Giedrė Kaukaitė. Kaip užgrojo visa opera

„Visa tiesa – muzikoje.“
Vincent’as Boussard’as

Į Jules’io Massenet operos „Manon“ generalinę repeticiją Operos ir baleto teatre rugsėjo 18 d. ėjau greičiausiai tik smalsumo vedama. Pastaruoju laiku gerokai pabodo ne visuomet pavykę bandymai operos klasiką pateikti naujoviškai. Atsitiko taip, kad generalinė „Manon“ repeticija, vykusi premjeros išvakarėse, išvaikė išankstinį skepsį, tad išklausiau ne tik abi premjeras, bet ir trečiąjį šios operos spektaklį, vykusį po savaitės, bandydama įspėti mįslę, kaip pasiekiamas toks stulbinamai įtaigus rezultatas – epochos atmosfera, veiksmas, dainavimas, vaidyba, scenografija – ir viskas kartu skamba kaip muzika. Tokia pilnatvė retai pasitaiko.

Kokių patirčių yra sukaupęs spektaklio režisierius iš Prancūzijos Vincent’as Boussard’as, kad ir muziką girdi, ir scenovaizdį mato, ir veikėjus įprasmina?

Į klausimą „Ką kuriate scenoje – muziką, tekstą ar siužetą?“ Vincent’as atsako: „Klausydamas muzikos mėginu suvokti dramaturgijos ingredientus, kurie ir charakterizuoja kūrinio unikalumą, ieškau elementų, teikiančių impulsą veiksmui, – nuo plačiausių mostų iki smulkiausių detalių. Tuomet leidžiuosi vedamas...“ Trumpiau ir aiškiau neatsakysi. Koncentruotas ekstraktas.

Tačiau kaip vis dėlto tas ekstraktas įgyvendinamas praktiškai? Kaip žodis tampa kūnu? Ir kaip suprasti nebaigtą režisieriaus sakinį: „Tuomet leidžiuosi vedamas...“ Kieno ir kur?

Atsakymus gavau kalbėdamasi su „Manon“ pastatymo dalyviais – Viktorija Miškūnaite, Eugenijumi Chrebtovu ir Ina Tervydyte.

Pirmiausia mūsų režisierius – profesionalus muzikas, smuikininkas, tad partitūrą supranta. O dar jis – teatro ir kino aktorius. Operos režisieriaus kelią pradėjo asistentu teatro studijoje. Prieš 15 metų debiutavo savarankiškai, pastatydamas H. Pursellio operą „Didonė ir Enėjas“ Pary­žiaus „Comedie francaise“ teatre. Toliau sekė kitų baroko autorių –­ Händelio, Cavallio, Pas­quinio, Glucko operos. Pradėjęs baroku, režisierius tarsi chrestomatiškai keliavo epochų ir stilių kaitos trajektorija ir per bel canto kompozitorius Bellinį ir Mozartą neseniai priartėjo prie didžiųjų Verdi ir Puccinio opusų ir šiuolaikinės muzikos. Labai daug mokėsi. Keletą metų praleido Romos archyvuose nagrinėdamas šūsnis medžiagos apie muziką, studijavo kritikų atsiliepimus, tyrinėjo kompozitorių biografijas, skaitė jų laiškus, ieškodamas autorių asmeninių išgyvenimų ir jų kūrybos sąsajų. Tad, kai Vincent’as teigia, jog žmogiškoji tiesa visais laikais ir visur yra ta pati, reikia šventai tikėti.

Kas nors apie Massenet operą „Manon“ gali pasakyti: „Oi, koks lėkštas, koks kvailas siužetas, fui, melodrama.“ Bet palaukite, o gal tame siužete slypi giliausi jausmai? Štai tuos jausmus režisierius ir ištraukė į dienos šviesą. Užteko pasiklausyti, kaip jis mums aiškino veikėjų psichologinę motyvaciją, kad vėliau tikėtum viskuo, ko režisierius reikalaus.

Pats buvęs aktorius, scenos žmogaus būsenas jis puikiai atpažįsta. Ir buvo mums kaip artimiausias kolega, mokytojas, o ne diktatorius. Pasižiūrėkit į jo port­retą: akys skvarbios, bet pilnos gerumo. Štai, neišeina tau kažkas, nepavyksta repeticijos metu, gal kurią dieną prasčiau jauties ar jau ir pervargai repetuodamas, o čia dar ir kolegos netoliese juk klausosi, stebi, gal ir kritikuoja, –­ režisierius nė karto nepakelia balso. Jei sustabdo, tai pirmiausia pašaukia vardu ir tuoj išgirsti: „P e r f e c t“ arba „o dabar pabandysime kitaip“.

Visas mizanscenas vaidino kartu su mumis, stovėdamas greta, padėdamas, siūlydamas tikslius techninius prisitaikymus, kad tik artistui būtų patogu. Kalbėjo ramiu, labai gražiu žemu balsu, sukurdamas aplink save ir mus neįtikėtino intensyvumo lauką. Jauteisi kaip audros debesy su šėlstančiais žaibo išlydžiais. Kartais sakė: „Aš su tavim. Visą laiką su tavim. Tu – instrumentas. Aš groju tavimi.“ Suprantat? Beveik užkalbėjimas. Ištraukia tave iš įtampos, iš susikaustymo, užtvindo energijos ir ramybės okeanu, pasijunti kaip ant sparnų ir padarai stebuklą, kurio pats nesitikėjai. Štai taip įvykdavo tas režisieriaus pasiūlytas kitaip.

Racionaliai paaiškinti neįmanoma. Nors mizanscena numatoma iš anksto, tačiau jos įgyvendinimo priemonės gimdavo spontaniškai čia ir dabar, – toks režisūrinių registrų kaitos greitis negali būti suplanuotas iš anksto. Veikė režisieriaus charizma ir galinga intuicija.

Mėgo kartoti: „Personažas – tai muzika ir įvaizdis.“ Juk pats ir sukūrė visus spektaklio kostiumų eskizus. Neįtikėtina? Kodėl? Juk talentingi žmonės ne po vieną talentą turi. Jie gabūs apskritai.

Režisieriui rūpėjo kiekvieno solisto, kiekvieno choristo, kiekvieno statisto įvaizdis. „Aha, matau, tau trukdo šis kostiumas. Norėtum jaustis oriai? Gerai, keičiam.“

Atrodo, smulkmena, koks čia skirtumas, kaip jaučiasi mimanso artistė su iki galo atvarstytu šleifu per nugarą. Bet smulkmenų operos scenoje šiam režisieriui nėra. O kiek profesionalių vokalinių patarimų gavome! Vincent’as neįtikėtinai gerai išmano vokalo paslaptis.

Dieve, kokia tai šventė, kaip mums pasisekė, kad galėjome joje dalyvauti!

Vincent’o Boussard’o režisuotoje „Ma­non“ epochų maišymas – talentingas. Režisierius nesistengė tikslių vienos epochos rėmų pakeisti kitais tiksliais. Jis tartum abstrahavo daugelio epochų žmonių jausmus į šiandien kuriamą spektaklį, vadovaudamasis taisykle, kad žmogiškoji tiesa visada ta pati, tačiau nesunaikino autentiškos laikmečio atmosferos. Juk žiūrėdamas „Manon“ neabejoji, kad veiksmas vyksta Paryžiuje, la belle epoque metu, aukštuomenės ponai neperrengti striukėmis ir džinsais, ne, jie tokie, kokius matome impresionistų paveiksluose. Scenovaizdis – impresionistinis, subtiliai paakcentuotas ekspresionistinėmis detalėmis. Šiuolaikiška tik režisūros kalba. Juk „muziejiniame“ spektaklyje Manon nesileis nuo aukšto parapeto, įsikibusi spalvingos balionų puokštės, neminkys basomis kojomis jau parduoto meilės guolio. O lošimo scenoje aukštai virš to paties parapeto nekabos lynu prilaikoma trapi statistės figūrėlė, retkarčiais sušvytėdama kaip jonvabalio smaragdas, retkarčiais lėtai pasiūbuodama lyg varpas ir priminimas, jog gyvenimo džiaugsmas nesilies per kraštus amžinai. Tuoj tuoj įvyks kažkas grėsminga ir iš belle epoque liks vien tolimas aidas.

Vincent’as Boussard’as susumavo orkestrą, dainavimą, scenografiją, veiksmą, personažų įvaizdžius, apšvietimo meną į vieną didelę muziką. Todėl ir užgrojo visa didžioji opera. Atrodo taip papras­ta: opera – tai sintetinis menas – šitai dar mokykloje girdėjom. O tu padaryk tą sintezę! Padaryk ją tikrą, kad nereiktų aiškinti iš piršto laužtų koncepcijų.

F. Conrad dainavo malonaus tembro lyriniu sopranu. Dainininkė turi pilną diapazoną, ryškias aukštąsias natas ir gražų žemąjį registrą. Kėlė abejonių vidurinis balso registras: jam, regis, stinga konkretumo ir skambumo dėl nepakankamai atliepiančių veido ir galvos rezonatorių. Viešnia meistriškai naudoja piano ir pianissimo efektus, tačiau tam tikras viduriniojo registro nepajėgumas neleidžia išgauti deramo operinio tipo lyrinio soprano forte, apribodamas dinamikos ir kontrastų galimybę, įnešdamas į interpretaciją monotoniškumo. Ryškiais gestais ir išraiškinga kūno plastika dainininkė sėkmingai tušuoja dinaminės įvairovės stygių. Šiek tiek trikdė ir buitinis virpėjimas viešnios viduriniajame registre, kurio natūraliu vibrato nepavadintume. Gal šiuo būdu dainininkė stengėsi išreikšti personažo jausmingumą? Aktorinis dainininkės menas buvo nepriekaištingas.

Antrosios premjeros Manon – Viktorija Miškūnaitė, prieš trejus metus baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, debiutavusi Rozalindos vaidmeniu J. Strausso „Šikšnosparnyje“, pernai padainavusi Violetą Verdi „Traviatoje“ ir Mikaelą Bizet operoje „Karmen“, sėkmingai įveikė ir sudėtingą Manon vaidmenį. Geri vokaliniai duomenys, patikima dainavimo mokykla ir natūralus muzikalumas, o laikui bėgant ir būsimoji scenos patirtis leidžia tikėtis V. Miškūnaitę būsiant idealia Manon.

Riterio de Grijė vaidmenis kūrė du užsieniečiai tenorai: Ho-Yoon Chungas (Pietų Korėja) ir Michaelis Spadaccini (Belgija). Abu balsingi ir stabilūs, abu brandūs, dainuojantys garsiuose pasaulio teatruose, abu Vilniaus publikos šiltai sutikti.

O kur Lietuvos tenorai? Argi jau „Raudonojoje knygoje“? Laukiame bent vieno, o gal ir trijų, kuriuos tikiu pasirodysiant de Grijė vaidmeniu ne prasčiau už šiuos du girdėtus užsieniečius, mūsų publikos karštais plojimais palydėtus.

Išgirdome Eugenijų Chrebtovą, stabiliai dainavusį Azartinių žaidimų mėgėjo, Manon pusbrolio Lesko partiją visas tris premjeras, o išvakarėse ir generalinėje repeticijoje. Džiugina šio puikaus baritono auganti aktorinė meist­rystė. „Manon“ spektaklyje jam daug darbo – suspėti palošti, pasirūpinti gražiąja pussesere, laiku suregzti naudingą sandorį, paflirtuoti su praeivėmis aktorėmis, sukčiauti ir atgailauti –­ viskas bėgte, kaip ir dera nuolat skubančiam, azarto vejamam lošėjo tipažui. Jei Eugenijus dar atidžiau įsigilins į daugybę vaidmens detalių, o svarbias –­ dar labiau išryškins, jo vaidmuo taps dar iškalbingesnis.

Apmaudu, kad atskleisti spalvingą Lesko charakterį mažai tepadeda artimai su juo susiję de Bretinji atlikėjai baritonai Jonas Sakalauskas ir Šarūnas Šapalas. Dainuoja jiedu gerai, o štai scenoje jaučiasi tartum atsitiktinai užklydę. Kokia de Bretinji socialinė padėtis? Programėlėje rašoma – didikas. Didikų luomo vyriškis gali būti visoks: kilnus, atgrasus, žavus, pasipūtęs, orus, akiplėša, dendis. Tik negali būti neįspūdingas ir nepastebimas. Jeigu didikas yra „joks“, tai Manon nuo de Grijė pavilios kiekvienas pilkas sutvėrimas, jei tik turi pinigų. O tai jau Manon sumenkinimas. Ji nors prieštaringa ir nuodėminga, bet – asmenybė. Juk nenuėjo linksmintis su Gijo, kuris pinigų turi tikrai daugiau už Bretinji. Kai kuris nors veikėjas netiksliai scenoje elgiasi, daugelis siužeto situacijų tampa neaiškios.

Pasigėrėtini Gijo charakterinius vaidmenis sukūrę tenorai Mindaugas Jankauskas ir Rafailas Karpis. Kokie skirtingi, kokie netikėtai įtaigūs! Artistai! Pirmasis vingrus, koketiškas, slidus. Antrasis – tvirtas, tiesmukas, šaržuojantis, nevengia tyčinio „bjauraus“ balso intonacijų. Ir abu išmintingi. Tai matoma ir girdima.

Puikios abi kvatoklių aktorių trijulės. Sunku būtų rinktis, katra geresnė.

De Grijė tėvo vaidmenį pirmoje premjeroje dainavęs Liudas Mikalauskas darsyk patvirtino, kad ir nedidelis vaidmuo gali būti atliktas ypač įsimenamai. Publika tai paliudijo karštais aplodismentais.

Antrasis – Liudas Norvaišas, tikiu, turi labai aiškų savo personažo planą, bet ne pro šalį būtų daugiau šilumos.

Simpatiški ir tipiški abu Viešbučio šeimininkai Arūnas Malikėnas ir Vladas Bagdonas. Vienas, galėtų būti prancūzas. Kitas – ko gero, žemaitis.

Tikras malonumas stebėti choro solistų ir mimanso artistų darbus. Pagrindinių vaidmenų atlikėjams privalu būti ryškiems, kitaip jie nebus kviečiami tų vaidmenų atlikti. Meistriškas mažųjų vaidmenų atlikimas labai pakelia viso spektaklio meninę vertę. Ignas Misiūra-Tumanovas – talentingas dainininkas ir aktorius, vos pasirodęs scenoje tučtuojau kaip magnetas patraukia dėmesį. Juokais tariant, jei kas sugalvotų bausmę už ryškumą, tai Ignas būtų tąja bausme apdovanotas.

Mimanso artistė Ina Tervydytė Lošimo salone vaidina mįslingą personažą, Damą be vardo, be žodžių, be amžiaus, be tautybės ir be akių. Tačiau, jei salone jos nebūtų, kažko labai trūktų. Atgijusi Pikų dama? Manon antrininkė? Amžinoji azarto karalienė? Orkestre skamba jos vaidmens tema. Tai tas nerimas, toji grėsmės nuojauta, kurią įžiūriu ir aukštai virš parapeto pakibusioje Sandros Liubertaitės figūrėlėje... Tuoj įsiliepsnos kivirčas. Dama jame nedalyvaus. Atomazga... Dama keliauja į kitą epochą... Laiko nedaug...

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai