Christopher Howse. Krikščioniškas pasaulis islamo valdžioje

Mano nuomonę apie islamą pakeitė stulbinamas faktas – keturis šimtus metų, nuo VII a. islamo pergalių iki pat XI a. pabaigos, pusė visų išpažįstančiųjų krikščionybę gyveno musulmonų valdžioje.

Attila Csörgő. „Laikrodžio mechanizmas“, 2015. Remio Ščerbausko nuotrauka
Attila Csörgő. „Laikrodžio mechanizmas“, 2015. Remio Ščerbausko nuotrauka

Būtent tie laikai, kai Anglijoje gyveno šventasis Beda ir šventasis Dunstanas, Prancūzijoje įkurtas Kliuni vienuolynas ir įsteigtas kartūzų ordinas. Tačiau kitos krikščionijos pusės gyvenimas mums, nemokantiems arabiškai ar siriškai, yra visiškai nežinomas. Geriausiu atveju būsime girdėję apie šv. Joną Damaskietį (mirusį 749 m.), kuris Umajadų kalifate ėjo aukščiausias valstybės pareigas.

Žinių spragas užpildė gajūs mitai. Vienas jų teigia islamiškoje Ispanijoje buvus kultūrinį aukso amžių, kai darniai sugyveno musulmonai, krikščionys ir žydai. Tačiau Américo Castro, nukalęs konvivencijos terminą, kuriuo apibūdinamas trijų tikybų sugyvenimas Kordobos kalifate, knygoje „Ispanijos istorijos struktūra“ rašo: „Kiekviena iš trijų pusiasalio gyventojų grupių buvo priversta aštuonis amžius gyventi drauge su kitomis dviem, tuo pat metu karštai trokšdama jų sunaikinimo.“

Šią įtampą išsprendė krikščionių pajėgų įvykdyta Ispanijos rekonkista ir paskesnis brutalus žydų ir musulmonų išvarymas. Ispanija buvo vienintelė musulmonų ilgą laiką valdyta teritorija, kurioje krikščionys palaipsniui (spaudžiant mokesčiais, įstatymais ir perio­diškomis žudynėmis) nesumenko iki bejėgės mažumos.

Žinoma, filosofija ir religinės diskusijos kurį laiką klestėjo Bagdade, valdant Abasidų kalifatui, įkurtam 750 m. Kokį įspūdį tai paliko griežtesniems musulmonams, rodo keliautojo iš Ispanijos Abu Umaro Ahamado ibn Muhammado ibn Sadžio pasakojimas: „Savomis akimis mačiau susirinkimą, kuriame dalyvavo absoliučiai visos grupės: ir musulmonai sunitai, ir eretikai, o ir visokiausi netikėliai – zoroastristai, materialistai, ateistai, žydai ir krikščionys. Kiekviena grupė turėjo savo vadovą, kuris kalbėjo apie jų mokymą ir polemizavo su kitais, –­­ pašiurpęs rašė jis. – Daugiau ten negrįžau.“ Ši ištrauka pateikiama puikioje Sidney Griffi­tho knygoje „Bažnyčia mečetės šešėlyje“ („The Church in the Shadow of the Mosque“, 2008).

Jis gyvai vaizduoja, kaip krikščionys prisidėjo prie Abasidų kalifato intelektualinio gyvenimo, kaip jie plėtojo savąją teologiją, reaguodami į islamo stimulą. Tai būta turtingo pasaulio, apie kurio egzistavimą nė neįtartume.

Gerai žinoma, kad Vakarai antikos filosofiją, ypač Aristotelį, iš naujo atrado arabiškų vertimų dėka. Iki šiol nesuvokiau, kad dauguma graikiškų tekstų vertėjų į arabų kalbą, priklausę gyvybingam ankstyvajam abasidiškajam vertimų judėjimui, buvo krikščionys.

Vienas šių vertėjų buvo Rytų Bažnyčios patriarchas Timotiejus I. Jis priklausė kartai, kuri gyveno tuoj po Jono Damaskiečio, o savąjį sostą iš senojo Ktesifono Persijoje perkėlė į naująjį bažnyčios centrą – Bagdadą.

Patriarchas Timotiejus, savajai bažnyčiai vadovavęs 43 metus, Aristotelio logikos veikalus išvertė kalifui al-Mahdžiui, kurio rūmuose su kitais filosofais aristotelininkais šnekučiuodavosi apie pažinimą ir Dievo mokymą.

Tokioms diskusijoms nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Apie tai byloja jau al-Mutavakilio (kalifas nuo 847 iki 861 m.) antikrikščioniška politika. Būtent jis islamo viduje nuslopino turtingą filosofinį mąstymą, praktikuotą mutazilitų judėjimo. O mūsų laikais liaupsindami didžiuosius islamo filosofus Ibn Siną (Aviceną), al-Farabį ar Ibn Rušdį (Averojų) ortodoksaliuose islamo sluoksniuose laimėtume nedaug draugų.

Islamiškose teritorijose krikščionių sumažėjo XIII a. prasidėjus mongolų invazijoms, po kurių įsivyravo griežtai priešiška musulmonų tinkamų santykių su krikščionimis interpretacija, skelbta neblėstamai įtakingo Ibn Taimijos (1263–1328).

Siriškai, arabiškai ir koptiškai kalbantys krikščionys, išgyvenę per amžius, nusipelno mūsų supratimo ir pagalbos.

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas

„The Daily Telegraph“, 2009-04-17

Komentarai  

 
-2 #1 Smauglys Ka 2015-10-20 09:13
Kas čia per mėšlas? Čia pabėgėlių proga? Apgailėtina. Ispanijos musulmonai taip pat buvo nusipelnę pagalbos, kaip ir daugybė kitų bendruomenių, kurias išpjovė Jėzaus mylėtojai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai