Krystyna Fetlińska

Katarzyna Fetlińska gimė 1991 m. Ciechanuve. Varšuvos universitete studijuoja anglų filologiją. 2011 m. tapo leidyklos „Biuro Literackie“ poezijos debiutantų konkurso laureate. Dvie­jų poezijos rinkinių autorė: „Glosolalijos“ („Glossolalia“, 2012), „Sekso vaizdajuostės“ („Sekstaśmy“, 2015). Šių metų festivalio TARP dalyvė.

Nuotrauka iš festivalio TARP archyvo
Nuotrauka iš festivalio TARP archyvo

 

Masks confronting death, 1888

Carne vale. Atsisveikinimas su kūnu. Kaukėti
pajėgiame stoti su mirtimi akis į akį, kai baltuma
dygsta ant Ostendės akių vokų ir skverbiasi
per marmurą – dangtis, drobulė, nugrimzdusios po žeme

mergiškos šypsenos. Stringa mums tarpudančiuose:
šonkauliai, inkstai nuplėštomis skaidulomis. Carne
levare. Atsisveikinimas su mėsa, seilėtose
lūpose mirties šokis. Už mūsų lipnūs nerštaviečių,

atodūsių ir garų pėdsakai: sustingęs natiurmortas
meilužių – vynuoginių, sraigiškų ir negyvų.
Galime mylėtis tarsi lėlės – veblendami, nerūpestingai
gniauždami kaulėtus kumštukus. Lyg

popiežiai su vaikais. Carrus navalis. Atsisveikinimas
su žavuma. Pamok man nuo kranto – išplaukiu,
tad nusispjauki per petį. Užkaski į smėlį:
kaukę, bradinį ir žvejo žiedą.

 

The Young Ladies of Avignon, 1907

Jau nebemokame šokti įrėminti: rožių epochoje
esam kampuota forma, žiedlapis nukritęs
ant šeštadieninio stalo. Nerangiai šokti kviečiame
damas, kurios nukerta plukėms liežuvius, vilgydamos

seilėmis raukšlėtas džiūvenas: graikiškų razinų
ir lipnių vengriškų slyvų. Siauromis lūpomis geria
rožinę spalvą,
ir jau ketiname pavyzdingai jas išbarti, kad
užuot trepsėjusios flamenko ritmą, nuo grindų

laižo nektarą (dulkes). Ak, Garēon su prikimšta
pypke: tas muziejaus namas praras perspektyvą
ir įgis Avinjono formas, rausvumą. Ves-
kit nerangiai, tegu koja kliūva už kojos,

o šlaunys daug kartų teapsisuka aplink saulės rezginį.
A rose
is a rose, arose. Ak, Stein, Picasso: dėkojame
už sulčių pritvinkusius abrikosus ir penkių moterų
natiurmortą: į išvirkščią pusę nukrypę
šalti žvilgsniai, alyvų kekės.

 

Nighthawks, 1942

Kad ir ką sakyčiau, lauks manęs koks nors laisvas
kambarys, marmuriniai balandžiai sutūpė ant senų namų
uolų; miegas pakišus galvą po sparnu, naktį cigarų
ir pakampėmis duotų pažadų aptakumas. Užšaldyti

žiburiai ir mes – lyg žirniai į sieną: le pigeon aux petits
pois. Nupjausiu girgždindama langinių sparnus, kavinukų
kaklelius ir fotelių šlauneles, o tu dantimis pamėginsi pri-
kimštą lyg abrikosas krūtį. Mums blogiausia ne

žiurkės ar penkiasdešimtoji mirties rūšis, bet prasmė:
lenkiama kelyje išparduodama lūžena. Rytoj parvažiuosiu
namo,
išrinkusi iš lizdų tylą; o motina sudauš į kampą, pakeps
paukščiukus (ant sviesto) ir iškoš man į veidą: ak, reikia

išlenkti trynio taurę iki dugno, duokš snapą, vidurvasaris,
o tu
vėl batais prinešei sniego. Tapau vanago profilį ir galvoju:
nuodėmė. Mano drobių ir taip niekas nežiūri, nieko
neliks – iš manęs – lumzdelis odoje, pusdubenyje
išdžiovintas

šešėlis.

 

A Bar at the Folies-Bergère, 1882

Viskas vyksta atvirkščiai: už nugaros blizga
poros sidabru išklotame stikle, pašiauštos kiek
įmanoma kailinės apykaklės. Krištolas atsimuša
aidu nuo padūmavusių damų pudrinių, visiems ap-

link šnabždant: patikėk, kad esi. Negaliu pajudėti
ar pažvelgti atgal; nors kalbama, kad reikia mylėti
kiekvieną mėšlungišką savo raumenį, liauną liemenį,
plyštantį
per korseto siūles. Kitapus nėra

erdvės apmąstymams: išdidumas privalo užlieti širdį. Ta-
čiau augaliniai ornamentai ir dirbtinė smėlio spalva
slegia krūtinę:
neverta dažytis ar įsitempti po teptuku – viskas
tuštybė (greičiau išeisiu ir žiedu iššausiu). Ich

bin im Tod erblüht – netikiu išimtimi, rūšies
pranašumu ar stebuklu. Vystu monotoniškame šlamesyje:
nesuvaržytomis rankomis, iškyli virš minios –
humani nihil
a me alienum puto. Homo sum. Stebiu savo sprandą

išmargintą pleiskanų ir nepakartojamai (amžinai)
sutrūkinėjusių
lūpų chorą. Nebijau priešintis – esu kaip
bet kuri kita, ir skiria mus bemaž viskas: grakšti eisena,
šiukšlinė po kriaukle arba polinkis į nemirtingus

žodžius. Pedicabo ego vos et irrumabo* (cogito ergo sum)
manau, kad neegzistuoja subinių ir galvų vienatinumas.
Be to,
netikiu savo mintimis ir atspindžiais įrašytais lede
amžiams. Ne visiems vienas veidrodis (nei vienas dievas).

* Mylėsiu tave švelniai, atsargiai.

 

Apollo and Daphne, c. 1622

Apraudokit mane – brandinu vaisius persmeigta švininės
strėlės
ir kurčia tarsi kelmas. Nelaukiu kada išeis: dramblio kaulo
bokštas (nesantarvės kaulas), polių šaknimis siekiu
vaisiaus vandenis. Prasideda dar vienas vegetacinis ciklas
ir kraujas užplūsta mane, žiūrinčią į slėnį, visiškai

žalią. Paminklas priebėgai, išpuoštas žieve ir lauro
lapais. Ir tu taip mirei, Motin, ganytoja indų
ir Betliejaus žvaigždžių, kurios krinta, sudegdamos
languose taip tyliai, kad nelieka nieko, tik norai –
neišsakyti šešėliai ir sužydėję pelėsiai. Tu atverti

paklydėlius: girtuoklius, kurie juokėsi, peržengę tavo
vilnonius slenksčius; kojas pievoje, susipynusius liežuvius,
dantytus
spąstų žandikaulius pakelėje. Aukso vilnos pasiimti,
Motin, priebėga
nusidėjėlių, melskis už juos – neliko tau nieko, tik
puvimo procesas. Mergele prikaustyta prie lovos, vis dar

negaliu patikėti, nors matau, kaip kasdienybė smelkia
gyvenimą – pomirtinį. Pavasaris nubėgo perniek,
nuo kalvų
į slėnius. Tėve, kodėl vis dar ieškai ženklų? Mirei,
o snieguolės dygsta lauro papėdėje. Išleidau šaknis
į mirtį, kaip visi apaugau plunksnelėmis – apsaugos

mechanizmais. Užklupo mane: Erotas ir nepaslankumas,
gegužlinis
sužėlė odos plyšeliuose. Bergždžios viltys! Ilsėkitės
ramybėje:
apyaušrio žvaigždės, nuliūdusių guodėjos,
lauro vainikai.
Padvėsk, Apolone, tepraryja tave pragarai. Mano Dieve,
soliarinis, chtoninis; šikau ant tavęs: dar šimtmečiai,

kol sužydėsiu, rankas ar kojas – išskleisiu.

 

Sanatorium, 1975

Atskridai iš arti ir kurių galų užsisakei kambarį
tame name. Prisimenu, slaugės karpė vielas,
drebančias mano įsčių linijas, ties kuriomis gniaužei
pirštus. Tavo dėka nušviečia mūsų namus
milijonai saulių,

ištarei, sudaužydama stiklinę. Mūsų
varganose pastogėse sušalusios varnos, traškantys
kaulai, užgesusių ugnikalnių durelės. Girgždantys
vartai gaktos kauburių papėdėje. Užsakei telegrafu

namą. Mano ramybėj, bravo, prisiekiu, sultinukas iš
motinos šonkaulių. Li, li, lai, na ir prasideda. Nustok.
Nesiklauso
tavęs nė viena plokštelė. Nemato tavęs nė vienas
paveikslas, nė vienas
aktorius anapus suknios. Nenori tavęs nė vienas

mano atminties žemėlapio miestas, nė vienas žmogus,
kurį
pasaulis pajėgtų įsivaizduoti. Nė viena šypsena,
sviesta į kupė langelį, nė viena ašara, pamesta žolėje,
telefonas, mėšlungiškai įsikibęs į kišenės kraštą;
net nė vienas

žodis – ledo kubelis – tyli mirtis stiklinės dugne.

 

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Komentarai  

 
#1 ld 2015-10-27 23:35
"* Mylėsiu tave švelniai, atsargiai." - nice.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai