Poetas Mindaugas Nastaravičius: „Jaučiu, kad gyvieji įgauna vis daugiau gyvybės“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

manipuliacija.lt nuotraukos
manipuliacija.lt nuotraukos

Įsivaizduokime aklą pasimatymą: Vilniaus katedros aikštė, spalio pradžia, 19:00, ji ir jis, matantys vienas kitą pirmą kartą. Vos po kelių pažintinių frazių ji kerta be gailesčio – tikėjausi, kad esi... kad būsi... na, kaip čia pasakius, fainesnis. Tada šypteli ir nueina. O jis trūkteli pečiais, apsidairo ir mintyse ištaria – pati kalta.

Nesugebėčiau suformuluoti kažko esmingo apie meną plačiąja prasme, tad formuluoju paprastą sakinį iš kasdienybės –­ nieko nepasigendu, jokių lūkesčių neturiu. O jei kartais ir turiu, tačiau tie lūkesčiai nepasiteisina, į pasimatymą kviečiu ne tą, kuris nepateisino, o save patį – ko tikėjausi, kodėl tai neišsipildė, kodėl to tikėjausi ir taip toliau.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Nežinau, ar tinka žodis „sukrėtė“, tačiau ilgokai „nepaleido“ dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis „Didis blogis“ – naujausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Daug kam nepatikusi dėl šiurpių smurto vaizdų ir leksikos. Daug kritikuota dėl perspaudimo, manipuliavimo karo tema. Žiūrėdamas spektaklį svarsčiau, kaip apie karą kalbėti scenoje – atspindint, aštrinant tikrovę ar visiškai nuo jos atsitraukiant? Kaip žiūrovą veikia smurtas, kraujas, prievarta, jei žiūrovas puikiai žino, kad tai nėra tikra? Ar įmanoma suvaidinti tikrovę? Daug klausimų, tiesa? Vadinasi, kūrinys nėra tuščiaviduris.

Dėl nekantrumo – sakyčiau, kad laukiu visų knygų ir visų spektaklių, o paskui jau atsirenku, kur eiti ir ką skaityti. (Perskaitęs, ką parašiau, galvoju, kad kažkokia nesąmonė, nes visų knygų ir spektaklių tikrai nelaukiu – laukiu tik gerų. Gerai, kad yra, kas jas parašo. Gerai, kai lūkesčiai išsipildo.)

Beje, jei dar galima, sugrįžkime prie pirmosios klausimo dalies – ir savaip sukrėtė, ir ilgam įsiminė titaniškas Vyto Dekšnio darbas iš lenkų kalbos verčiant beveik tūkstančio puslapių Czesławo Miłoszo biografiją. Jeigu Lietuvoje būtų įsteigta „Metų kultūros žmogaus premija“, ją skirčiau būtent Dekšniui.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolat vyksta premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Paskutinį kartą tokią dejonę turbūt girdėjau per pastarąjį Rašytojų sąjungos suvažiavimą. Pavasarį. Tačiau dejavo rašytojai, kurių – kaip čia švelniau pasakius – nelabai yra už ką vertinti. (Taip, taip, susireikšminęs jaunuolis, dar neturintis teisės net išsižioti.) Suvažiavime dalyvavau pirmą kartą ir likau priblokštas (per skambus žodis, bet į tą pusę) –­ pavyzdžiui, žmogus atsistoja ir pasipiktina, kad leidyklos neleidžia jo knygų, kad jam neskiriama jokia premija, kad niekas „normaliai neišreklamuoja“ jo kūrybos vakarų, todėl skaitytojų ir nesusirenka.

Kita „mūsų nevertina“ kategorija – puikiai suvokianti, kad ją vertina keli šimtai ar keli tūkstančiai skaitytojų, žiūrovų, klausytojų. Tai žmonės, šiek tiek padejuojantys, tačiau vis tiek dirbantys. Visada taip buvo ir, matyt, visada taip bus. Žinoma, absurdas, kad, pavyzdžiui, kultūros leidinio redaktorius uždirba tiek pat, kiek ir skrajučių dalintojas. Bet, atrodo, situacija gerėja – skrajučių dalintojų algos palengva smunka.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

b_300_452_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_DSC07387.jpg

Su kultūrinę paramą skirstančiomis kitų valstybių institucijomis susidurti neteko, tačiau žmonės kalba, kad valstybės remia kultūrą visame pasaulyje. Lietuvoje, kaip žinome, remiamas ir profesionalus, ir mėgėjų menas. Ir knygų rašymas, ir miuziklų kūrimas. Ir menininkų stažuotės, ir festivaliai, ir viskas, kas telpa tame neaprėpiamame žodyje „kultūra“.

Žinoma, kaskart turi iš naujo įrodinėti, kad esi reikalingas, nors... O kas pasakė, kad esi reikalingas? Projektai, paraiškos, vertinimai, balai... Vieni tai vadina loterija, kiti – siauro rato bičiulių reikalais. Koks skirtumas – yra mechanizmas, ir tu pasirenki, ar jame dalyvauji. (Perskaitęs, ką parašiau, manau, kad neatsakiau į klausimą dėl tų santykių. Taigi, tikiuosi, valstybinės institucijos ir toliau nereikalaus grąžinti paramos, net jeigu savo kūriniuose jas kritikuoji.)

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Rimtas klausimas. Neironizuoju. Jį perskaitęs, pusvalandžiui išėjau į lauką. Dabar sugrįžau. Tebežiūriu į ekraną.

Ar ne tas pats Gombrowiczius yra formulavęs, kad kultūra – gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo vieta, kurioje aiškiai atpažįstame gyvus, bet jau mirusius ir mirusius, bet vis dar gyvus. Pasakysiu labai aptakiai, tačiau bent jau savo kartoje (taip pat ir tarp kiek vyresnių bei jaunesnių) jaučiu, kad gyvieji įgauna vis daugiau gyvybės. Ne gyvybių, o gyvybės. Tai ji skatina nenurimti, rizikuoti, ieškoti. Tai iš jos – atvirumas ir sau, ir pasauliui. Džiugina, kad esame laisvi ir vis geriau suvokiame, kas yra ta laisvė. Džiugina, kad viskas, kas kelia nerimą, vienaip ar kitaip mus sutelkia. Kad dar turime bendrų reikalų.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai