Dainora Kaniavienė. Rytojaus atomazga šiandien

Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. „Hepi Fjūčer“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Tiek Laura Sintija Černiauskaitė, tiek Renata Šerelytė turi savitą braižą. Šerelytė dažnai būna fantasmagoriška ir leidžia kūriniuose siautėti vaizduotei, o Černiauskaitė visada įdėmi tarpusavio santykių psichologizmui, asmenybės tragikai, virsmui. Tačiau jųdviejų skirtumai, tampantys pranašumais auginant skaitytojų gretas, naujausioje knygoje „Hepi Fjūčer“ atsiskleidžia savitu kampu ir padalija knygą pusiau. Jeigu ne ši knyga, niekada nebūčiau sugalvojusi palyginti jųdviejų teksto poetikos, naratyvų, pasakojimo tempo. Nes abi labai įdomios, savitos, stiprios ir jas lyginti tas pats kaip sviestą su braške. Iš esmės ir braškė, ir sviestas yra puikūs patys savaime.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Knygą sudaro 9 poros novelių. Pažįstamas iš kitų darbų dailininkės Deimantės Rybakovienės grafinis apipavidalinimas ir šįkart ganėtinai puošnus, tačiau neperkrautas detalėmis. Knygos rūbas – struktūriškai patogus skubančiam skaitytojui. Tematiškai junglios novelių poros atskirtos ir grafiškai –­­ nauju motyvu paremtas pasakojimas visada prasideda dešiniojo lapo viršuje palikus trečdalį balto lapo, kuris skirtas pavadinimui, ir visada prieš jį eina pilkšvas lapas. Kodėl tai vardiju? Apgalvotas knygos apipavidalinimas nors ir nėra taupus (lieka neprirašytų lapų sykiais ir po du), tačiau atrodo estetiškai patraukliai. Žinoma, tokie dalykai būtų sunkiai suprantami, jeigu knyga būtų beprotiško ilgio, tačiau vos 159 puslapiai pateisina pasirinkimus.

Devyniose nuo 2014 m. vasario iki spalio datuotose novelėse Šerelytė išlieka labai šerelytiška: kūriniuose siaučia satyriškai, kritiškai vaizduojamos gyvenamojo laiko neigiamos visuomenės raidos tendencijos arba išjuokiamos utopinės geresnės ateities svajonės. Turbūt jau atpažinote literatūrinį žanrą, kurį šįkart pasirinko Šerelytė. Taip, tai antiutopija. Nieko nuostabaus, kad pirmiausia galvon atėjo G. Orwello „1984-ieji“ ir žymioji frazė: „Pradedant vakarykšte diena, praeitis faktiškai atšaukta.“ Baukščiai susiskaitė „Giminės šaknys“: „Kaip man dėl to nesmagu, kaip apmaudinga!.. Juk žmogiškumas be priemaišų – nuostabiausias dalykas šiame pasaulyje. Tyras kaip kristalas, nepažeidžiamas ir negailestingas, – šalta žvaigždė visatos pakraštyje“ (p. 19). Kas nutiktų, jei iš visuomenės, o šiuo atveju šeimos, eliminuotume humanizmo paveldą, šerdį, ir žmogus nebebūtų savaime vertybė, o jo gerovė nebebūtų vertinimo kriterijus ir keltų juoką: „Draugai žvelgia į mane su pašaipa, ypač patys naujausi, kurių smegenys išvalytos nuo klaninių ir gentinių ryšių prisiminimų. Bet gimdytojai manęs neklauso, nors mano intelektas lenkia jų abiejų kartu sudėjus, o juk man tik penkeri. Jiedu mano, kad svarbiausias yra ryšys su žmogumi, ir nori, kad vadinčiau juos tėvais, o tai visiškas ana­chronizmas“ (p. 13)? Jei vienintelis ir teisingas pasaulio aiškinimo būdas tebūtų gamtamokslis? Ir tik fizika, biologija ir chemija taptų visų reiškinių aiškinimo pagrindu? Senelis verkia, nes?.. Senelis jaudinasi, nes?.. Galima sudėlioti, bet kažin ar toks vienpusis pasaulio matymas, išstūmus iš jo jausmus, palikus vien mokslinį žinojimą, suteiktų žmonėms daug laimės.

Matyti, Šerelytė ganėtinai tiesmukai užkabina visuomenėje aktualią temą ir remdamasi antiutopijos žanru atvirai rašo apie psichikos sveikatą. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, medijose dažnai kalbama apie socialinį, emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Vadinamieji emocinis intelektas, socialinis intelektas – tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Šerelytės veikėjas gyvena technologizuotame, gamtamokslių žinių pasaulyje, kuriame jausmai, empatija, tarpusavio ryšys tapę atgyvenomis, prarasto laiko liekanomis.

Beveik kiekvienoje Šerelytės novelėje vis išnyra orveliška fantasmagorija ir skaitytojui leidžiama patirti, kas nutiktų, jei visuomenėje vienas ar kitas žinojimas taptų dogma ir išnyktų ribos tarp įmanoma ir neįmanoma. Novelės –­ lyg pasakos suaugusiesiems. Tokių mėginimų Europos literatūroje – daugybė, tačiau didžiausio skaitytojų dėmesio jie sulaukė tik XX amžiuje, kai visuomenė nusivylė civilizacijos pažanga. Pirmuosiuose šio žanro kūriniuose ryški politikos, konkrečiau, diktatūrinio valdymo tema: ateities visuomenei suteikiami fašistinės, totalitarinės santvarkos bruožai (pvz., E. Bulwerio-Lyttono „Būsimoji rasė“ ar jau minėti „1984-ieji“). Naujausiuose antiutopijos žanro kūriniuose dažnai rašoma apie žmonių klonavimą, nagrinėjamos eutanazijos, organų transplantacijos, surogatinių motinų temos, svarstomos tokio gyvenimo pasekmės. Beveik visi rašantys antiutopijas kūrė jas kaip priešpriešą utopinėms idėjoms. Tai savotiška polemika su laiko tendencijomis arba pesimistinis įspėjimas apie mokslo ir technologijų keliamas grėsmes. Iš lietuviškųjų antiutopijų galima būtų minėti J. Melniko „Tolimą erdvę“ arba S. Spurgos „Gintarinę valstiją“. Tačiau lietuviškoji antiutopija nėra tokia drąsi ir išraiškinga kaip užsienietiškoji.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Černiauskaitė, priešingai negu Šerelytė, nepamiršta, kad josios pasakojimai, rašyti 2006–2014 m., suguls novelių knygon, ir žanro kanoną atitinka preciziškai. Galbūt šis teksto dėliojimo būdas palankesnis černiauskaitiškai rašymo stilistikai, temų laukui. Sutikite, vientisas konfliktas, intriguojanti fabula, kurią sudaro pagrindinio veikėjo likimui svarbūs įvykiai, plėtojami sparčiai, dinamiškai, neilgai trukus pasiekiant kulminaciją, kurioje paprastai sprendžiamas likimas, dera su aštriu psichologizmu, lyrine rašymo stilistika. Ir jeigu Šerelytę galėjome atskleisti antiutopijos žanro tradicijos kontekste, tai skaitant Černiauskaitę iškyla asociacijų su A. Čechovu, kurio svarbiausias vaizdavimo aspektas – vidinė žmogaus kultūra, žmoniškumas, aplinkos, vidinių demonų ir dvasinio nuovargio pasekmės asmenybei. Ir Černiauskaitės herojės – paprastos moterys, turinčios skirtingą patirtį, įvaldžiusios įvairius socialinius modelius, pavargusios nuo aplinkos spaudimo, kanonų, dažnai vienišos mamos, ar ant visuomenės klišių pasimovę vyrai, kurie sutriko tikrovėje, reikalavimuose.

Černiauskaitės novelėms būdingas paprastas siužetas, dažnai persunktas blankios kasdienybės, tačiau labai išraiškingos detalės ir potekstė. Kiekvienoje iš jų išnyra aštrus psichologinis konfliktas, dažnai lydimas emocingų nuotaikų, replikų. Dažnai tai neapsaugota leksika, pasitaiko ir nešvankybių, tačiau nieko keisto, nes dažnai siužetas rutuliojasi aplink personažo dugną. Vis dėlto tas dugnas turi kažkokios numanomos šviesos, kiekviena detalė leidžia nujausti, kad personažas netrukus atsispirs ir kad jo kasdienybės veidrodis, kiek sueižėjęs, dar nesudužo. Slenksčiai. Vis dar apie slenksčius yra Černiauskaitės proza. Tik šįkart ne Benedikto, o devynių kitų herojų. Didžiausią įspūdį paliko „Nekaltutis“, „Apiplėšimas“, „Ypatingas žmogus“, „Mėsytė“. Skiria šias noveles veiksmo vieta, laikas, detalės, o jungia –­ pasakojimo būdas, tiksliau – aiškiai juntamas kryptingas psichologizmas. Emocinė būklė tampa reakcija į aplinką ir lemtingu poelgių motyvu: „Jie paspruko rytą, švintant. Pasiėmė tik būtiniausius daiktus, kiek galėjo panešti. Elena net knygas paliko, atsisveikino su jomis ašarodama, atsiprašinėdama lyg su išduodamais mylimaisiais, pasiėmė tik rusiškai išleistą Lorkos tomelį. Didžiausias jos turtas snūduriuodamas kabojo ant peties, jo kojytės skaudžiai daužėsi jai į dubenį; bet nieko. Ji stabtelėjo už vartelių ir paskutinį kartą nužvelgė ūksmingąjį rojaus kiemą, kuriame, tik dabar pagaliau suprato, tiek kankinosi. Nuo upės kilo rūkas, kaip išprotėjusios čiulbėjo lakštingalos, apsunkę medžių kupolai dar miegojo, gaivi vėsa kandžiojo jos nuogas blauzdas. Ji kvaito nuo laisvės kvapo, kaip ir kiekvieną sykį, kai iš kur nors bėgdavo. Norėjosi verkti ir juoktis, tai buvo taip panašu į įsimylėjimą!“ (p. 121)

Ilgoka citata taikliai atskleidžia vieną iš įtaigių Černiauskaitės stilistikos bruožų – impresionizmą. Aplinkos vaizdas kartais virsta žmogaus išgyvenimų, jo nuotaikos projekcija. Tad nieko nuostabaus, kad Černiauskaitės stilistika kiek primena Šatrijos Raganos ar Jono Biliūno tradiciją.

Ironiškai skamba tas „Hepi Fjūčer“, tiesa? Tačiau ištikimi šių dviejų prozininkių skaitytojai turbūt ir nesitikėjo, kad pro atidžias moterų akis prasprūs nepastebėtas grėsmės šešėlis, kuris tą fjūčer paverstų labai hepi. Černiauskaitės kūriniuose slypintis dramatizmas, skrodžiančiai atidus žvilgsnis tiesiai į žmogaus sielą savaime tekstus padaro sudėtingesniais, priverčia susimąstyti, stabtelėti, tačiau dažnai jų pasaulėvaizdis, rodos, nusižiūrėtas čia pat, iš kaimyno kiemo. O Šerelytės tekstai dažnai atitinka socialinės satyros pavyzdžius, aptinkamus ir kitų šalių literatūrose. Turbūt todėl ir sunku jas lyginti. Pasikartosiu: lyg braškę su sviestu.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai