauka
Pauliaus Peleckio nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai