Emilija Visockaitė. Stichijos ir užuovėjos

Užuovėjos.png

Rugsėjo 17–20 d. Nidoje vyko mokslinė stovykla „Užuovėjos“

 Jau ketvirtą kartą Nidos grožybės ir moksliniai interesai suviliojo apie penkias dešimtis jaunų ir vyresnių tyrėjų, daugiausia iš humanitarinių mokslų. Lietuvių kalbos instituto organizuojama stovykla užtikrintai vykdo pagrindinius savo tikslus – pažindintis tarpusavyje ir kalbotyrines problemas ištraukti į platesnius horizontus.

Šiemečių „Užuovėjų“ programa bu­vo optimaliai subalansuota – įvairi, bet išlaikanti vientisą stuburą. Kalba ir vaizdas, kalba ir atmintis, kalbos ateitis – po šiomis temomis išsidėliojo skirtingų krypčių pranešimai. Kad netektų nuobodžiauti kopose, pranešimus papildė rytinė joga, kino seansas, Andriaus Jakučiūno neparašyto romano skaitymai (intensyvios litanijos intonacija), dainuojamoji poezija (trečią naktį iš eilės skambanti galvoje), diskusija apie būsimą Liudviko Rėzos jubiliejaus minėjimą, paskaitos apie videopoeziją videotransliacija (deja, neįvykusi), dialoginis seminaras (deja, nepavykęs) ir pusfinalio žiūrėjimas (pergalingas).

Žinoma, realybėje žadamų veiklų ko­kybė yra tokia pat nenuspėjama kaip Manto Kalniečio tritaškiai. Net ir jaunieji organizatoriai, kasmet pavyzdingai susidorojantys su renginio logistika, ne už viską gali prisiimti atsakomybę. Atrodo, kad lengviau pažaboti gamtos stichijas nei kai kuriuos, pavadinkime, žmogiškuosius faktorius. Tokiais atvejais pačioms „Užuo­vėjoms“ prisireikia užuovėjos.

*

Programą pradėjo VDU Naujųjų me­dijų meno programos studentų videodarbai, kuriuos komentavo autorių dėstytojas Remigijus Venckus. Tarp skirtingų, eksperimentinių ir tradicinių, daugiau ar mažiau vykusių filmukų labiausiai įsiminė lakoniškas performansas –­ vyras, besiskandinantis kriauklėje, į kurią iš čiaupo kliokia vanduo. Jokių komentarų ir pretenzijų, ką nori, tą galvok. Venckus paskaitė ir gana savotišką pranešimą –­ savo kūrybinio kelio apžvalgą. Akcentavo savo fotografijų provokatyvumą, eksperimentiškumą, kalbos išradingumą. Taip pat ilgametę dėstymo patirtį ir pa­rodas užsienyje.

Daina Habdankaitė nagrinėjo, kaip žiniasklaidoje formuojamas pabėgėlių diskursas, ir darė išvadą, kad formuluotė „pabėgėlių problema“ lygiavertė „klimato atšilimo problemai“ ar „švietimo problemai“ – nuasmeninus, nužmoginus jas patogu aptarti posėdžių salėse prie brangių mikrofonų. Julius Bogomolovas, žiūrėdamas į „verktinių“ fotosesiją, T. Vyšniausko fotociklą „Fading“ (tremties istorija, sukergta su mados fotografija) ir E. Parulskio fotomontažus, svarstė „autentiškos klastotės“ oksimoroną.

Vytautas Suslavičius. „Beveik Sartras Nidoje“
Vytautas Suslavičius. „Beveik Sartras Nidoje“

Ernesta Molotokienė aptarė etines dilemas interneto komentaruose: ką su jais daryti, ar juos kontroliuoti ir kaip į juos atkreipti akademikų dėmesį. Neringa Butnoriūtė siūlė tekstus analizuoti ikoniškumo aspektu ir remdamasi C. S. Peirce’u bei P. Ricoeuru analizavo Almio Grybausko eilėraštį. Karolina Rybačiauskaitė nagrinėjo neideologišką antikinę V. Kisarausko ikonografiją –­ Oidipą, Antigonę ir patį dailininką tarp jų.

Jurgitos Subačiūtės pranešimas apie paauglių su judėjimo negalia kalbą įsiminė ne dėl metodikos ar tyrimo rezultatų, o dėl dramatiškos ir retai girdimos temos. Kristina Stankevičiūtė, remdamasi Byrono poema, pristatė donžuaniškąjį – suvedžiojimo – diskursą, kuris galiausiai suvedžioja patį skaitytoją.

Daugumai turbūt labiausiai įsiminė Simono Saarmanno interaktyvus pasakojimas apie geologiją kasdienybėje ir literatūroje su štai tokiais pamokymais: „Manyti, kad gintaras yra iš jūros, tai tas pats, kas manyti, kad pinigai yra iš bankomato.“ Geofono elementų pranešėjas rado ir Jakučiūno prozos fragmente (fosilijos), ir Mačernio poezijoje (pelkės), ir Cvirkos kūryboje, pasižyminčioje tiksliais geologiniais vaizdiniais („sklastymas kaip takelis per moreninę kalvą“).

*

Kaip ir kitų panašių akademinių renginių, taip ir šio visada sėkminga dalis –­ užklasinė veikla. Nida tam garantuoja įspūdingas sąlygas. Teko ir eilėraščius prie naktinės jūros deklamuoti, ir aklinoje tamsoje per mišką žygiuoti, ir bebaimę lapę sutikti. Trūko tik šokių, tokių svarbių mažai judantiems humanitarams. Šiaip ar taip, vynas buvo išgertas, tinklai užmesti, ryšiai užmegzti. Jiems tvirtėjant tvaresnės taps ir užuovėjos, bus galima jose ir nuo autoritetų pasislėpti.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai