Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (VII)

 XXI amžius: spąstai atminčiai?

 

„Gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja atmintis.“
                                                                   
                                                               Pierre Nora. „Pasaulinė atminties viešpatija“

 

„Man regis, kad šiandien atmintis kur kas mažiau pasitiki savimi ir kad ji privalo nuolat kovoti su amnezija ir užmarštimi.“
                                                     Patrick Modiano (iš kalbos, pasakytos Švedijos akademijoje)

 

„Mes ne tik nesugebėjome ko nors esmingiau išmokti iš praeities. Savo ekonominiais apskaičiavimais, politinėmis praktikomis, tarptautinės politikos strategijomis ir net edukaciniais prioritetais mes rėksmingai įkyriai pabrėžiame, kad praeitis negali nieko įdomaus mūsų išmokyti. Mes atkakliai tvirtiname, jog esame naujame pasaulyje, o jame egzistuojančios rizikos ir galimybės yra beprecedentės.“
                                                                                               Tony Judt. „The World We Have Lost“

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

I. Nevienareikšmiai klausimai

Istorija ir atmintis yra neatskiriami, vienas kito gyvastį palaikantys dalykai, kuriantys bendrą žinijos išsaugojimo ir jos interpretavimo erdvę, reikalingą nuolatiniam tapatybės ir prasmės (at)kūrimo veiksmui. Su šiuo teiginiu daug negalvoję sutiktų nemažai praeities tyrinėtojų, nelinkusių gilintis į atminties studijų ir istorijos teorijos subtilybes. Tačiau šiuolaikybę analizuojantys mokslininkai, kaip įprasta, nėra tokie beatodairiški optimistai. Kuo mažiau atminties, tuo daugiau jos ženklų ir išorinės pagarbos istorijai, kuri, beje, XXI a. žmogui yra ne taip jau ir reikalinga – toks negailestingas verdiktas išsakomas akademikų, analizuojančių dabarties žmogaus mentaliteto ypatumus.

Ką reiškia XXI a. Vakarų civilizacijos žmogaus demonstruojama vieša pagarba praeities ženklams? Kiek „atminties amžiuje“ mums reikalinga istorija? Ar dėmesys istorijai automatiškai reiškia atminties naikinimą? Šiame tekste mėginsiu paieškoti atsakymų, bandydamas susivokti, kaip galima suderinti tarpusavyje disonuojančias Pierre’o Nora, Pat­ricko Modiano ir Tony Judto nuomones apie atminties ir istorijos likimą šiandienos pasaulyje.

Svarstymus derėtų pradėti nuo sąvokos „atmintis“ klajonių laike, erdvėje ir tarp įvairių akademinių disciplinų aptarimo. Tiesa, atminties temai skirta dalykinė (o ką jau kalbėti apie grožinę) literatūra yra beveik neaprėpiama ir nesuvaldoma, todėl minėtas aptarimas tebus keletas atminties istorijos punktyrų, tikintis skaitytojui parodyti šio tyrimų lauko įvairovę.

 

II. Atminties sampratų įvairovė: vaško lentelė, teatras, individo ir kolektyvo savastis

Platono dialoge apie pažinimą „Teaitetas“ (apie 360 m. pr. Kr.) suformuluota tezė – norėdami patyrimą paversti mąstymo objektu mes vaško lentelėje fiksuojame tai, ką esame išgyvenę. Šiame tekste, esmingai paveikusiame ne tik antikos, bet ir visos Vakarų civilizacijos požiūrį į atmintį, buvo išgrynintos dar kelios idėjos: atmintis yra aktyvi ir pasyvi; prisiminimai yra materialūs; žmonių gebėjimas prisiminti tam tikrus dalykus skiriasi; atmintis yra dialektikos menas, klausimų kėlimo ir atsakymų paieškos procesas.

Senovės Romoje įsigalėjo „atminties meno“ samprata, kurią Renesanso epocha apgaubė magijos bei okultizmo skraiste. Šiame kontekste įdomiu ir kartu simptomišku reiškiniu derėtų laikyti italų architekto ir filosofo Giulio Camillo (1480–1544) knygą „Teatro idėja“ („L’Idea del Theatro“), išspausdintą po jo mirties (1550). Savo projektuotą teatro pastatą Camillo suvokė kaip mistinių galių turintį žmonijos sukauptos informacijos atkūrimo įrankį. Atminties teatro idėjos kūrėjas tikėjo, kad įžengęs į amfiteatrą, atsistojęs ant scenos ir pažvelgęs į žiūrovams skirtą erdvę, pripildytą įvairių ženklų bei simbolių, žmogus prisimins esmingiausius dalykus apie pasaulio sandarą ir savo vietą žemėje bei visatoje.

Naujaisiais laikais vykusią atminties sampratos kaitą bene geriausiai atspindi filosofų Johno Locke’o ir Davido Hume’o tekstai, atskleidžiantys, jog atmintis pradedama suvokti kaip individuali ir esmingai susijusi su žmogaus savastimi. O Jeanas Jacques’as Rousseau, parašęs vieną reikšmingiausių autobiografijų Romantizmo epochoje, „Išpažinimuose“ (užbaigti 1769, publikuoti 1782) suformulavo idėją, jog atmintis neturi ribų –­ žmogui apmąstant ir interpretuojant savąsias patirtis, ji atsinaujina, plečiasi, kinta.

Intensyviai plėtotoms teorijoms, jog atmintis yra individualus aktas (kaip antai Sigmundui Freudui individuali atmintis buvo ligos ir terapijos šaltinis; Henri Bergsonas joje įžvelgė „tikrosios atminties“ ir „įpročio atminties“ dualizmą; o Proustas nuolat mąstė apie asmeninę atmintį, kuri įsirėžia pasakotojo kūne), XX amžiui įsibėgėjus ėmė oponuoti kolektyvinės atminties studijomis susidomėję mokslininkai. Perversmą šioje srityje sukėlė prancūzų sociologas Maurice’as Halbwachsas, suformulavęs idėją, kad atmintis yra specifinis socialinis fenomenas.

Petro Rakštiko nuotrauka iš ciklo „Šešėliai“
Petro Rakštiko nuotrauka iš ciklo „Šešėliai“

 

III. Ar tikrai apie atmintį tiek daug kalbame, nes jos nebėra?

Puikiai tekstų rinktinei „Writing the History of Memory“ (publikuota 2014) straipsnį parašęs Benoît Majeru leido sau pajuokauti: jeigu įsivaizduotume, kad egzistuoja tokia įstaiga kaip Europos istorijos akademija, ir jeigu darytume prielaidą, kad ši įstaiga turi išrinkti pastarųjų 20 metų populiariausią akademinį terminą, tai tokių žodžių-topų trumpajame sąraše tikrai būtų prancūziška sąvoka les lieux de memoire arba vokiškas jos atitikmuo – Erinnerungsorte, kurio lietuviškas vertimas skambėtų taip: „atminties vieta“.

Terminą-topą „nukalė“ kolektyvinę atmintį tyrinėjantis prancūzų istorikas Pierre’as Nora 1977 m. savo seminare „Ecole des Hautes Etudes en Sciences Sociales“, vėliau – inspiravęs ambicingą Prancūzijos atminties vietų tyrimo projektą (1984–1992 m. išleisti septyni tomai). Atminties vietų koncepcija tapo vienu sėkmingiausių prancūziškojo akademinio pasaulio „produktų“ XX–XXI a. sandūroje – les lieux de memoire intensyviai tyrinėja tiek Vakarų, tiek Vidurio Europos mokslininkai, dažnu atveju modifikuodami Nora teoriją ir neretai ją esmingai papildydami ar net keisdami.

Norint suvokti svarbiausias Nora idėjas, derėtų susirasti jo tekstą „Tarp atminties ir istorijos: Les lieux de memoire“ (publikuotą pirmojoje šio mokslininko sudaryto daugiatomio dalyje, o 1989 m. perspausdintą anglų kalba žurnale „Re­presentations“ ir lengvai „sužvejojamą“ internete).

Apie atmintį tiek daug kalbama, nes jos tiesiog nebėra. Dėmesys atminties vietoms, kur atmintis susitelkia ir randa prieglobstį, susijęs su šiuo ypatingu mūsų istorijos momentu – šiais dviem teiginiais teksto įvadinėse pastraipose Nora apibrėžia asmeninę akademinę ir egzistencinę poziciją. Anot šio prancūzų istoriko, mes gyvename lūžio taške, kai suvokus, kad ryšiai su praeitimi nutrūko, tuo pat metu dar lieka pakankamai atminties tam, jog galėtume mąstyti apie šios netekties kompensavimo formas.

Kas lemia atminties nyksmą? Šiuolaikinis pasaulis patiria globalizacijos, demokratizacijos, socialinio niveliavimo, medializacijos procesus, kurie tuo pat metu provokuoja atminties eroziją: apsunkina arba daro neįmanomą atminties ir vertybių perdavimą iš kartos į kartą.

O koks yra istorikų vaidmuo šių procesų akivaizdoje? Nora kalba apie atminties ir istorijos opoziciją, ją nuolat pabrėždamas ir naujai apibūdindamas. Anot mokslininko, istorija visuomet kritiškai žvelgia į atmintį, tikroji istorijos misija yra ją sugriauti ir išstumti. Kuo mažiau atmintis yra išgyvenama kolektyviniu būdu, tuo labiau jai reikia specialių žmonių, kurie patys save paverčia žmonėmis-atmintimi. Taigi istorikai esmingai prisideda prie atminties vietų steigimo ir jų gyvasties išlaikymo: archyvų kaupimo, įvairių sukakčių minėjimų, švenčių organizavimo, kalbų ties antkapiais sakymo, tokiu būdu atmintį versdami jos antipodu – istorija.

Todėl tai, ką mes šiandien esame linkę vadinti „atmintimi“, iš tiesų yra gigantiškas materialinių praeities pėdsakų bei ženklų rūšiavimo ir archyvavimo darbas, išsakant prielaidą, kad jų kada nors kam nors prisireiks.

Praeityje žinojome, kieno sūnumis mes buvome. Šiandien žinome, kad esame niekio ir viso pasaulio vaikai. Mūsų santykis su praeitimi yra aistringas užvaldymas to, kas mums daugiau nebepriklauso, – dramatiškai apibendrina sa­vo idėjas Nora.

 

IV. Ką ir kodėl verta prisiminti Lietuvos istorijoje (sekant Nora)?

Kaip jau minėta, Nora atminties vietų koncepcija yra interpretuojama labai laisvai. Iš dalies dėl to kaltas pats jos autorius, savo teorijoje palikęs daug vietos kūrybai. Dėl šios priežasties mąstydami apie Europos istoriją apibūdinti galinčias atminties vietas arba tyrinėdami konkrečios valstybės ir visuomenės istorinę savivoką, ją išreiškiančias les lieux de memoire mokslininkai nuolat ką nors išranda.

Pastaruoju metu imama mąstyti apie Lietuvos atminties vietų tyrimo galimybę, tačiau (kiek teko patirti skaitant kolegų tekstus arba klausantis jų minčių konferencijose bei seminaruose) les lieux de memoire sąvoka šiuo atveju norima sujungti užmaršties grėsmės akivaizdoje atsidūrusius praeities pėdsakus ir aktyviai prasmes dabarčiai kuriančius istorijos reiškinius.

Kaip galėtų atrodyti Lietuvos atminties vietų sąrašas? Šį klausimą jau kuris laikas nuosekliai svarsto istorikas Alfredas Bumblauskas, savo dėmesį visų pirma sutelkdamas į LDK atminties vietų ir jas interpretuojančių naratyvų lauką (www.mdl.projektas.vu.lt). Tikėtina, kad tai viso labo ambicingo tyrimo įžanga, kuri ilgainiui turėtų virsti monografijomis ir tekstų rinktinėmis.

O mėginant ekspromtu išvardyti, tarkim, dešimt „statistiniam lietuviui“ svarbiausių atminties vietų, sąrašas galėtų būti toks:

1) Vytautas Didysis („Šis valdovas yra mūsų viskas“);
2) Žalgirio mūšis („Nugalėjome visą Europą“);
3) Lietuvos Didžioji Kunigaikštija („Turėjome imperiją nuo jūrų iki jūrų“);
4) Vilnius („Gražiausias miestas, kurį lenkai iki šiol nori pavogti“);
5) Tadas Blinda („Svieto lygintojas, ėmė iš turtingųjų ir dalijo vargšams“);
6) Vasario 16-oji ir „Smetonos Lietuva“ („Senelis pasakojo, kad...“);
7) Sovietmetis ir Algirdas Brazauskas („Mes ir tada gyvenome ir dirbome Lietuvai“);
8) Kovo 11-oji ir Vytautas Landsbergis („Manėme, kad gyvensime kaip Švedijoje, o pasirodo...“);
9) Cepelinai ir alus („Kulinarinis paveldas, pasiekęs mus iš pagonybės laikų“);
10) Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“ („Visa tiesa apie valstybės ir tautos praeitį“).
Tęsdamas intelektualinį pokštavimą drįstu spėti, kad lietuvių istorikas dešimties svarbiausių Lietuvos atminties vietų sąrašą konstruotų kiek kitaip:
1) 1009-ieji ir šv. Brunono misija („Lietuvos istorijos pradžia ir neišnaudota galimybė“);
2) Mindaugas ir 1253 m. liepos 6-oji („Pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius – kūrėjas bei geopolitinių šachmatų virtuozas, turėjęs naudoti merovingiškus metodus“);
3) Vytautas Didysis („Valdovas, kūręs valstybėje dvaro, riterio, miesto, bažnyčios, mokyklos, raštinės struktūras ir tokiu būdu užtikrinęs sėkmingą Lietuvos integraciją į to meto Europos civilizaciją“);
4) Lietuvos Didžioji Kunigaikštija („Daugiakultūrė imperija, tapusi trijų modernių tautų – lietuvių, baltarusių, ukrainiečių – lopšiu ir Rytų Europoje suvaidinusi tokį vaidmenį, koks Vakarų Europoje teko Frankų imperijai“);
5) Vilniaus miestas, universitetas ir barokas („Kelių civilizacinių tradicijų sandūros erdvė, kurioje gimė universitetas ir savita Vilniaus baroko mokykla“);
6) 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir Abiejų Tautų Respublikos panaikinimas („Pirmoji Europoje konstitucija, žymėjusi pradžią pilietinės visuomenės valstybėje kūrimo, kurį nutraukė valstybės sunaikinimas“);
7) Tautinis atgimimas („XIX a. pabaigoje lietuviai sugebėjo iš naujo save atrasti, šių paieškų rezultatas – modernios tautos gimimas“);
8) Vasario 16-oji ir Kauno Lietuva („Itin sėkmingas lietuvių politinis projektas, kurio metu subrendo politinė tauta bei atsiskleidė jos kultūrinis potencialas“);
9) Sovietmetis („Sovietmečio epocha buvo civilizacinis iššūkis, beveik penkiasdešimt metų okupacijos esmingai pakeitė visuomenės struktūrą ir savivoką“);
10) Kovo 11-oji ir Lietuvos Nepriklausomybės kūrimo darbas („Esame atsidūrę unikalioje situacijoje, tereikia pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis“).
Žinoma, tokio pobūdžio dešimtukų sudarinėjimas – viso labo žaidimas. Tačiau, kaip teigia liaudies išmintis, net ir mokslininkų pokštuose yra dalis tiesos. O tiesos krislai, išryškėjantys dėl tokios ironiškos savistabos, leidžia mums šį tą suprasti apie lietuvių kolektyvinės atminties ir istorijos sąveikas.

 

V. Ir vis dėlto... kaip ten dėl atminties ir istorijos XXI amžiuje?

Akivaizdu, kad Nora ir kiti kolektyvinės atminties tyrinėtojai yra teisūs sakydami, esą atmintis ir istorija yra netapatūs dalykai, dažnu atveju ne tiek taikiai koegzistuojantys, kiek konkuruojantys ar net kovojantys tarpusavyje. Tenka sutikti ir su dar viena teze – išorinis dėmesys atminčiai dar nereiškia, kad ji mums iš tiesų rūpi ir yra emociškai paveiki. Atmintį mėginantys „okupuoti“ istorikai neretai nesugeba pateisinti mažėjančių visuomenės lūkesčių arba įgyvendinti pačių susiformuluotų ambicingų tikslų (kurių potekstė beveik visuomet viena –­­ susigrąžinti dėmesį savo disciplinai, profesijai, tekstams). Tokie žavūs intelektualiniai eksperimentai kaip Nora les lieux de memoire koncepcija bei jos inspiruoti tyrimai bent trumpam grąžina dalies visuomenės dėmesį istorikų idėjoms ir pačiai istorijai, tačiau dažniausiai neilgam.

Išorinę pagarbą atminčiai demonstruojanti šiandienos visuomenė mieliau lieka čia ir dabar arba viltingai žvelgia į ateitį, nei domisi praeitimi, nes klausimas „Ko gali mane išmokyti XIX a. žmogus, kuris gyveno be elektros, kompiuterio ir interneto?“ dažnu atveju lieka be skeptiką galinčio nuginkluoti atsako. Todėl mąstydami apie istoriją ir atmintį mes tuo pat metu esame priversti prisiminti ir pastarosios seserį dvynę – užmarštį.

Tačiau tai jau užuomina apie naujo teksto galimybę.

Komentarai  

 
+1 #2 Valdas 2015-10-15 12:31
Istorikas Dangiras Mačiulis surado ir Mažvydą ir kitus Mažosios Lietuvos veikėjus kultūrinėje atmintyje, tik jo straipsnis paskelbtas mažai kam žinomame leidinyje rusų kalba "Культурное наследие Восточной Пруссии"
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #1 edita 2015-10-10 12:31
Įdomus straipsnis. Gaila, kad lietuvių istorikai nė vienos atmintinos vietos nesurado Mažojoje Lietuvoje, kurioje gimė Martyno Mažvydo pirmasis lietuviškas ,,Katekizmas", Bretkūno į lietuvių kalbą išversta Biblija, Kleino pirmoji lietuviška gramatika, Jurgio Mikšo išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis ,,Aušra", kur gimė Kristijono Donelaičio hegzametru parašyti ,,Metai" ir t.t. Gaila, kad niekas nenori prisiminti tų lietuvių, kurie per 700 metų, gožiami vokiečių kalbos ir kultūros, išlaikė lietuvių kalbą. Tik lietuvių kalbos išlaikymas sudarė galimybę Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Jei visi būtų nutautėję, ką būtų veikę Lietuvos šauliai ir savanoriai? Jei mūsų atmintis tokia trumpa, ar nebus taip, kad mūsų nutautėjimui 700 metų nebereikės?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai