Renata Šerelytė. Nauji ir seni pasauliai

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Aldous Huxley. „Puikus naujas pasaulis“. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Nemažai šiuolaikinių knygų (veikiausiai rinkodaros tikslai) vadinamos „sukrečiančiomis“, „pranašingomis“, numatančiomis vienokį ar kitokį kataklizmą. Nieko nuostabaus, knygos –­­ rinkos dalis. O pranašystes ir būrimus iš kavos tirščių žmonės apskritai mėgsta, tai ganėtinai respektabili verslo sritis, žinoma, neturint omeny tų asmenų, kurių pranašystės neverslios, kitaip tariant, neįtinka vartotojui, norinčiam ateitį matyti taip, kaip jis įsivaizduoja ir kokia ji jam patiktų. Keisčiausia, kad nemaža dalis žmonių mėgsta ir niūrias pranašystes; galbūt dėl tos pačios priežasties kaip ir siaubo romanus – bijoti saugu, nes visa tai labai toli nuo mūsų.

Liežuvis lyg ir neapsiverstų Huxley’o romano vadinti šiuolaikiniu (šiandienis šiuolaikiškumas apsiriboja dešimtmečiu, ne daugiau, nes žmonių atmintis, užuot talpinusi esminius pokyčius (tarkim, mentaliteto), apsiriboja medijų siūloma plokščia dabartimi). Šiaip ar taip, pirmas „Puikaus naujo pasaulio“ leidimas pasirodė 1932 m., antras (su autoriaus pratarme naujam leidimui) –­ 1946 m. Romanas toks gyvas ir šviežias, lyg būtų parašytas vakar. Daugelis šiuolaikinių populiarių romanų jau nebeaktualūs, o „Puikus naujas pasaulis“ tebestulbina taikliai ir tiksliai sukurtos utopinės visuomenės paveiks­lu, tokiu įtaigiu galbūt dėl to, kad daugelis utopinių tendencijų ateina ne iš kur nors kitur, o iš mūsų dabarties.

O kiekvienos utopijos ištakos – mūsų dabartis. Matyt, veikiausiai todėl autorius knygos epigrafui pasitelkia Nikolajaus Berdiajevo mintį, kad „utopijos yra įgyvendinamos“ ir žmonėms reikia rasti būdą to išvengti. Sunku būtų pasakyti, kad to reikia žmonių labui ir gerovei – veikiau jau žmogiškumui, prisiminimams, istorijai ir transcendencijai išsaugoti. Nes kiekviena utopinė visuomenė kuriama būtent žmonių laimei ir gerovei. Tą vaizdžiai, su moks­lininko aistra ir menininko vaizduote atskleidžia Huxley. Skaitydamas „Puikų naują pasaulį“ nė kiek neabejoji, kad rašytojo pavaizduota visuomenė yra laiminga, kad viskas, kas galėtų sukelti nepasitenkinimą gyvenimu, kruopščiai iškupiūruota ir pašalinta iš pačios genetinės sanklodos, iš žmogaus atminties. Tai, ko negalima pašalinti, galima pakeisti (pvz., alkoholį ir narkotikus keičia soma – universalios tabletės bet kokiai graužačiai ar nepasitenkinimui nuslopinti) arba iškreipti (tėvystės ir motinystės supratimas utopinėje visuomenėje tampa šlykštus ir gėdingas, liudijantis fiziologinį barbariškumą). Šioje visuomenėje nėra teologijos ir religijos, o naujausi mokslo išradimai skirti išimtinai vartotojo laimei, gerovei ir pragmatinei naudai užtikrinti. Mokslas –­ tiesos, o menas – grožio sritis, tačiau laimingai visuomenei nereikia nei grožio, nei tiesos, todėl šių sričių ir nebelieka.

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Šios utopinės tendencijos labai artimos šiuolaikinėms. Žinoma, nereikėtų imti domėn mūsų politikų, šnekančių apie gerovės visuomenę ir laimingą ateitį, nes tai tiesiog treniruoto kalbėjimo klišės, vargu ar kuris iš jų bent susimąstė, kokia ta laiminga ateitis gali būti, kokia jos formulė. Huxley’o nuomone, pirmiausia reikia sukurti pačią ekonominę gerovę, prie kurios žmogus įprastų kaip kad baudžiauninkas buvo įpratęs prie baudžiavos. Bet to maža – reikia, kad žmogus ir pamiltų savo vergiją, taigi gerovę. O štai tam jau reikalingi tolimesni instrumentai. Huxley pateikia keturis pagrindinius: „labai patobulintų įtaigos mechanizmų“, veikiančių jau kūdikių refleksus (pvz., kaip įskiepyti žemesnės kastos kūdikiams neapykantą gėlėms ir knygoms, kad jiems tų dalykų niekada nereikėtų), žmogaus nuskyrimą į jam tinkamą vietą visuomenės hierarchijoje (romane tai ne tautybės, rasės ir kultūros, o tiesiog alfos, betos, deltos, gamos ir epsilonai), atrastas alkoholio ir narkotikų pakaitalas, suteikiantis didesnį malonumą ir ne toks žalingas (soma), ir ketvirtasis būdas – patikima eugenikos sistema, kurios tikslas – „standartizuoti žmogų ir taip palengvinti valdytojų darbą“ (aprašomas Bokanovskio metodas, kuriuo iš vieno gemalo gaunami „devyniasdešimt šeši identiški dvyniai, galintys dirbti su devyniasdešimt šešiomis identiškomis staklėmis“, p. 22; tačiau entuziastingiems mokslo pragmatikams tai – ne riba, jie svajoja išgauti kur kas daugiau). Juk toks šios visuomenės tikslas – ekonominė gerovė. Net numirėliai jai tarnauja – visi be išimties kremuojami, kad pavirstų fosforu, reikalingu gamybai ir pramonei.

Žinoma, tokioje darnioje visuomenėje turi atsitikti kažkas tokio, kas tą visuomenę priverstų susimąstyti, supurtytų. Juk tik utopinės visuomenės, kokia ji būtų tiksli ir kaip taikliai beatlieptų šiandienėms tendencijoms, pavaizdavimo talentingam kūriniui neužtenka – būtinas konfliktas, susidūrimas, išvados. Taigi tam pasitelkiamas Džonas Laukinis – jaunuolis, kurį jo motina Linda pagimdė ir užaugino necivilizuotame indėnų draustinyje, sekdama pasakas apie stebuklingą Kitokį pasaulį, dainuodama daineles apie tualetus ir sterilizaciją. Džono pasaulėžiūroje susipynę pagonybės, krikščionybės bruožai ir Šekspyro citatos (netyčia rado apdriskusią knygą apleistoje šventykloje). Naują puikų pasaulį Laukinis įsivaizduoja kaip idealą, sutikti civilizuotieji jam pasirodo kaip angelai (apibūdina juos Mirandos žodžiais iš Šekspyro „Audros“: „Kiek nuostabių puikių būtybių!“). Deja, Džonui tenka skaudžiai nusivilti, nes tos naujos puikios būtybės pasirodo esančios be prisiminimų, be žmogiškumo, be transcendencijos, be meilės. O graudžiausia, kad Laukinio maištas nesukrečia ir nesupurto visuomenės; kai jis išmėto somos tabletes, kurias po darbo dienos gauna juodadarbių epsilonų minia, taip manydamas juos išlaisvinsiąs, sukelia priešingą reakciją – siaubingą juodadarbių įtūžį, negavus įprastos narkotiko dozės.

Tiesa, keliems žmonėms Laukinio maištas vis dėlto turi įtakos – du privilegijuotieji, Bernardas Marksas ir Helmholcas Vatsonas, prisideda prie Laukinio siautėjimo taip išreikšdami juos kamuojantį slogų nepasitenkinimą, kurį galbūt galima būtų pavadinti transcendencijos ilgesiu. Vatsonas –­ „dėstytojas jausmų technologijos institute“ (p. 79), kuriam didžiulį įspūdį padaro Laukinio cituojamas Šekspyras, bet Romeo ir Džuljetos scena sukelia nevaldomą juoką – kitaip ir negali būti visuomenėje, kurioje sąvokos „šeima“, „motina“ ir „tėvas“ – keiksmažodžiai ir nešvankybės. Tebaldo kūnas, gulintis kapų rūsy, nekelia kitokio jausmo, kaip tik pragmatiko pasipiktinimą, nes kūnas nenaudingai pūdomas, užuot pavertus jį fosforu. Taigi Laukinis prisideda prie to, kad du išsišokėlius ir nepritapėlius, kurių, pasirodo, vienas kitas atsiranda ir tokioje sterilioje visuomenėje, Valdytojas humaniškai atskirtų nuo laimingųjų –­­ išsiųstų į salas. Tiesą sakant, paskutiniai Valdytojo žodžiai – „Gerai dar, kad pasaulyje tiek daug salų. Nežinau, ką be jų darytume. Turbūt jus visus kištume į mirties kamerą“ (p. 229) –­ verčia susimąstyti, kokių priemonių galima imtis, norint išsaugoti, kaip pats Valdytojas sako, visuomenės stabilumą ir laimę.

Vaizduodamas indėnų draustinį ir su krikščionybe sumišusius pagoniškus indėnų ritualus, kai vienas šalia kito garbinamas Jėzus ir Pukongas (dievas-erelis), Huxley nelaiko pagonybės alternatyva Puikiam naujam pasauliui. Pasak autoriaus, „pamišėliškas gyvenimas utopinėje visuomenėje“ nėra geresnis nei „pirmykščio žmogaus gyvenimas indėnų kaime, žmoniškesnis kai kuriais atžvilgiais, tačiau kitais toks pat pamišėliškas ir nenormalus“ (p. 8). Galbūt todėl Laukiniui, nesuprastam ir nesupratusiam, neliko kitos galimybės, kaip nusižudyti.

Tačiau autorius, rašydamas pratarmę antram leidimui, pripažįsta, kad egzistuoja trečia alternatyva, ir jei jis būtų perrašęs romaną, neabejotinai pasiūlytų ją savo veikėjui. „Tarp utopinės ir pirmykštės kraštutinybių įsiterptų sveiko proto galimybė – iš dalies jau įgyvendinta tremtinių ir pabėgėlių iš Puikaus naujo pasaulio...“ (p. 9) Taigi – sala, draustinis, atskirybė. Sakytum, visai logiška – juk laisvų žmonių bendruomenės iš tiesų primena salas ir mūsų pasaulyje. Ir nuo utopinės visuomenės salų jos skiriasi tuo, kad nėra atskirtos, sugeba sukrėsti ir patraukti daugiau žmonių. Kitaip tariant, nutiesti tiltus, kurie utopinėje visuomenėje taip laisvo žmogaus ir laimingo žmogaus yra sugriauti.

Stanisław Lem. „Soliaris“. Iš lenkų kalbos vertė Giedrė Juodvalkytė, vertimą atnaujino Rimvydas Strielkūnas. –­ V.: „Kitos knygos“, 2014.

Mokslinės fantastikos klasika, kuri niekada nepasens – turbūt taip galima apibūdinti „Soliarį“, žinomiausią Lemo knygą (nors man gaila, kad mažiau žinomas, o ir solidesnio leidimo nuo sovietmečio nėra sulaukęs kitas romanas, „Soliario“ dvynys – „Nenugalimasis“, taip pat narpliojantis kitokio proto, nesuvokiamo žmogaus sąmonei, temą). Išskirtinė knygos išvaizda – galinis viršelis ir priešlapiai su Andrejaus Tarkovskio filmo „Soliaris“ kadrais, o pagrindinis viršelis žvelgia į skaitytoją paslaptinga nežemiško okeano akimi.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-09-25_nr._3536_soliaris.JPG

Šį Lemo kūrinį galima apibūdinti kaip nesenstantį klausimą techninės pažangos ir kosminių kelionių entuziastams: ar gali žmogus pabėgti nuo savęs, o jei gali, tai ar toli?.. Ar kartais Žemė nėra visų mūsų kosminių kelionių tiks­las – juk, pasak kibernetiko Snauto, mes visai nenorime užkariauti kosmoso, mes tik norime „išplėsti Žemę iki jo ribų“ (p. 85). Vadinasi, paversti kosmosą suprantamu, žmogišku, nes kitoks kosmosas yra slegiantis, neištveriamas, nesuprantamas.

Tad visiškai natūralus noras kosmosą sužmoginti – užtat nereikėtų su pašaipa žiūrėti į fantastinius filmus, kuriuose žmonės kosmose elgiasi kaip savo kieme, kepdami dešreles ir pasikviesdami kaimynus į svečius. Ir jokiu būdu nesišaipyti iš entuziastų, jau matančių apgyvendintas egzoplanetas, kurias mokslininkai dar tik atranda. Tai gražu, nes naivu. Tai neabejotinas nuotykis. Smagus toks. Ar čia labai imsi domėn tokius žodžius: „Žmogus žengė pasitikti kitų pasaulių, kitų civilizacijų, nepažinęs kaip reikiant savo paties užkaborių, aklaviečių, šulinių, užbarikaduotų tamsių durų“ (p. 178). Entuziastas galėtų atsakyti – o kam to reikia? Kam atidarinėti tas duris? Kam brautis į tuos užkaborius?.. Kam ir kodėl tai, kas uždaryta ir paslėpta, reikia pažinti?..

Tuo jis šiek tiek panašus į laimingą žmogų iš Huxley’o „Puikaus naujo pasaulio“. Tačiau tik šiek tiek. Laimingas žmogus nekeliaus į kosmosą, nes tai paprasčiausiai nesuteikia pragmatinės naudos ir neturi jokio tikslo. O kosminių kelionių entuziastai beveik visada yra romantikai, nerimstančios sielos. Kartais – pamišę ideologai (yra itin įdomių sovietmečio fantastinių romanų, iliustruojančių „tarybinį kosmosą“ –­ nuo A. Tolstojaus „Aelitos“ iki K. Bulyčiovo „Paskutinio karo“). Ir vieni, ir kiti su sielvartu, o ir su sarkazmu galėtų sutikti šiuos Snauto žodžius: „Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime, –­ negalime su tuo susitaikyti!“ (p. 85)

Taigi šiuo atveju vėl turime dvi priešingybes – civilizaciją ir barbarybę, –­ kurių opozicijos veikiausiai niekada neįveiksime. Huxley kaip alternatyvą siūlė sveiko proto galimybę, mažą laisvų žmonių salą. Ar „Soliaryje“ tokia galimybė yra?.. Kas čia yra laisvė, kas – galimybė, kas – alternatyva? Kas jungia, o kas skiria? Kaip priimti kitokį, jeigu jo poelgiai, mąstymas nesuvokiami, neištyrinėjami, neišmatuojami?.. Jeigu visos mokslinės priemonės neveikia?.. Visi ilgamečiai tyrinėjimai (Soliario asimetriadų, simetriadų, stuburainių, greituolių, mimoidų stebėjimas ir aprašymas) – tušti, neįrodantys jokios hipotezės? Pasijusti nugalėtam, nesuprastam, gal net – įžeistam... Ir galbūt susitaikyti su savimi. Su tąja žmogiška tikrove, kuri, kad ir kokia būtų, daro mus žmonėmis. Netobulais, nelaimingais, nelaisvais, tačiau žmonėmis.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai