Gintarė Adomaitytė. Didmiesčiai. Miestai. Miesteliai

Ir nudžiugau, ir nuliūdau, kai susivokiau, kad Reino Raudo „Brolį“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė; „Apo­strofa“, 2014) savaitraštyje jau apžvelgė Emilija Visockaitė. Džiugu, kad knyga pastebėta – ji tikrai verta mūsų dėmesio. Todėl, kad grakšti. Kad esama savi­ironijos. Kad alsuote alsuoja miestelio, tegu ir neįvardyto, jutimu: veiksmas pradedamas centrinėje aikštėje lietingą dieną. Šių eilučių autorei, vaikystėje ir paauglystėje slapta svajojusiai apie vyresnį brolį, knyga svarbi ir broliškumo aspektu: brolis – tai žmogus, sutvarkantis tai, kas nesutvarkoma (taip man kadaise atrodė, taip galima suvokti ir romano esmę – kodėl ne?).

O kad knyga jau aptarta, tai imuosi trijų kitų – ir visos jos miestiškos, lydinčios mus gatvėmis, aikštėmis, kiemais, klaidinančios griuvėsiuose, padedančios rasti kelią iš jų.

 

Élisabeth Barillé. „Meilė auštant. Ama­dėjus Modiljanis ir Ana Achmatova“. Iš prancūzų kalbos vertė Asta Bieliauskaitė. – V.: „Gelmės“, 2015.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-02_nr._3537_meile.jpg

Prisiminti mūšius dėl Anos Achmatovos truputį graudu, truputį juokinga. Tai –­ poetė, kurią dievino ir tebedievina manoji karta. O jei ir nedievina, tai bent neneigia. Mūšiai vykdavo tik todėl, kad ne kiekvienas gerbėjas, net ir karščiausias, tampa žinovu. Ne kartą girdėjau, kaip painiojami Achmatovos ir Cvetajevos gyvenimo fragmentai, kaip į vieną kamuolį susivynioja poečių citatos.

Taigi, knygos adresatą atspėti nesunku: bus įdomu, svarbu tiems, kurie rusiškai skaito beveik taip pat sklandžiai, kaip ir lietuviškai; kuriems Achmatovos vardas – beveik kaip slaptažodis. Jokiu būdu negaliu atstumti ir kitų: knyga tikriausiai gali būti patraukli net ir tiems, kuriems poetės kūryba pažįstama kiek menkiau, o kad ir visai nežinoma. Dokumentinė proza – visada tartum orlaidė į kitų žmonių gyvenimus. Šį kartą pasakojama ne tik apie žmones. Ir apie miestus. Paryžius, Peterburgas daugeliui taip pat slaptažodžiai ar net burtažodžiai.

Élizabeth Barillé (g. 1960) jau pirmuosiuose puslapiuose apie poetę (ir save) rašo taip: „Atpažinau šią galvą –­ iš kaktos, kaklo, profilio atkūriau vienintelę moterį ir jos kūną. Ši moteris turėjo kūną, gyvenimą, istoriją, kurios galia, kaip ir Modiljanio, neatsiejama nuo tragiškumo. Jos vardas, užšifruotas kirilica, atsiranda mano lūpose iš mano jaunystės, rusiškų ir sovietinių knygų, lagaminuose atsivežtų į Prancūziją. Tuo metu dėl skirtumų tarp žmonių iškildavo sienos. Mūsų šeimoj taip nenutiko: Baltoji Rusija, iš kurios 1920 m. mano senelis pabėgo į Prancūziją, gyveno penkiasdešimt metų po vienu stogu su Raudonąja Rusija, sovietine moterimi arba ta, kurią turėjo beprotybės 1963 m. pasikviesti į Prancūziją ir vesti pagal ortodoksų tradicijas“ (p. 14).

Pasakojimo gijos – prancūzės, saugančios rusiškas šaknis, rankose. Jausmingas tas pasakojimas, itin asmeniškas, nesibaiminantis atodūsių. Ko bijoti? Autorė aplankė daugybę muziejų, archyvų, bendravo su žinovais, tarėsi... Ir Peterburge, ir Paryžiuje, sakytum, nardo ir tuo didžiuojasi: „Kalbėti apie Paryžių su tais, kurie niekada ten nebuvo, yra tuščias laiko gaišinimas“ (p. 78). Dabar jau galėčiau vaikiškai papūsti lūpas ir... knygos nebeskaityti, apie ją nepasakoti. Na, netapo man slaptažodžiais-burtažodžiais nei Paryžius, nei Peterburgas, manieji burtai slypi kituose miestuose, bet... Esu nebe vaikas, tad šūksnius, tegu man ir svetimus, mėginu toleruoti. Net ir šį: „Du poetai vienoje poroje – ar ilgai tokie santykiai gali tverti?“ (p. 91) Gali, dar ir kaip gali –­ rašau knygos paraštėje.

Gal keista, gal ne, bet apie tų dvie­jų poetų – Achmatovos ir Gumiliovo –­ santykius skaityti buvo įdomiau nei apie Achmatovą ir Modigliani. Nepatikėjau ta meile kaip koks Tamošius neviernošius, o tiksliau – jos atpasakojimu. Neįtikino dviejų menininkų pokalbiai – lyg ir dirbtinoki, lyg ir pernelyg pakylėti.

Knygoje iliustracijų beveik nėra. Nei miestų atvaizdų, nei žymiojo dailininko darbų, nei minimų asmenų fotografijų. Gal ir gerai. Kam reikia, tas tikrai žinos, kur ir kaip ieškoti, kokius mygtukus spaudyti. Pirmenybė – tekstui.

Poezijos esama. Gumiliovo, Achmatovos, Verlaine’o, Rimbaud eilių vertėjai –­ Neringa Dangvydė, Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Juozas Meškauskas. Laimei, poezija pateikiama ir originalo kalba: reiklieji versis patys.

Sakmė – ir taip galėčiau apibūdinti knygos žanrą. Besiremianti istorine aplinka – net arba tik sakmė.

 

Justinas Žilinskas. „Mano Vilnius mano“. – V.: „Aukso žuvys“, 2015.

b_200_326_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-02_nr._3537_vilnius-mano-vilnius_z1.jpg

Tikriausiai pasirodysiu jums labai nemadinga ir neoriginali, jei pasakojimą apie apysaką pradėsiu įprastu, dažnokai tiražuojamu sakiniu: „Rašyti apie Vilnių madinga.“

Gal ir taip. Gal tik mada. O gal Vilnius pagaliau sulaukė savojo meto: dabar jis gali mėgautis rašančiųjų dėmesiu taip, kaip anais laikais mėgavosi Lietuvos kaimai ir kaimeliai.

Justinas Žilinskas savuoju adresatu pasirinko paauglius. Drąsu ir naudinga – kuo kilniausia žodžio prasme. Gal ir naivu, bet tikiu, kad „Mano Vilnius mano“ pravers istorijos pamokose arba po pamokų – jei tik vyresnieji ras laiko ir noro su jaunesniais iškeliauti (atkeliauti) į Vilnių.

Matyt, privalau įvertinti kalbą – tą trupiniais tekste pabarstytą slengą, kuris, ko gero, vilios paauglius skaityti. Atleiskite, keliu rankas į viršų: nuo slengo mane vaikystėje, ak, kaip saugojo, dabar jau saugausi pati, prasta esu ekspertė. Tačiau drįstu vertinti autoriaus humoro jausmą. Bent tris kartus skaniai nusikvatojau...

Pirmasis: skaniai juokiausi, kai radau Antakalnyje namą, kuriame autorius apgyvendino vaiduoklį-metraštininką, vedžiojantį paauglius ne tik po miestą, bet ir per laikmečius – pasakojimas, laimei, prasideda ne nuo Gedimino, o nuo ankstesnių laikų. Taigi, tame Antakalnio g. 25 name dabar jau įsikūręs Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras, svetingai kviečiantis mus visus. Pastatas tikrai kadaise priklausė Sapiegoms ir... tikrai visai neseniai būta pasakojimų, kad jame vaidenasi.

Antrasis: miela ir smagu skaityti, kaip du paaugliai paverčiami barzdukais, galinčiais šiek tiek nulemti sostinės atsiradimą.

Trečiasis: Barboros Radvilaitės „port­retas“. Jei portretą rašyčiau be kabučių, tai dvelktų tas žodis prakilnumu, primintų ne kartą aukštintą pirmosios ponios grožį. Autorius renkasi kitą kelią: jo Barbora aikštinga, įnoringa (bendraudama su tarnaitėmis, ne su Žygimantu Augustu) ir... sutrikusi. Ant stalo puikuojasi keisti įrankiai – tai niekada neregėtos šakutės. Ką su jomis veikti? Šukuotis?

Barboros gerbėjų prašyčiau nekurti sąmokslo teorijų: visi turime teisę Radvilaitę regėti savaip. Kai kurie mūsų dramaturgai, apie ją rašydami, retsykiais taip nuklysta į lankas, kad tampa šleikščiai saldu. „Ji buvo absoliutus formatas, šiais laikais rodytųsi žurnalų viršeliuose“, – čia jau cituoju vieną žurnalistę... ir keliauju... keliauju su metraštininku į kitus, nesenus laikus.

Visų svarbių asmenybių, kurias sutinka metraštininko lydimi paaugliai, nepaskelbsiu. Man tik svarbu kolegiškai minėti, kad šmėsteli Ričardas Gavelis, kad minima Jurga Ivanauskaitė. Pasigedau žmogaus, iš tiesų buvusio ir likusio Vilniaus dvasia –­ rašytojo Antano Ramono. Mano ir tik mano pačios Vilniuje jis tebeklajoja.

Apie Žilinsko „Mano Vilnius mano“ žanrą jau nemažai diskutuota. Ar tai publicistika? Jei taip, tai kokia? Pažintinė, grožinė ar?.. Į kurią lentyną dėti?

Tikriausiai į tą, į kurią tiesiasi paaugliška ranka. Arba į kitą – saugančią jūsų Vilniaus laiką.

 

Romualda Vaitkienė. „Elegija senai mano gatvei“. – V: „Versmė“, 2015.

b_200_281_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-02_nr._3537_ELEGIJA_v.jpg

Ar tik apie Vilnių rašyti madinga? Šiemet tiek daug rašyta apie Žagarę („Literatūroje ir mene“ taip pat), o kiek kalbėta, pasakota. Ar bus tas miestas prisimintas kitais metais, dar po kelerių?

Tikriausiai. Ne tik sostapiliai, ne tik peterburgai, paryžiai, vilniai tampa burtažodžiais. Ir Žagarė turi tokią galią.

Mėginu pasakoti apie įdomią, retą knygą lyg ir išpirkdama šiokią tokią savąją kaltę. Į „Elegijos senai mano gatvei“ sutiktuves buvau pakviesta kiek per vėlai – nespėjau, negalėjau, ne... Godžiai skaityti ėmiau tą pačią akimirką, kai tik knyga pateko į rankas.

Žagarės senbuvė lituanistė Romualda Vaitkienė pasakoja apie vieną gatvę –­ tik apie Raktuvės. Nėra joje namo, kurio autorė nepastebėtų. Ko gero, ir žmonių, kurių neprisimintų, beveik nėra. Tai – viso Žagarės (ir autorės) gyvenimo knyga.

„Skiriu brangiajam savo žmogui ir talkininkui Vytautui, visam laikui atėjusiam į Raktuvę“, – tokia knygos dedikacija mirusiam vyrui. Jiedu ir tikrai knygas apie Žagarę rašė kartu – mokytoja ir žurnalistas, ilgainiui tapę metraštininkais. Pamenu juos abu, kai trumpam buvau užlėkusi į Žagarę: iš tolo buvo matyti – pora. Savąją „Elegiją...“ Vaitkienė išleido jau viena.

Sodai, daržugaliai, karčema, malūnas, daboklė, valsčius, maudykla, žydų kapai –­ viskas knygoje pastebėta ir aprašyta, apipinta tikromis istorijomis. O dar gausybė nuotraukų, dar dokumentų faksimilės.

Atgyja Briedžiai, Jurevičiai, Gordonai, Petrylos, Vozbutai, Adomaičiai (ne mano giminaičiai)... Atgyja ir Vališauskų giminė – čia jau maniškiai.

Ar skaityčiau knygą, jei tų maniškių nebūtų? Tikriausiai. Vien dėl to, kad ji unikali: retas, keistas, sėkmingas sprendimas – rinktis gatvę. Ir todėl, kad mėgstu Lietuvos pakraščius: oras ten raibuliuoja lyg ir kitaip. Skaityčiau, nes gyvenimiškos istorijos vejasi viena kitą, jos papasakotos sklandžiai, intriguojančiai. Tikras lobis rašytojui, svajojančiam apie istorinį romaną: tiek patikimos medžiagos, tiek likimų.

Žagarę mačiau tik du kartus. Ne ji nuo manęs toli, tai aš nuo jos nutolusi. Dabar jau esu arčiau – juk turiu knygą.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai